Reikia patarimo!

O čia jau kyla nauja diskusija: ar pakaks vaikui žodinio paaiškinimo, kad kitam skauda? O gal reikia jam visgi parodyti ką jaučia kitas?

Nu as nemanau, kad tas vaikas pries tai niekada nera jautes skausmo.

Obuolys nuo obels netoli rieda, kaip sakoma. Jeigu motinos toks požiūris į gyvūno kankinimą, tai ko norėt iš vaiko? Deja, tokiom išverstakėm, rėkiančiom "nelysk prie mano stebukliuko", nepaaiškinsi, kad katino tyčinis kankinimas yra nusikaltimas, juk vaikas tik žaidžia.

Na ir gerai, kad atima iš tokių tėvų, kurie auklėjimą supranta tik persmurto prizmę.

Taip. Paimkim paprastas eilines situacijas. Duodasi vaikas lėktuve. Galima piktintis iki negalėjimo, galima tiesiog vaiką pakalbinti. Ir, tikrai, net aš pati esu mačiusi tokių situacijų, kur geri žmonės pakalbina vaikus, ką nors jiems pasakoja, sudomina. Ypač, jei mato, kad mama gal mažesniu vaiku užsiėmus ar pervargus. Nu pilna tokių socialinių situacijų. Pas kaimynus gimė vaikas? Tai, pvz pas mus labai dažnas reiškinys, kad kažkas iš kaimynų pasisiūlės prižiūrėti, ar padėti prižiūrėti dičkį, atneš pietus į namus, ir t.t. ir pan. Tai labai maži dalykai, bet esmė to, bendras supratingumas, kad žmonėms būna visokios situacijos, ir deja, ne visas jas įmanoma išspręsti tobulai, kitų žmonių asmeninės laisvės nepažeidžiant.
O, jūsų postus skaitant, toks jausmas, kad užtai, kad tarnybos problemų nesprendžia, tai reikia ant kažko išsilieti. Tai einu į gatvę, kasdien, kaip į kokį kovos lauką, ir žiūriu, kur čia kokį vaiką paauklėjus Atsiprašau, jei perdėtai, bet įspūdis toks. Todėl, ir parašiau: mentalitetas kitoks. Visuomenė kitokia.



* Tuo pačiu turėtumėt suprasti, kad visokių yra, visokių reikia. Jūs iš prigimties tobula vaikų auklėtoja, kitiems tėvams gi reikia žinių iš kažkur gauti, paramos ar palaikymo. Ir, kame čia tragedija?

** Jeigu kalbant apie restoraną, kurį jūs pateikėt kaip pavyzdį, tai turėtumėt parašyti, kokia gi buvo restorano reakcija į tą mažylį. Nes, būtent taip, restoranas užtikrina, kad klientai gerai jaustųsi. Anot jūsų padavėjui karūna nuo galvos nukris, jei kliento vaiką palelekins. Bet, iš kitos pusės, jis išlos, nes vat, klientai vakarieniaudami jaučiasi patogiai, draugiška aplinka, nėra isterijų, nėra smerkiamų žvilgsnių ir pan. Vienas padavėjas aptarnauja, kitas su vaikais, ar kitais klientais užsiima. Kaip ir pvz mokyklose. Galima piktintis mažųjų keliamu triukšmu, galima vieną/du mokytojus paskirti, tuos mažylius užimti. Ir tėvai bus patenkinti pažiūrėję spektaklį, ir mažyliai prižiūrėti. Problemos be streso išsprendžiamos.
Ir p.s. vakarinis restoranas mažylio neįsileis



O, jei vaikas skausmo nejaučia? Ką darysit toliau?

Skaitau ir niekaip nesuprantu kur jūs tiek isterikuojančių vaikų sutinkat . Griūnančio jau gal 2 metai nemačiau, jau nekalbant apie laukinius restorane svetimiems į lėkštę spjaudančius . Prieš 20 metų krentančių vaikų žymiai daugiau buvo . Žviegiantį isteriškai mačiau paskutinį kart prieš kelis mėnesius Bulgarijoj- rusė prie gretimo stalo vaiką maitino . Tas nevalgo, ji grūda, žiodina, gnaibo, purto, per užpakalį duoda, aiškina, kad numirs, kad prapjaus pilvą , toks jausmas, kad jei jau "viskas įskaičiuota" vaikas turi išeit paėdęs kaip ir ji . Tik paleidžia, vaikas nusiramina, eina kitus kalbina, linksmas, kol ji vėl pradeda kankinimus . Vyras sako, einam iš čia, nes aš neišlaikysiu . O aš priėjau ir pasakiau, kad jei būtumėm Norvegijoj ji savo vaiko jau neturėtų . Kitą kart pasitaikė vėl sėdėt netoliese, tai jau normaliau įkalbinėjo valgyt ir man pasiteisino, kad jam kažkokios problemos su skranduku ir būtinai turi valgyti . Na bet ne tiek gi, sakau, mano vaikui tai pusės grūdo pakanka ir jis daugiau nevalgo . Po tokių kankinimų nė į valgyklą nebeitų .

O gal iš tikro vaikas turėjo problemų su skrandžiu ir jam valgyti buvo būtina tuo metu, nors ir nenorėjo?

Kam ta ironija? Netobula as, bet vaikus grazaus elgesio nuo pat mazens mokiau. Ir jeigu kas nors kokia pastaba pasakydavo, tai nepuldavau tam zmogui akiu kabint, o padekodavau.

As pries tai keliau klausima koks yra mamos vaidmuo tokioj situacijoj? Juk ji pati mato, kad vaikas elgiasi netinkamai. Pirmoj eilej tevai atsakingi uz savo vaiko elgesi, o ne padavejai ar restorano lankytojai. Niekas nesipiktintu, jei matytu kad mama stengiasi nuramint ar sudrausmint neklauzada. Bet kai mato, kad vaikas issidirbineja kaip tik gali, o mamyte laiminga sedi ir juokiasi, nu tai atsiprasau.
O restoranas, deja, vakarinis, ne naktinis klubas, bet visgi.... Ir vaikas buvo ileistas. Ko gero, jei neileistu, tai tokia mamyte skandala pakeltu, kad yra diskriminuojama.
Mano supratimu nereikia lazdos perlenkt auklejime. Apie smurta as aplamai nekalbu. Bet perdetas visko leidimas, toleravimas, pateisinimas irgi ne ka geriau.

nebeturiu žodžių

Iš esmės ir aš praktiškai nesutinku Tiesiog išsidiskutavome labai plačiai

Nebeturit nes? Nesakau, kad vaiko žnaibymas, purtymas ir prievartinis grūdimas tiesiai į gerklę yra gerai, bet jūs iškart parašėte su ironiją tą mamą nuteisdama. Šiaip yra vaikų, kurie, rodos, oru gyvi ir pavalgydinti juos misija neįmanoma arba nori tik čipsų ir saldainių.

1. Mano močiutės laikais (per I pasaulinį karą ir šiek tiek vėliau) buvo toks posakis: "vaiko vieta prie pečiaus". Mirdavo jų dėl karo, bado ir sunkių gyvenimo sąlygų beveik tiek, kiek išgyvendavo. Gal dėl to jų gyvybes ir juos pačius pradėdavo vertinti tik tada, kai jie nebebūdavo tik "lyšna burna", o išgyvendavo iki tokio amžiaus, kai pradėdavo nešti šeimai ekonominę naudą (čia ne apie mano giminę konkrečiai, bet tai, ką apie požiūrį į vaikus pasakojo mano seneliai ir vyresni giminės).

2. Atvirkščiai, dabar yra kavinės, siūlančios vaikišką meniu, pakelių užeigos, prie kurių įrengtos vaikų žaidimo aikštelės ir t .t., tik rinkis. Tad suaugėliai, nusprendę "ramiai pasėdėti" tokiose vietose, piktintis neturėtų, nes žino, kur eina. Kitas dalykas - restoranai su baltom staltiesėm ir degančiom žvakėmis. Mano galva, mažiems vaikams ten ne vieta (pagaliau, ir neįdomu, juolab kad šiais laikais galima rinktis), ir lankytojai ten turi visą teisę skųstis triukšmaujančiais vaikais.

3. Taip, tėvų pareiga pasirūpinti savo isterikuojančiais vaikais, o ne aplinkinių. Ir ačiū Dievui, bent jau Vilniuje baigia išnykti "chna" dažytais plaukais bobulės, kurios jausdavo pareigą gatvėje paaiškinti, kad tavo vaikas, pvz., turėtų dėvėti kepurę, nes joms atrodo, kad tuo metu yra šalta.