QUOTE(Ašaka @ 2014 10 24, 20:00)
1. Mano močiutės laikais (per I pasaulinį karą ir šiek tiek vėliau) buvo toks posakis: "vaiko vieta prie pečiaus". Mirdavo jų dėl karo, bado ir sunkių gyvenimo sąlygų beveik tiek, kiek išgyvendavo. Gal dėl to jų gyvybes ir juos pačius pradėdavo vertinti tik tada, kai jie nebebūdavo tik "lyšna burna", o išgyvendavo iki tokio amžiaus, kai pradėdavo nešti šeimai ekonominę naudą (čia ne apie mano giminę konkrečiai, bet tai, ką apie požiūrį į vaikus pasakojo mano seneliai ir vyresni giminės).
Tą posakį "vaikai, už pečiaus!" iš močiutės pasakojimų taip pat žinau. Taip pat atsimenu ir jos pasakojimą, kaip jos tėvas, mirus jauniausiajam broliukui, išėjęs ant gonkelių verkė. Kad tais laikais nebuvo vertinama vaiko gyvybė, kol neatneša ekonominės naudos - per stipriai pasakyta. Neturėdavo tėvai laiko lialiakint ir kiekvieno vaiko poreikio paisyt, nes ardavo ir patys nuo aušros iki sutemų, kad išgyventų, ir vaikai, savaime aišku, turėdavo prisidėt. Prisiminkim dar ir tai, kokie neramūs ir nesaugūs tuo metu buvo laikai. Natūralu, kad buvo saugomasi, kad vaikai nenugirstų jiems nereikalingos informacijos, kad nelepteltų, ko nereikia užėjusiam svečiui ar "svečiui". O tam geriau, kad per daug nesitrintų tarp suaugusiųjų ir nesigilintų į jų pokalbius.





