Čia ilga evoliucija buvo... Jau pavargau bandyti suprasti, ar ką teigiamo pajusti, dabar einu link abejingumo. Ilgą laiką mylėjau, gailėjausi, kad pavyzdžiui motinai nulis jausmų, nebūtų jos, abejoju, kad reikėtų

Buvau ilgą laiką toli nuo namų, tai visai nepasigedau

Dėl tėvo tai čia sudėtingesnis atvejis

Meilė persipynus su neapykanta, bet meilė dar nugali, nors kai pagalvoju, numirtų, tai ir pačiam geriau, ir aplinkiniams
Žiaurus vaizdas turėtų būti skaitant, bet čia tokios loginės išvados.. nieko negaliu padaryti, nematau prasmės ir pati kankintis, ir vaidinti kažką. Šiandien man rėkti norisi
, nereikia tau nei kankintis, nei kažką vaidinti. Tu atvirai sau prisipažinai, kad nemyli tėvų. Ir viskas aišku. Ir neteisk tu savęs, nesmerk. Esi atvira pati sau, o tai labai svarbu. Nuoširdumas sau - didelė vertybė ( kurią, beje, ne kiekvienas turi). Ir nesistenk savęs "išversti" į kitą pusę. Nusiramink.