QUOTE(Lane @ 2008 06 25, 16:02)
Tavo teisė.
Tavo teisė.
QUOTE(Lane @ 2008 06 25, 15:02)
Lane, isiklausyk i save pacia ir jei jauti kad atleidai, tai reiskia, kad atleidai.Kai zinai tiek kiek zinai, tai ir gyveni pagal ta zinojima.Kai suzinai geriau, imi gyventi geriau.
Tik nereikia cia lialialiaaa apie "nezinojima, kuris neatleidzia nuo atsakomybes" ir panasiai...Kiti lai tauskia, o tu ziurek ka tau geriau nuveikus visais siais klausimais.Svarbu, kad ieskai, o kai rasi, tai ir panaudosi.
Gytare, visazine patapai? Ar pavydas dusia esti eme? Kodel dabar taip?
QUOTE(Lane @ 2008 06 21, 20:43)
nesijaučiu kalta. Ir neturiu jaustis. Esu geras žmogus ir be reikalo neigiamų jausmų tam tikriems žmonėms nejaučiu.
Iš tų žodžių sprendžiu, kad vis dėlto atleidai jai ir esi laisva nuo neapykantos, nors ir teigi, kad neapkenti. Neapykanta - praeitis arba šiuo metu tampa praeitimi
Visiško atleidimo tai tikrai nėra. Sunkiai tokį įsivaizduočiau, jeigu per savo gyvenimą neatsimenu, kad būčiau jautusi nors kokį ryšį su ja ar kad ji mano mama Nejaučiu tokio ir net neįsivaizduoju, apie kokią ten meilę kiti visada kalba motinoms. Aš tai jaučiu savo tėvui. Kad ir ką jis darytų, aš jį myliu besąlygiškai...
Išliejau savo jausmus, pripažinau, kad yra kaip yra su motina.. Savęs nebekaltinu, nebeurzgia vidus jai prisiartinus, yra tik abejingumas. Vis kitokia forma (galbūt sekantis žingsnis bus kažkokie teigiami jausmai), nes ta agresija ir urzgimas vargindavo
Nejaučiu tokio ir net neįsivaizduoju, apie kokią ten meilę kiti visada kalba motinoms. Aš tai jaučiu savo tėvui. Kad ir ką jis darytų, aš jį myliu besąlygiškai...Išliejau savo jausmus, pripažinau, kad yra kaip yra su motina.. Savęs nebekaltinu, nebeurzgia vidus jai prisiartinus, yra tik abejingumas. Vis kitokia forma (galbūt sekantis žingsnis bus kažkokie teigiami jausmai), nes ta agresija ir urzgimas vargindavo
Atradau vakar šitą temą ir apsidžiaugiau. Perskaičiau pusę visos temos, kiek čia parašyta, vėliau perskaitysiu ir toliau.
Buvo ir man neapykantos metas. Tiksliau nekęsti pradėjau ne aš, bet kita moteris. Situacija dėl vyro, su kuriuo ji dabar turi šeimą kiek žinau. Ji taip manęs stirpiai nekentė, kad ta pradinė rakštis (atsiradau aš ir nuviliojau) po to mažai ką tebereiškė. Ji tiesiog sakė kitiems apie mane - jūs joje matote angelą, bet ji yra velnias. Iš tos stiprios neapykantos ir aš atgal pradėjau jos nekęsti. Kai susidurdavo mūsų žvilgsniai, kaip kardas tiesiog jausdavosi. Stengiausi nekreipti dėmesio ir raminti save, bet širdis drebėdavo. Būdavo momentų - aš ją užmiršdavau ir viskas lyg būdavo gerai. Bet koks įdomus dalykas, kai imdavau lyginti drabužius, kai jų susikaupdavo daug, aš ją prisimindavau, ir mintyse imdavo modeliuotis situacijos. Bandžiau mintyse ją suvyniot į popierių ir išmest kaip šiukšlę, nes juk kai išmeti šiukšlę į šiukšlių dėžę, apie ją visai pamiršti, net jei dar šiukšlės neišpiltos į konteinerį. Kurį laiką tai padėdavo. Bandžiau pajausti meilę jai ir pajusdavau, nes galvodavau, kad ji nelaiminga dėl to, kad ji nekenčia manęs. Juk neapykanta - tai ta pati meilė, tik tekanti priešinga kryptimi. Irgi pavykdavo, bet ne ilgam. Po kiek laiko išsiskyriau su savo draugu (ne tas dėl kurio kilo toks baisus jausmas), o kartu ir su visa ta chebra, kurioje dalyvavo ir ji. Aš ją pamiršau, nes tiesiog nebeliko saitų. Kartais vis dėlto prisimindavau, nes nemalonu kažkaip, kad žmogus taip manęs nekentė. Kartą kažkaip pagalvojau parašysiu jai laišką, atsiprašysiu, kad sukėliau jai tiek neapykantos, papasakosiu, kaip jaučiausi aš, kad nenorėjau tokios nesantaikos. Realiai to laiško neparašiau, nors netoli buvau to, kad jis taptų realus. Įsivaizdavau, kad parašiau jai viską. Įsivaizdavau, kaip ji gauna tą laišką. Jame buvo viskas surašyta. Ir po to laiko man atlėgo. Dar padėjo knygelė Serafino Falvo "Kaip įveikti depresiją". Čia ištrauka:
...užsidaryk kambaryje su dviem kėdėmis: viena - tau, kita - Jėzui. Ant pastarosios padėk atverstą Bibliją ir kalbėkis su Jėzumi, kuris yra ten, "sėdi" prieš tave. Skaityk lėtai, žodis po žodžio, nieko nesakyk, leisk kalbėti Jam.
....
Esu tavasis Jėzus, esu su tavimi, imu tave sau ant kelių, nes noriu tave išgydyti, išlaisvinti ir padaryti laimingą. Eik su manimi - leiskimės kelionėn atgal į tavo praeitį, bet tebūna tai džiaugsminga kelionė, per kurią leisiu tau suprasti, kaip tave myliu.
Gyvybės prasidėjimas. Paprašiau Tėvą, kad leistų tau gimti, nors tavo tėvai tavęs ir nepageidavo. Tą dieną, kai gimei, danguje vyko šventė. Tau gimstant, buvau šalia... Tame kambaryje vyko šventė... Atėjo angelai ir šoko su manimi... Aš žaidžiau su tavimi, kai žaidei su broliukais bei sesutėmis. Atstojau tau meilę mamos ir tėčio, kurie nebuvo pakankamai švelnūs. Tu buvai ir tebesi mano mylimas.
Vaikystė. Aš glausdavau tave prie savo širdies, kai matydavau namuose tėvų nelankstumą, šališkumo apraiškas, blogą pavyzdį, papiktinimus šeimoje; kai kentėjai skurdą, kai galbūt likai našlaitis.
Paauglystė. Buvau su tavimi mokykloje, tavo suole, kai tave skriausdavo, pajuokdavo, kai matydavai šališkumą ir neteisybes, kai tave mokydavo keiksmažodžių ir pastūmėjo į pirmą seksualinę nuodėmę... Man buvo gaila ne savęs, bet tavęs, kad ieškojai džiaugsmo ten, kur jo nebuvo.
Jaunystė. Buvau su tavimi, kai atsivėrei gyvenimui ir pasaulis viliojo tave savo kerais. Buvau su tavimi, kai nuodėmės kaupėsi viena po kitos. Vis tiek tave mylėjau, kai maištavai prieš tėvus ir visuomenę - tai buvo tie tavo nepadorūs žodžiai ir veiksmai, tas nenumaldomas potraukis mėgautis, patirti visas neigiamybes... Aš visuomet buvau su tavimi ir laikiau priglaudęs prie širdies. Buvau su tavimi, kai tau teko patirti tuos karčius nusivylimus. Prarasta nekaltybė, atstūmimas, nutrūkusios sužadėtuvės, nepavykęs konkursas, atsakyta ir prarasta darbo vieta... Gydau tave nuo tų prisiminimų.
Santuoka. Ir šiandien visą savo meilę skiriu ryšiui, siejančiam tave ir tavo sutuoktinį - galbūt šaltą, kietą, nedorą, linkusį svetimauti. Visu savo asmeniu ateinu būti šalia tavęs vietoj sutuoktinio, kuris tave paliko, kad sueitų į bendrystę su kitu asmeniu ar kad pirma tavęs nueitų į dangų.
O dabar eik su manimi. Mes turime apsilankyti dviejose vietose: pas tuos, kuriems padarei ką nors bloga, ir pas tuos, nuo kurių nukentėjai. Eikš, eikime prašyti atleidimo tų, kuriems nusikaltai net ir to nenorėdamas. Štai jie - duok man ranką, kad tvirtai ją paduočiau tavo priešininkui. Nepavyksta? Tada duok man ranką, aš paimu tavo priešininko ranką ir taip sudarysime grandinę - užmegsime bendravimo ryšį. Tavo ir jo pagieža turi pereiti per mano širdį ir sunykti meilėje... Štai jūs bendraujate per mano širdį... Daugiau nebėra neapykantos. Jis tau atleido ir , net jei to nenorėtų, tau yra atleista, nes esi sujungtas su mano širdimi. O dabar apsikabinkite...
Po to eikime pas tuos, kurie tau padarė ką nors bloga: šeimoje, mokykloje, darbe, bendruomenėje, kuriai priklausai. Eikime pas tą, kuris tau pridarė materialinės žalos; pas tą, kuris išdavė; pas tą, kuris šiurkščiai su tavimi elgėsi; pas tą, kuris užgavo tavo jausmus, įskaudino šeimoje. Štai jie... Duok man ranką... Aš paimu visų jų rankas ir mes sudarome grandinę - užmezgame bendravimo ryšį. Atleisk jiems... Negali? Nepavyksta? Štai aš imuosi daryti tai už tave, ateinu į tavo širdį, atnešu į ją visą savo širdies meilę - atleisk ir mylėk mano širdimi. Štai šalinu iš tavo širdies neapykantą, pagiežą, apmaudą, ketinimus keršyti, nepalankumą, pavydą. Gydau tave nuo nerimasčių, liūdesio: žinok, jog visuomet tave myliu ir visada esu su tavimi, netgi tada, kai manęs nejauti, netgi slegiant didžiausiems vargams. Gydau tave nuo tavo baimių. Jei esu su tavimi, kas gi gali būti prieš tave?
Atmink tai, ką aš esu pasakęs savo Evangelijoje: Aš joms [savosioms avims] duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos (Jn 10, 28).
Tave gydau nuo tavo depresijų ir dirglumo. Tie reiškiniai nėra tiesa: neimk į galvą to, ką jauti, tvirtai tikėk mano žodžiais. Esi laisvas ir išgydytas. Šiandien tu gimsti naujam gyvenimui, kurį gyvensi drauge su manimi ir manyje Šventosios Dvasios džiaugsmu. Danguje yra atmintina tavo gimimo diena.
Buvo ir man neapykantos metas. Tiksliau nekęsti pradėjau ne aš, bet kita moteris. Situacija dėl vyro, su kuriuo ji dabar turi šeimą kiek žinau. Ji taip manęs stirpiai nekentė, kad ta pradinė rakštis (atsiradau aš ir nuviliojau) po to mažai ką tebereiškė. Ji tiesiog sakė kitiems apie mane - jūs joje matote angelą, bet ji yra velnias. Iš tos stiprios neapykantos ir aš atgal pradėjau jos nekęsti. Kai susidurdavo mūsų žvilgsniai, kaip kardas tiesiog jausdavosi. Stengiausi nekreipti dėmesio ir raminti save, bet širdis drebėdavo. Būdavo momentų - aš ją užmiršdavau ir viskas lyg būdavo gerai. Bet koks įdomus dalykas, kai imdavau lyginti drabužius, kai jų susikaupdavo daug, aš ją prisimindavau, ir mintyse imdavo modeliuotis situacijos. Bandžiau mintyse ją suvyniot į popierių ir išmest kaip šiukšlę, nes juk kai išmeti šiukšlę į šiukšlių dėžę, apie ją visai pamiršti, net jei dar šiukšlės neišpiltos į konteinerį. Kurį laiką tai padėdavo. Bandžiau pajausti meilę jai ir pajusdavau, nes galvodavau, kad ji nelaiminga dėl to, kad ji nekenčia manęs. Juk neapykanta - tai ta pati meilė, tik tekanti priešinga kryptimi. Irgi pavykdavo, bet ne ilgam. Po kiek laiko išsiskyriau su savo draugu (ne tas dėl kurio kilo toks baisus jausmas), o kartu ir su visa ta chebra, kurioje dalyvavo ir ji. Aš ją pamiršau, nes tiesiog nebeliko saitų. Kartais vis dėlto prisimindavau, nes nemalonu kažkaip, kad žmogus taip manęs nekentė. Kartą kažkaip pagalvojau parašysiu jai laišką, atsiprašysiu, kad sukėliau jai tiek neapykantos, papasakosiu, kaip jaučiausi aš, kad nenorėjau tokios nesantaikos. Realiai to laiško neparašiau, nors netoli buvau to, kad jis taptų realus. Įsivaizdavau, kad parašiau jai viską. Įsivaizdavau, kaip ji gauna tą laišką. Jame buvo viskas surašyta. Ir po to laiko man atlėgo. Dar padėjo knygelė Serafino Falvo "Kaip įveikti depresiją". Čia ištrauka:
...užsidaryk kambaryje su dviem kėdėmis: viena - tau, kita - Jėzui. Ant pastarosios padėk atverstą Bibliją ir kalbėkis su Jėzumi, kuris yra ten, "sėdi" prieš tave. Skaityk lėtai, žodis po žodžio, nieko nesakyk, leisk kalbėti Jam.
....
Esu tavasis Jėzus, esu su tavimi, imu tave sau ant kelių, nes noriu tave išgydyti, išlaisvinti ir padaryti laimingą. Eik su manimi - leiskimės kelionėn atgal į tavo praeitį, bet tebūna tai džiaugsminga kelionė, per kurią leisiu tau suprasti, kaip tave myliu.
Gyvybės prasidėjimas. Paprašiau Tėvą, kad leistų tau gimti, nors tavo tėvai tavęs ir nepageidavo. Tą dieną, kai gimei, danguje vyko šventė. Tau gimstant, buvau šalia... Tame kambaryje vyko šventė... Atėjo angelai ir šoko su manimi... Aš žaidžiau su tavimi, kai žaidei su broliukais bei sesutėmis. Atstojau tau meilę mamos ir tėčio, kurie nebuvo pakankamai švelnūs. Tu buvai ir tebesi mano mylimas.
Vaikystė. Aš glausdavau tave prie savo širdies, kai matydavau namuose tėvų nelankstumą, šališkumo apraiškas, blogą pavyzdį, papiktinimus šeimoje; kai kentėjai skurdą, kai galbūt likai našlaitis.
Paauglystė. Buvau su tavimi mokykloje, tavo suole, kai tave skriausdavo, pajuokdavo, kai matydavai šališkumą ir neteisybes, kai tave mokydavo keiksmažodžių ir pastūmėjo į pirmą seksualinę nuodėmę... Man buvo gaila ne savęs, bet tavęs, kad ieškojai džiaugsmo ten, kur jo nebuvo.
Jaunystė. Buvau su tavimi, kai atsivėrei gyvenimui ir pasaulis viliojo tave savo kerais. Buvau su tavimi, kai nuodėmės kaupėsi viena po kitos. Vis tiek tave mylėjau, kai maištavai prieš tėvus ir visuomenę - tai buvo tie tavo nepadorūs žodžiai ir veiksmai, tas nenumaldomas potraukis mėgautis, patirti visas neigiamybes... Aš visuomet buvau su tavimi ir laikiau priglaudęs prie širdies. Buvau su tavimi, kai tau teko patirti tuos karčius nusivylimus. Prarasta nekaltybė, atstūmimas, nutrūkusios sužadėtuvės, nepavykęs konkursas, atsakyta ir prarasta darbo vieta... Gydau tave nuo tų prisiminimų.
Santuoka. Ir šiandien visą savo meilę skiriu ryšiui, siejančiam tave ir tavo sutuoktinį - galbūt šaltą, kietą, nedorą, linkusį svetimauti. Visu savo asmeniu ateinu būti šalia tavęs vietoj sutuoktinio, kuris tave paliko, kad sueitų į bendrystę su kitu asmeniu ar kad pirma tavęs nueitų į dangų.
O dabar eik su manimi. Mes turime apsilankyti dviejose vietose: pas tuos, kuriems padarei ką nors bloga, ir pas tuos, nuo kurių nukentėjai. Eikš, eikime prašyti atleidimo tų, kuriems nusikaltai net ir to nenorėdamas. Štai jie - duok man ranką, kad tvirtai ją paduočiau tavo priešininkui. Nepavyksta? Tada duok man ranką, aš paimu tavo priešininko ranką ir taip sudarysime grandinę - užmegsime bendravimo ryšį. Tavo ir jo pagieža turi pereiti per mano širdį ir sunykti meilėje... Štai jūs bendraujate per mano širdį... Daugiau nebėra neapykantos. Jis tau atleido ir , net jei to nenorėtų, tau yra atleista, nes esi sujungtas su mano širdimi. O dabar apsikabinkite...
Po to eikime pas tuos, kurie tau padarė ką nors bloga: šeimoje, mokykloje, darbe, bendruomenėje, kuriai priklausai. Eikime pas tą, kuris tau pridarė materialinės žalos; pas tą, kuris išdavė; pas tą, kuris šiurkščiai su tavimi elgėsi; pas tą, kuris užgavo tavo jausmus, įskaudino šeimoje. Štai jie... Duok man ranką... Aš paimu visų jų rankas ir mes sudarome grandinę - užmezgame bendravimo ryšį. Atleisk jiems... Negali? Nepavyksta? Štai aš imuosi daryti tai už tave, ateinu į tavo širdį, atnešu į ją visą savo širdies meilę - atleisk ir mylėk mano širdimi. Štai šalinu iš tavo širdies neapykantą, pagiežą, apmaudą, ketinimus keršyti, nepalankumą, pavydą. Gydau tave nuo nerimasčių, liūdesio: žinok, jog visuomet tave myliu ir visada esu su tavimi, netgi tada, kai manęs nejauti, netgi slegiant didžiausiems vargams. Gydau tave nuo tavo baimių. Jei esu su tavimi, kas gi gali būti prieš tave?
Atmink tai, ką aš esu pasakęs savo Evangelijoje: Aš joms [savosioms avims] duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos (Jn 10, 28).
Tave gydau nuo tavo depresijų ir dirglumo. Tie reiškiniai nėra tiesa: neimk į galvą to, ką jauti, tvirtai tikėk mano žodžiais. Esi laisvas ir išgydytas. Šiandien tu gimsti naujam gyvenimui, kurį gyvensi drauge su manimi ir manyje Šventosios Dvasios džiaugsmu. Danguje yra atmintina tavo gimimo diena.
QUOTE(LinguLingu @ 2008 06 26, 00:52)
pasikesino i sventaja tavo visazinystes ir pranasysciu teise? ar cia tamstos kraniukais uzsuktas turinys prasiverze? 
smirdz, pranase sventoji ir jeigu mastai taip kaip kalbi
uzsidirbsi juoda karma - atgimima akmenimi ant amziu amzinuju 
Papildyta:
QUOTE(ababa @ 2008 06 26, 10:43)
Tie reiškiniai nėra tiesa: neimk į galvą to, ką jauti, tvirtai tikėk mano žodžiais. Danguje yra atmintina tavo gimimo diena.[/color]
tai yra sventoji cik-cirik ismintis 
tai ka tu matai nera tiesa, tiesa tik tai, ka as, Kyskis_pyskis sakau 
: Ką jauti geriau imti i burna arba dar kitur 
buvo žmonių kurie man tiesiog sukniso tam tikrą gyvenimo laiką 
aš juos dabar jau užmiršau ir tiesiog nebekreipiu dėmesio, bet kai juos vėl pamatau, sukyla man pyktis ir pagieža- vistiek jiems niekada gyvenime neatleisiu už tai, kokias man jie suteikė blogas emocijas ir išgyvenimus, kai kada ne tik man, bet netgi ir mano šeimai 
aš juos dabar jau užmiršau ir tiesiog nebekreipiu dėmesio, bet kai juos vėl pamatau, sukyla man pyktis ir pagieža- vistiek jiems niekada gyvenime neatleisiu už tai, kokias man jie suteikė blogas emocijas ir išgyvenimus, kai kada ne tik man, bet netgi ir mano šeimai
QUOTE(Atlantida @ 2006 07 27, 20:40)
Nevisada tai imanoma, pvz kai tas zmogus uz tave virsesnis, aukstesnio soc statuso 
Be to, tas moralas simta procentu nepalies to zmogaus sazines, esu tuo isitikinus, tiesiog pazistu ji.
Be to, tas moralas simta procentu nepalies to zmogaus sazines, esu tuo isitikinus, tiesiog pazistu ji.Tai jau jo, tokiam reikia atleist ir sutikus pasakyt kad myyyyliu
O isbuciuot nereikia
QUOTE(Ugnė @ 2008 06 26, 15:21)
Kyski Pyski,kur tavo pieveles tema dingo?Idomiai tu cia kazkaip tai dingsti, tai vel isnyri 
Kyskis-feniksas,aniaaa 
tai dingsti, tai vel isnyri Kyskis-feniksas,aniaaa nezinau
man atrodo, kad KyskioPyskio tiesiog kazkas neapkencia ir negali atleisti gal pamokykite, a? 
uzsiregistravau as. reikia skleisti čik-cirik isminti
Išvažiavau toli nuo tėvų ir turiu progą jų nematyti ir negirdėti. Ką gi, tikrai neatleidau motinai ir nejaučiu jai nieko teigiamo, kad ir toli. Sapnuoju košmarus ir negaliu atsiriboti, nes mus jungia sesė. Man gaila, kad ji turi su jais gyventi. Gal laikui bėgant išbluks viskas. Gražiai telefonu su jais negaliu kalbėt.
Bet aš nutolau nuo Dievo, nuo bet ko dvasingo ir švento, taigi normalu, kad žvėrėju.
Bet aš nutolau nuo Dievo, nuo bet ko dvasingo ir švento, taigi normalu, kad žvėrėju.
QUOTE(Sufi @ 2008 07 28, 21:35)
Bet aš nutolau nuo Dievo, nuo bet ko dvasingo ir švento, taigi normalu, kad žvėrėju.
Nemanau. Tu man atrodai tikrai miela. Turbūt tiesiog turėjai sunkią dieną. Šiandien pirmadienis, o pirmadienis, kaip žmonės sako, sunki diena. Rytas už vakarą protingesnis.Aš kai noriu būti šviesesnės nuotaikos pasistengiu atsikelti ryte labai anksti, kai visi miega. Gerti kavą ir žiūrėti į tekančią saulę ir mieguistą vos bebundantį miestą, ramius medžius... Žiemą labai maloniai nuteikia gatvę šluojančių kiemsargių šluotų garsai, taip ramu, kad dar ankstus rytas, kad kažkas rūpinasi mano takais...
Linkiu tau gražių dienų aplink tave ir tavyje
