Skydliaukės hipofunkcija, kovojam toliau 4

Turetumet dziaugtis, kunas tvarkosi.

Kartais buna.

Merginos, gal padesite atsakyti i man rupima klausima. Pries keleta menesiu pastebejau, kad dukrytes kakliukas pastorejes. Jai penkeri metai. Jokiu kitu skydliaukes simptomu nejaucia. Yra aktyvi, augimu neatsiliekanti nuo bendraamziu mergaite. As pati turiu bedu del skydliaukes, todel dabar labai pergyvenu del mazosios

mes tikrai nepadėsim, jei neramu, rodykit endokrinologui

Tikrai eisim. Bet taip greit talono negaunu

butinai pasirodykit endo, padarys echo, hormonus. As saviske dicke irgi vedziau, dabar sake pries mokykla pasirodyt.

Taip ilgai todėl, kad jei jau pradedi gerti tiroksina tai skydliaukė po truputėlį pradeda aptingti ir mažiau dirbti. Dėl to gydytoja nenori dar rizikuoti pradėti skirti vaistų ir laukia gal pati skydliaukė atsigaus ir toliau normaliai dirbs. Nes jei skirtų iš karto, greičiausiai tokio dalyko kaip vaistų nebegėrimo jau nebūtų (nu aišku būna, kad nebereikia ateity gerti, bet didesnė tikimybė, kad reikės).


Nesinervuot, savęs nespaust be proto ir pamažu pamažu didinti krūvį
Aš iš pradžių irgi padusdavau, išeidavau iš salės raudona kaip burokas ir be jėgų, bet pamažu jau visai nebebaisus krūvis


Duosiu patarimą, kuris man padeda. Gali Jums nepadėti, bet pasakysiu Nesiorientuokit taip į tą svorį, nes bus LABAI sunku sportuoti ir prisiversti sportuoti (patikėkit man buvo LAAAABAI sunku prisiversti pradžioje). Orientuokitės į kitus dalykus, kaip pvz. Jūs darote sau, savo organizmui, gerą darbą. Rūpinatės savimi, stiprinate raumenis, kad būtumėte stipri ir sveika. Aš nuolat akcentuoju sau ir kitiems (kai kreivai pažiūri, kad aš einu sportuoti, nors atrodau kaip burbuliukas ), kad einu ne dėl svorio, o tam kad būčiau žvali, energinga ir SVEIKA. Kad išsikraučiau po dienos darbų visą pyktį sukauptą, vargus ir būčiau su gera nuotaika. Gal turint tokį požiūrį padės lengviau prisiversti eiti į sportus. Be to, treniruotėse aš stengiuosi kiek galiu, bet ir pasimuliuoju, tam kad tai nebūtų vien kaip darbą "atvargti". Jau geriau lankyti nuolatos (ne savaitę ar mėnesį), o tarkim metus ir stengtis, bet ne iki nuprotėjimo
Kitas dalykas. Sportas laaaabai sveika - sustangrėji, sustiprėji, pažvalėji, BET VIEN nuo sporto, nekeičiant mitybos jei ir numeti svorio, tai nedaug. Visos trenerės nuolat kartoja, kad jei jau nori svorį mesti, tai esmė mityba. Sportas tik pagerina odos būklę, tampi mažiau suglebęs suvargęs, sustiprėji fiziškai, gerėja nuotaika ir bendra sveikata, bet vien tik su juo daug svorio nenumesi

tikiuosi
Papildyta:

ir man laaabai sunku prisiversti, bet einu...kas dien su savim diskutuoju kalbuosi kad va eik, juk dėl savęs, kad stiprėji, mažiau suglebusi būsi...va taip ir susišneku su protingu žmogumi... burbulas ir aš, bet jau nebekreipiu dėmsio, ateinu, savo atsportuoju, kas jau būna salėje pažįstami iš matymo, pasisveikinam, tai manau kas ir šaipėsi už akių dabar sveikina ruonį, kad bent sportuoja, pastangas deda stengiuosi viską atlikti sąžiningai pagal sudarytą programą, nesimuliuoju...kiek dar eisiu bus matyti, tikiuos nepritūks man ryžto...o maistą ir taip stengiuosi paderinti, bet ne visada išeina reiktų daugiau susiimti ir ledai pajudėtų...

dzin man ta pompa, aš ne dėl pompos nervuojuos, o dėl to, kad man sportas neprideda jėgų, nesuteikia energijos, o ją kaip tik atima, jei pasportuoju, tai vos velku kojas ir ne iš karto po treniruotės, o vakarais, neturiu jėgų, nieko nenoriu daryti, jaučiuosi pavargus kaip šuo.

Svaigsta galva ir man, esu porą kartą nualpusi. Parduotuvėje kartą labai nemaloniai man gavosi tas procesas, ir greitąją iškvietė ir tyriausi vėliau. Kaip ir sveika. Spaudimas žemas-sunku pasivilkti.
Laukiu nors trupučio saulės, gal pasijausiu geriau, tada lipsiu ant dviračio - treniruoklio. Dabar bent jau neauga svoris. O šiaip tai daugiau pozityvumo ir optimizmo, kad visai nesudepresuot. Bet kai visai prastai jauties ir toks patarimas nervina reikia eiti daryt kraujo tyrimą ir žiūrėt TTH.[/COLOR]

Visgi nemažai pergyvenate dėl svorio augimo, tad noriu pasidalinti savo patirtimi. Aš nuėjusi pas endo gavau daug pylos dėl didelio antsvorio (net bjauriuosi rašyti - nutukimo), tad pradėjau tvarkytis mitybą. Dėl tiroidito paskyrė Tiroksiną 50 mg. Praėjo 2 mėn. ir jau -10 kg Dabar galvoju, ar nesidaro vėl kažkas negerai, kad taip greitai krenta Bet tikrai kardinalaliai pakeičiau maitinimosi įpročius, nors suvalgau ir saldumynų, ir torto progai esant, bet nevalgau vėlai vakarais, daržovių valgau daugiau ir baltymų, beveik nevalgau miltinių patiekalų, makaronų. Ir manau Tiroksinas tikrai tvarko medžiagų apykaitą, nes krenta žymiai greičiau svoris nei anksčiau.

Nors svoris mažėja, bet jaučiuosi visaip, ir galvą dažnokai skauda, silpna kartais būna taip, kad net morką sutarkuoti nėra jėgų Ir tingulys kartais kankina O jau po savaitės - energijos antplūdis, viskas gerai būna. Ar ir jums taip?

Sveikos,mergaitės
Labai senai pas jus lankiausi.Paskaitinėjusi vėl šią temą,nutariau pasidalinti savo praktine patirtimi.Čia toms,kurioms svaigsta galva.Aš galvoju,jog tai gali būti nermo sindromas.Man būdavo jog bloga širdžiai,rodės iššoks iš krūtinės,trūksta oro,sukasi galva.Ir taip bijodavau to priepuolio,kol neišveždavo su greitąja.Kai atlikdavo tyrimus viskas gerai:širdies ritmas geras,spaudimas geras,kraujas geras.Šiaip aš vartoju vaistus nuo aukšto kraujospūdžio.
Kartą papuoliau pas protingą gydytoją ir jis man papasakojo,kad jo mamai taip būna.Jis paskyrė pagerti savaitę Eglonyl vakarais po ketvirtadalį.O vėliau tik tada,kai pradėsiu jausti jog artėja šis priepuolis.Ir taip per kokį pusmetį viskas susitvarkė.Mano rankinėje Eglonyl budėjimo režime ir dabar
Sėkmės ir sveikatėlės jums mergaitės

Kreipiuosi į tas kurios bandė pastoti su tiroiditu? Ar turėjo kokių sunkumų, o sunku pastot dėl TTH ar dėl ATPO rodiklio?