Oi kas kalbejo apie viska leidima vaikui, vaikui butinos ribos, ir labai labai dideles, be ju jis uzauga dar blogiau nei vaikas pries kuri smurtaujama. Zinot ir man kantrybe ne visada buna auksine, kartais uchh atrodo pliauksteleciau gerai, kai uzsispyrimas ir oziukai buna apeme vaika, ir kartais net pliaukst koks isprusta, bet ziauriai gailiuosi labai ir suprantu, kad as nesugebejau susitvarkyti su savo emocijomis, su jo poreikiais, perkalbeti kitaip, kitokiu budu, galu gale iseiti. Tik va galvoju, jei as esu pries tai ir man vis tiek pora kart kantrybe neislaike, tai kam tai atrodo nieko tokio, kiek tu pliaukstelejimu buna ir kaip jie veikia. Aciu Dievui mano vaikui tas pliaukst sukelia juoka, nes niurkomes daznai ir isdikaujam, tai buna tu pliaukst be pykcio, bet jei vaikas sudrausmina savo elgesi tik del to, kad gauna pliaukst, tai jis bijo tevu, jam tevai me autoritetas, bet gresme, del kurio gali krupteleti, pakeist savo elegesi tik del baimes. Na pagalvokim, juk mes savo vyrus sunervinam, neklausom, erzinam, trepsim kojom jiems, kartais ir kokias bangas pakeliam, jei jie mums tokius pliaukst duotu, ar mes gerai jaustumes? O gal ju bijotume ir daugiau taip nesielgtume, bet ar taip pat myletume ir gerbtume? Pasirinkimo vaikai neturi, negali iseiti ir palikti tevu, tevai gal tuo ir naudojasi, savo galia pries juos, reikia ziauriai daug kantrybes su vaikais ir zinoma zinoti kaip juos sudominti, kaip nuraminti kaip skatinti ir kaip sudrausminti. Kaip uzsiauginsi, taip ir turesi, nes kuo daugiau padarysi klaidu nuo pirmu dienu, tuo labiau jos dides. Labai paprastas pavyzdys: as ir mano vyras, as niekad nenusileidziu sunui, jei jis rodo kaprizus, reikalauja kazko, kai as pasakau ne dabar negalime ar pan., laikausi zodzio, o mano vyra vienu atveju vis nusileisdavo: kai sunus praso ji lauke panesti, nors pasako ne, bet paskui vis tiek paima, panesa, nes ale jis dar toks maziukas, o dar patrepsi kojytem, pazysia ir ka viena kart negalejo nesti, tai tokia isterija sukele lauke, ko gyvenime nera dares, lengva butu buve paimti suduot per dupce ir sakyt kad keliautu, ikalbejom graziuoju po kokiu 15 min paciam eiti (kai paprastai visi oziukai baigiasi po minutes). Ir zinot, po sio ivykio mano vyras gavo tikrai gera pamoka, kaip svarbu visada ir visur laikytis savo zodzio ir nenusileist vaiko oziukams, isterijoms. Nes jei viskas leidziama vaikui ir nera ribu, kaip labai daznai matau is draugiu gyvenimo, sakoma ne ne neduosiu ziuret filmuku, o paskui neapsikentus zyzimo ijungia, ar kai vienas is tevu neleidzia kazko, o kitas leidzia, ar kai viskas duodama vaikui, ko jis nori, kad tik nezystu ir neiskeltu scenos, paskui kyla visi pykciai, reikalavimai, zyzimai, su kuriais nesusitvarkoma ir pereinama prie kito etapo - pliaukstelejimo, kitu fiziniu bausmiu, bet tikrai imanoma be ju.. Yra daug geru budu, tik aisku ne tokiu lengvu ir reikia tuo dometis. Ar nematone, jeigu imanoma be ju, geriau ju isvengti ir bandyti aukleti be bet kokio smurto pries vaika? Smurtas tikrai nera geris, o zaloja psichologine vaiko asmenybe ir blogina tevu ir vaiku rysi. O dar kai jie tokie ilgai laukti, ir visgi jie atejo pas mus, manau turime jiems suteikti viska kas geriausia ir gerbti juos visapusiskai visais atzvilgiais.
