Na, pasisakysiu i tema ir as - ne apie naujos temos kurima, o apie tai, kaip sunku palikti meiluzi.
Nenoriu leistis i detales, bet tepasakysiu, kad siaip esu vienisa, vaiku neturiu, dar 30 metu toli grazu nera ir...

svarbiausia - susitikineju su vedusiu vyru. Sis romanas tesiasi daugiau nei kelis menesius, aistra beprotiska, ta pripazistam abu

Apie jokia bendra ateiti negali buti kalbos - jis gerokai vyresnis, turi ne viena vaika ir, na, beprasmiska net ir kalbet, as pati ilgalaikeje perspektyvoje nieko nesitikiu - geriausiu atveju gero laiko kartu, kiek jau jo iseina praleist

Kad isimylejom, jau pasisakem irgi abu gana greitai. Su juo jauciuosi moterim, man geriau sekasi visi darbai, nuotaika irgi gera. Jis sako ta pati. Bendraujam su juo tikrai nemazai, net jei nesusitinkam...

Jis sako, kokia as jam brangi ir t.t. ir pan. - na, gali atrodyti, kaip eilines vedusio ir rutinos užgrauzto vyro dejones, turbut taip ir yra. Tarp musu nera tik seksas, jis tikrai manimi ir rupinasi ir domisi - zodziu, romanas isisukes kaip reikalas

Siuo metu palikti ji butu labai sunku... Bet jauciu, kad klimpstu vis giliau ir bijau pasekmiu, kas bus po to - prisirisimas juk auga.. Tuo labiau, kad jis tikrai neretai akivaizdziai vagia laika nuo seimos ir vaiku, meluoja jiems, kad susitiktu su manim, o siuos santykius irgi nori islaikyt:unsure: Jis sako, kad as jaustis kalta netureciau, seimai meluoja jis. O neistikimas jis ne pirma karta tikrai zmonai, ji ir suzinojo ne karta ir atleido, bet ne ilgalaikius romanus. Ko noriu is jusu - gal kad paprotintumete, kur lendu, nes aistra atima prota tikrai...
P.S. moralisciu labai prasau nesireiksti, i jusu pasisakymus net nereaguosiu. Lengva teisti ir aiskinti kitiems, kaip gyventi.