Labas, visoms
Sitoj temoj rasau pirma karta, bet paskaitineju jau senokai.
Ir visada beskaitydama pajauciu ta dideli neapsakoma skauduli...
Lygiai taip pat skaitydama laimingas istorijas net nubraukiu laimes asaras...
Mane daznai aplanko klausimas, kaip gyventi tokioje situacijoje?
Kartais bandau save ikvepti, kad viskas dar pries akis, bet kartais tiesiog galvoju, kad kazka ne taip darau...
O konkreciau, tai norejau pasiteirauti specialistes, tokia profesija, kaip man "palengvinti" situacija su draugu ( grubiai-jam virs 35).
Esame kartu virs 4 m., virs 2 m. nesisaugome, nes norime leliuko. Gyvename uzsienyje, bet kirba mintys sugristi (ypac mane kankina ilgesys...) Ir siaip manau, kad nera net abejones, kad vaikus augintume Lietuvoje, nes juk ten musu saknys ir seima. Taigi rodos cia telaiko mus tik darbas. Prisipazinsiu, turbut labai daug psichologiniu aspektu sau abiems galetume pritaikyti, bes as labiau nerimauju del savo draugo. Jis is pirmo zvilgsnio atrodo labai vyriskas, pasitikintis, propaguojantis sporta, stengiasi laikytis sveiko gyvenimo principu. Bet vartoja antidepresantus ir turi karsta charakteri, jauciu daznai kylanti nepasitenkinima ir pykti ivairiose situacijose.
Kai pajutau, kad musu bandymai susilaukti per ilgai tesiasi, aisku, sukau mintis, kad reikia mums pasitikrinti. Zinau, kad jis neapsimetineja, jog nori vaiku, bet kodel, kai reikia "padirbeti" siuo klausimu daznai jauciu priestaravimus is jo puses? Pradedant nuo vyrisku tyrimu darymo baigiant musu imtymumu. Norint pradeti nemokama gydyma mums reikia, kad jis padarytu vietineje ligonineje spermos analize. Bet jis kaip mazas vaikas net nenori apie tai galvoti. Vis sako "o kaip man is darbo reiks issiprasyti?"
Bet cia, mano galva, net ne problema, juk mes suauge, viskas suderinama. Mane jo poziuris labai liudina

Is esme cia net ner ka lygint, kiek kitoms poroms tenka patirti... Kai paskaitau, kiek kiti vargsta, keliauja net i Turkija ir didelius pinigus moka, tai man skamba kaip kosmosas...
Matau, kad jis nesugeba atsipalaiduot. Seniau vis sakydavo: ai cia nes pavarges, ai cia nes reikia apie darbus galvot, ai cia nes del kazko pergyvena. Kitaip sakant, visur kazkas jam kliuva... Dabar vis daugeja atveju, kai jis vengia pasimylejimo ir kartais net nebegali pabaigti. Visas tiesiog isitempia, o galu gale susinervuoja ir teskia "Viskas, nebegaliu, nebedarysiu ir taskas." Paskui dar mane apkaltina viskuo, kuo tik gali. Zinau, kad minciu apie seksa jis beveik neturi. O as kaip sugertukas jo emociju ir vis sunkiau darosi, daznai net nebezinau, kodel gyvenu tokiam uzburtame rate, buna visokiu minciu. As nebijau gydymo, bet man labai truksta zinojimo, kad jis kaip ir as padarys viska, kas musu rankose. O dabar viskas tiesiog stovi vietoje. Lyg ir noredamas mane nuraminti pasako, kad cia Anglijos sistema kvaila ir issitirsime zymiai greiciau Lietuvoje per atostogas.
Bet as tik vel matau, kaip jis bando viska nukelt kazkur i prieki, kad tik dabar isvengtu kazkokiu pastangu tuo klausimu.. Ir siaip juk viskas ne tik apie issityrima ir diagnozes zinojima. Sitoje valstybeje dirbame jau nemazai metu, tad jei ji siulo mums nemokamus tyrimus ir gydyma, kodel gaisti laika darantis TIK tyrimus Lietuvoje?
As tikrai stengiuos nedaryti spaudimo jam, bet kiek imanoma kalbames. Bet negi cia kazkokia savigyna? Ir kaip tai pralauzti?
Ar tai daznai pasitaiko vyrams?
Jauciu, kad mano visos jegos iseikvojamos derinantis prie jo, o taip neturetu buti

Nes toli, vargu, ar nueisime...
Aciu uz isklausyma.