Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Sveika, gintvaida. Labai užjaučiu dėl persileidimų. Kokios buvo jų priežastys?
Jei teisingai supratau, pastojimai buvo nuo to paties partnerio? Reikėtų žinoti, kad per laiką spermos kokybė keičiasi. Žinoma, nesuprantantiems, tokiems kaip anyta, sunku tai įrodyti, tad beprasmiška ginčytis. Jei intensyviai bandote apginti save, atrodote kalta, tad Jus dar labiau puola. Geriausia išeitis, vengti panašių situacijų, panašių diskusijų, vengti nesuprantančių žmonių. Su anyta visai nebendrauti gal ir nepavyks, tiesiog gražiai šypsokitės ir venkite šios temos. Jei ji iškyla, demonstratyviai nusisukat ir nueinat, parodydama, kad nenorite apie tai kalbėti Oj, kokių nemandagių dalykų aš čia Jus išmokysiu... Bet aš Jūsų pusėje, saugokit save, Jums ir taip pakanka streso, kam dar veltis į papildomus ginčus ir papildomai save apsunkinti
Ar Jūsų atveju padėtų inseminacija, pasitarkite su gydytoju. Kiekvienas atvejis individualus. Tikrai yra šeimų, kurioms padėjo. Nežinau, kiek Jums metų, jei dar turite laiko, gal tikrai pradžioje verta pabandyti lengvesnę procedūrą, tai yra inseminaciją? Čia gal kitos mergaitės daugiau pagelbės pasidalindamos nuomone, patirtimi apie inseminaciją ir astenospermiją. Beja, yra atskira tema apie vyrų nevaisingumą, pasidairykite ten.
Dar šiek tiek apie vyrus. Jiems nevaisingumas visuomet siejasi su vyriškumu. Negaliu apvaisinti savo moters=esu neseksualus, nevyriškas. Tad norėdama jį palaikyti, padėti atsigauti po tokios naujienos, nepamirškite nuolat pabrėžti, koks jis šaunus, galingas, pajėgus, jaudinantis ir visa kita. Partneriui atsigauti bus lengviau.
Sakot vyras karštakošis. Ir vadovėliuose rašo, ir savo kabinete stebiu šią tendenciją - spermos kokybe dažniau skundžiasi vyrai, kurie yra karštakošiai, arba tie, kurie yra uždari tyleniai, visas nuoskaudas linkę nuryti, užgniaužti, kitaip tariant nemoka tinkamai įveikti streso. Nors vyrų atveju šis ryšis ne toks stiprus, kaip moterų, visgi hormonų gamyba, (spermos gamyba), yra susijusi su streso kiekiu gyvenime. Rekomenduočiau mažinti krūvį, arba keisti požiūrį, lavinti streso įveikimo įgūdžius. Net jei spermos kokybę įtakoja persirgtos tam tikros ligos, ar kokios kitos medicininės priežastys, adekvati emocinė būsena bet kokiu atveju padidins tikimybę pagaminti ir pagauti sveiką, tinkamą spermiuką.

Taip, Jūs teisi, taip vadinamas "atsipalaidavimas" padidina tikimybę pastoti toms poroms, kurių diagnozė neaiškios kilmės nevaisingumas.

Lygiai taip pat svarbus "atsipalaidavimas" ir tiems, kuriem ne "viskas tvarkoje", kurie turi konkrečią medicininę diagnozę. Tinkamas, pozityvus požiūris, pasitikėjimas, tikėjimas savimi, savo partneriu, meilė sau, gebėjimas atsiriboti nuo praeities nesėkmių, išspręstos baimės, nerimą kelinačios situacijos, atgaivinti, atstatyti, šilti, aistringi santykiai su partneriu (čia turbūt galėčiau vardinti be galo įvairius psichologinius faktorius) DAUGYBĘ kartų padidina atliekamos medicininės procedūros sėkmę, ar tai būtų inseminacija, ar tai būtų IVF.

Kaip taisyklė, auditorija visada susiskirsto į tikinčius ir netikinčius. Mano pacientų pastojimo procentas apie 85. Gal man tiesiog pasisekė su pacientais, kitaip tariant, lengvi atvejai? Per laiką tiesiog pagerėjo jų sveikata? Per laiką patobulėjo medicininė įranga? Na tarkim... Nesivelsiu į panašaus pobūdžio diskusijas. Svarbiausia - rezultatas.

dėl psichologų nežinau. Bet jei ir būtų, kažin ar galima būtų "susikalbėti" dėl kalbos barjero, subtilybių.

Na, šiai dienai keliai praminti į tris Stambulo klinikas; ir bendra šių klinikų statistika iš mūsų SM narių yra net 65%. Lyginti su LT klinikom būtų sudėtinga nes:
dažnai LT diagnozė skiriasi su turkų - tai dažniausiai pasirodo po LP ar GN;
turkai turi labai stiprią embriologiją bei labaratorijas, platų spektrą tyrimų;
turi embrioskopą, kuris kas kelios minutės fiksuoja embriono vystymąsi-taip gali įvardinti embrionų vystymosi problemas;
jie beveik visad embrionus augina iki blastocistų (iki 5dienų), kad pamatytų kaip vystosi embrionai, o nuo to priklauso ir IVF rezultatas;
stimuliacijos metu vadovaujasi ne tik echoskopo vaizdu, bet ir kraujo tyrimais;
visuomet daro IVF su IMSI;
šaldo blastocistas;
vidinis medikų požiūris į pacientą yra kaip į potencialų tėvą/ motiną, pagarbus;
kaina su vaistais ir procedūra yra lygi LT, tik pragyvenimas ir skrydžiai prideda išlaidų.

Kalbu ne "iš lempos", tačiau lyginu savo patirtį LT, LV ir TR.
Nors ir nepastojau po pirmo IVF TR, tačiau sužinojau nepastojimo priežastį. Beto, pamačius kaip dirba turkai, kokie jie stiprūs šioje strityje, tikrai nebesinori daugiau gydymo LT.
Nesakau, kad tai panacėja - tokių gerų klinikų manau yra Izraelyje, Belgijoje ir pan., tačiau kaštai jau visai kiti nei TR (kiek domėjausi)

tokia profesija, kaip man norėtųsi su jumis susitikti ir tiesiog pasikalbėti... ar jūs nevažiuojat į kitus miestus paskaitų? Deja, iš pajūrio trenktis į Vilnių nenusimato artimiausiu metu..
Sunkiausia, kai neturi su kuo pakalbėti ta tema. Susėdi dviese su vyru ir kaip voverės rate diskutuoji...

Skamba tikrai argumentuotai. Kodėl mes negalėtume įsigyti tokios įrangos? Kita vertus, kitokį gydytojų požiūrį "įsigyti" būtų sunku.
Dideliai įdomu, kaip Judviem sekasi. Kokia ta priežastis? Ką galima padaryti, kad ji būtų panaikinta?

tokia profesija, ir kitų merginų norėjau paklausti... Kartais man pasitaiko minčių (labai retai, žinoma), kad gal išvis man vaiko nereikia ir jo nenoriu.. net nemoku paaiškinti. Ypač, kai pamatau sergančius, tokių, kuriems reikia nuolatinės pagalbos, tada pradedu išmąstyti, kad tada ne tik vaikui gyvenimo nėra, bet ir patiems.. nu tokių visokių nesąmonių primąstau, paskui jas veju į šalį, tada vėl kaltinu save, kad einu tuo nevaisingumo keliu, stengiuosi, o pasąmonė dėsto kažkokiu "nenoriu"... pačiai pikta.

na, vystymosi problemų negalėčiau atsakyti.
TR priežastis, matyta embrioskopo embrionų stebėjime- silpni embrionai, kurie nulemti prastos kiaušialąsčių kokybės Planuoja pakeisti vaistus ir taip gerinti kiaušialąsčių kokybę.

Sveika, Jautuke,
darnos poroje be derybų niekaip nebus. Šaunu, kad Jūs derinatės, taip ir turi būti. Bet matyt negaunate pakankamai šilumos, palaikymo, meilės iš jo pusės. Jūs išsemiate, atiduodate, bet jis Jūsų nepripildo, taip ir liekate tuščia... Nieko keisto, kad jaučiatės išsekusi... Saugokit save.
Apie vyrų savijautą šiek tiek parašiau atsakydama gintvaidai. Jūsiškis regis itin susirūpinęs savo kūnu, išvaizda, sveikata, todėl jam dar sunkiau būtų susitaikyti su nepalankia diagnoze. Jis akivaizdžiai vengia galimai grėsmingos situacijos.
Galbūt Jūsų vyras tiesiog "bijo" gydytojų, medicinos procedūrų? Kaip jam sekasi priduoti kraują? Nealpsta? Beja, labai nemažai vyrų turi šią silpnybę.
Turite rūpesčių su intymumu. Būna, kad vyrai, turintys rūpesčių šioje srityje, bando kitais būdais būtinai pabrėžti savo vyriškumą, pvz. augina raumenis, elgiasi agresyviai, tipo "vyriškai", "kietai" ir pan. Šiuo atveju užtektų apsilankyti pas seksologą pasitarti dėl mylėjimosi technikos. Arba pas urologą, pasitarti dėl mylėjimosi įrankio.
Arba jis tiesiog nenori vaikų, bent jau ne šiuo metu. Nors Jūs sakote, kad taip nėra, jo elgesys rodo priešiškumą vaiko pradėjimui.
Ir taip, vyro pajėgumas priklauso nuo streso kiekio jo gyvenime. Bet gali būti ir atvirkščiai - sutriko pajėgumas, tad jis vargšiukas pasidarė piktas, agresyvus, priešiškas. Sunku pasakyti, kas šiuo atveju yra priežastis, o kas pasekmė.
Beja būtinai pasidomėkite apie vyro vartojamų antidepresantų ar kitų preparatų šalutinius poveikius!
Palaikau Jus, jei yra galimybė gydytis nemokamai, būtų protinga tai išnaudoti.

Bendrai paėmus, jei paklaustumėte kitų mergaičių, jos turbūt patvirtintų - retas kuris vyras rodo susidomėjimą gydymo procesu. Daugumą vyrų reikia tiesiog įkalbinėti nueiti pas gydytojus. Gal ir kitos merginos pasidalins savo patirtimi?

Aciu uz patarimus, niekas nieko nezino kodel leliukai pabego,visi sake gamtos atranka,tyremes viska ir atradom vyro spermiukus,o pastojusi buvau nuo to pacio vyro,na manau as dar turiu laiko man27 o vyrui tai laikas nes jam 31, man baisiausia kad ji savo tokia nuomone pritaiko vyrui,tada jis vel nuleidzia rankas..
Su ja stengiuosi nebendrauti, man net per daug skaudu kekviena karta per sventes linki vaiku,aplinkoja bunant leliukam ji man juos kisa tu tik paziurek,darykit ir as tokiu noriu. Ir zinodama kad skaudina vistiek bando igelt,nesuprantu kaip yra tokiu nesupratingu moteru,nepalyginsi su mano mama ji medike supranta ir niekada nieko nesako,visada palaiko gal niekada nekalba ko nereikia.. Rasau ir vel viskas sukyla

Tokia profesija,jeigu buciau Vilniuje tikrai ateiciau i susirinkima,bet deja gyvenu uzsienyje...noriu paklausti vieno klausimo,tikiuosi duosite patarima...man 35m,gydytojai pripazinio kiausidziu nusiplpima ir pasake,kad galiu vaikuti tureti tik su donorine,draugas mano situacija zino,bet kolkas nesame apsisprende ka darysim toliau,tiksliau neapsisprendes jis,nes jis yra pries dirbtinius apvaisinimus,o as kolkas apie tai irgi negalvoju,nes tikiuosi,kad gerdama vaistus,vartodama papildus sutvarkysiu savo hormonus,del kuriu ir turiu kiausidziu nusilpima,zodziu turiu dar vilties....bet didiziausia problema tam ,kad mano draugas nezino ko nori,mums abiems po 35 metus,jis jau buvo vedes,turi vaika,bet santuoka truko nepilnus 2 metus ir baigesi skirybomis...santuoka buvo is reikalo,nes i pasauli ruosesi ateiti vaikelis....seimyninis gyvenimas buvo nelengvas,pykciai,barniai,buvusi zmona megeja isgerti,taip pat buvo ir neistikimybe is jos puses,zodziu draugui truko kantrybe ir jie isiskyre,tiesa seimynini gyvenima jie gyveno per atstuma,nes jis dirbo uzsienyje,o ji augino vaika Lietuvoje...skyrybu metu susipazinome,pradejom bendrauti ir nieko nelaukdami apsigyvenome kartu...tiesa jis nuo pat pradziu man sake,kad seimyninio gyvenimo ir vaiku nenori,galbut kada nors...tuo metu as jam nieko nesakiau,nes jam skyrybos ir galvojau,kad po skyrybu praeis laikas ir jis pakeis nuomone...jis mato,kaip as noriu vaikelio,sako,kad buciau nuostabi mama,zino,kad noriu santuokos ir seimos,netgi del dirbtinio apvaisinimo nebere toks karegoriskas,bet vistiek vis dar nesiryzta priimti sprendimo kas liecia musu ateiti,o as manau,kad laukti nera prasmes,nes laikas tai eina,beto jau ir siek tiek laiko praejo nuo jo skirybu,o jis vis dar neapsisprendia,jis sako,kad nezino ko nori,o gal tiesiog bijo priimti sprendima?bijo,kad vel atsitiks taip kaip ir 1 santuokoje,bijo,nes yra stipriai nusviles...mes kalbames apie musu ateiti,apie tolimesnius santykius,as vis bandau jam irodyti,kad viskas mums pavyks ir viskas bus gerai,bet jis vistiek laikosi savo,kartais man atrodo,kad jam tiesiog patogu taip gyventi...as ji myliu,man gera su juo,mes tikrai tinkam vienas kitam charakteriais,mes sutampam beveik visur ir as noriu buti su juo,noriu sukurti seima,jis irgi mane myli,tik nezinau kaip pakeisti jo nuomone,kaip itikinti,kad pas mus to nepasikartos,kaip privesti ji padaryti sprendimus musu santykiuosi.Dekui uz atsakyma.

Nefifi, Tavo poziuris tik patvirtina ir mano nuojauta. Rodos, kad vyrams taip sunku suvokti ta negalejima sulaukti vaiku, kad jie netgi bando tai ignoruoti!
O as asmeniskai daug tyrimu nesu turejus. Pacioj pradzioj tiesiog bendra sveikata pas ginekologa pasitikrinau su mintimi, kad noriu pastoti. Sake-tvarka. Mano ciklas reguliarus, niekad KT nevartojus ir siaip niekuo nesiskundziu. Kadangi nusprendeme UK pradeti sita kelia, tai man jau teko pasidaryti kraujo tyrimus. Patvirtino, kad ovuliacija vyksta ir, kad visi kiti rodikliai yra geri. Na, o toliau sustojome, nes reikia atnesti vyro spermos tyrimus.
Beje, del gyvenimo uzsienyje, tai labai teisingai galvojate. Isvis, as niekad cia negaleciau pritapti, nes labai truksta sirdziai mielu zmoniu, truksta socialinio gyvenimo (net nesvarbu, kad gyvenam milijoniniame mieste). Nors esu labiau namiseda, bet net draugas mato, kaip as atsigaunu grizus i LT, tiesiog pasikrauni geros energijos. Smagu ziureti kaip zmones kuria savo gyvenimus ir augina vaikucius. Ir neslepsiu, iskart atsiranda jausmas, kad musu paciu gyvenime visiskai niekas nejuda i prieki. Is tikro, tas gyvenimas sukasi tik apie darba. Ir tik jauti, kad laikas siaubingai lekia, cia Velykos, cia vel Kaledos. Ir niekam cia neidomu, ar turi vaiku, nes reikia tik dirbanciu ar galinciu dirbti zmoniu. Tik grizus, turbut draugui sunkiausia atsakyti i visus tuos klausimus apie mus, nes lyg ir nebera to komforto, kad niekam nerupi, o staiga milijonai klausimu...Nesakau, kad cia uzsieny nera geru zmoniu, tikrai yra, bet pastovus lekimas veda i niekur. Beje man dar nera 29 m. ir ne per seniausiai mano virsininke (bevaike ir 50 m.) paklause apie vaikus, ar as juos auginciau UK? Pasakiau, kad grisciau i LT. O ji pasiklause pasiklause ir sako " Ai, bet ka cia mes apie vaikus... Juk Tu dar labai jauna!"
O realiai, net jei negalvotume apie metus, nes kiti kuo puikiausiai jaucias ju neturedami ir sulauke 35 m. Bet tas tustumo jausmas viduje ir klausimas "del ko as gyvenu?" tiesiog nori nenori primena, kad laikas jau seniai atejes naujai gyvybei Tavo gyvenime.



Tokia profesija, aciu labai uz komentara ir palaikyma. As kartais bijau, kad nebezinau, kaip tinkamai tas musu derybas vykdyti. Nes, rodos, atradus tinkama laika ir proga, atsitrenkiu i jo siena "Ir vel pradedi...". Nors dideliu laimejimu laikau ta fakta, kad jam jau nebe taip baisukalbeti su artimais zmonemis, draugais apie negalejima susilaukti. Nes as nemegstu issisukineti ir apsimesti, kad "atseit" nenorim vaiku. Is jo kalbu suprantu, kad pasidomi, kiek kitoms poroms uztruko susilaukti vaiku ir pan. Tada pats stebisi, kad mums taip nesigauna. Nors tas suvokimo procesas labai letai vyksta, velgi, turbut todel, kad aplinka, kurioje gyvename nera propoguojanti seima.
Del baimes eiti pas gydytojus, tai nepasakyciau. Jis, atvirksciai, net atsiradus kazkokiam skausmui, ar po pasitempimo besportuojant kartais perdaug net sureiksmina ir nori lekti pas gydytoja
Man is esmes jis atrodo labai sveikas vyras, bet kazkodel galvoje jis prisikuria keistu minciu. Jei atsiranda spuogelis, tai buna vis klausia manes, ar cia neitartina?
O va, kur rimta problema panosej guli, tai jis tarsi bando ja aplenkti
Visgi, jis del savo vyriskumo irodymo, diagnozes turetu buti ramus. Nes pernai metais, jis pasitikrino per atostogas LT klinikoje. Kartu nebuvau, rezultatu nemaciau, bet gydytojas sake, kad rodikliai geri.
Taigi pakartotinis tyrimas UK tera formalumas, kuris reikalingas tolesniems mano tyrimams. Kalbejomes anksciau ir zinau, kad pats tyrimo atlikimo budas jam labai nepriimtinas. Kai reikejo LT tai atlikti, sake, kad vos vos susilaike visko nemetes, o dabar tai reikia pakartoti...
Mielai sutikciau su ideja pasikonsultuoti pas specialistus, bet, jauciu, kad jam tai irgi nepriimtina Ir tokio pobudzio specialista cia gauti sunku. Velgi, tie antidepresantai, manau tikrai veikia jo seksualuma. Jis pats tai pripazista ir sako, kad visiskai nebeturi minciu apie seksa Kadangi arteja pavasaris-vasara, tai bando po truputi mazinti savo vaistus.
Bet jei gristant prie spermos tyrimo, ar nuodeme butu, jei jam pasiulyciau, pries atliekant isgerti kazka panasaus i "Viagra"? Aisku, pasitartu su gydytoju pries vartojant.
Nes juk turi buti kazkoks budas palengvinti pacia masturbacija, kurie negali atsipalaiduoti
Juk net zodziai nebepadeda, kad viskas vyksta del kilnaus tikslo, del musu ateities.

Kad žmona apturėjo 8 narkozes, 18 įvairių stimuliacijų ir suvartojo kibirus vaistų - tai kaip ir savaime suprantama. Bet jeigu vyrui tenka gerti labai neskanią bebro liauką... ŽYGDARBIS!