Įkraunama...
Įkraunama...

Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Sveikos, mielosios, ir tos, kurios vis dar gyvena viltyve, ir tos, kurios jau myluoja savo mažylius  :4u:  Esu čia naujokė, atėjau pasidalinti savo išgyvenimais, patirtimi ir mintimis. Visada galvojau ir dabar galvoju, kad vaikus reikia planuot tada, kai tikrai esi pasiruošusi jiems skirti visą savo laiką ir meilę, o ne tada, kai visos draugės jau pastojo, kai tėvai spaudžia ar pan. Deja, kad man ateitų tas suvokimas, turėjau sulaukti netoli 30 metų. Dabar esu tikra - ne tik noriu, bet ir galiu suteikti mažyliui viską, ko jis yra vertas. Bėda ta, kad mažylis neateina. Netoli dviejų metų bandžiau pastoti natūraliai, be abejo, su pertraukomis, nes tai karjera, tai mokslai vis pasitaikydavo, tačiau du metai nėra mažas laiko tarpas ir šiais metais kreipiausi į specialistą. Visi tyrimai geri, tiek mano, tiek antros pusės. Jau ketvirtą ciklą bandom aktyvinti visus natūralius procesus hormonais. Jei nepavyks, siūloma bandyt IUI. Psichologiškai esu taip pavargusi, kad beveik esu tikra, kad reikės to IUI ir kad jis bus nesėkmingas... Kiekvieną ciklą bandau save raminti, nuteikti teigiamai, net simptumus visus išjaučiu, o ciklo gale vėl didelis nusivylimas, ašaros ir savivertės nuosmukis. Kartais pagalvoju, kad Dievulio planai man kiti, dėl to ir nepastoju ir jei pastosiu, tai bus prieš jo valią. Aplinkiniams vis kalbam ta pačia gaidele, kad tai mūsų reikalas, kada planuot vaikus, ir niekas net nenutuokia, kas verda viduje mums taip kalbant. Kartais norisi pasidalinti ir išsiverkti kam nors ant peties, bet labai bijau, kad pamatysiu artimų žmonių akyse gailestį, kuris lydės kiekviename susitikime, pokalbyje. Svajoju kažkada sulaukti gandriukų ir pamiršti, koks sunkus kelias buvo iki jų. Bet kol kas vis dar einu šiuo sunkiu keliu ir tikiuosi, užteksiu tam jėgų  :huh2:​ 

Atsakyti
QUOTE(rugiulaukai @ 2018 09 28, 09:17)
Sveikos, mielosios /../ Visada galvojau ir dabar galvoju, kad vaikus reikia planuot tada, kai tikrai esi pasiruošusi jiems skirti visą savo laiką ir meilę, o ne tada, kai visos draugės jau pastojo, kai tėvai spaudžia ar pan. /../ Kartais pagalvoju, kad Dievulio planai man kiti, dėl to ir nepastoju ir jei pastosiu, tai bus prieš jo valią. /../Psichologiškai esu taip pavargusi, kad beveik esu tikra, kad reikės to IUI ir kad jis bus nesėkmingas... Kiekvieną ciklą bandau save raminti, nuteikti teigiamai

Labas vakaras,
taip, kelias šis nelengvas, moterys klumpa, keliasi, vėl klumpa, vėl kyla ir eina toliau...
Aš nežinau, ar įmanoma tėvystei pilnai pasiruošti. Reikia save nuraminti, kad neprivalome būti tobulos.
Jei jaučiate, kad Dievulio planai Jums kiti, tai kokie jie? Pamąstykite, ko dar jaučiatės neatlikusi, nepasiekusi, nenuveikusi, kad Jums tapti mama jau "būtų leista". Galbūt visai nesudėtinga tai atlikti tučtuojau?
Po nesėkmių tikėti tikrai sunkiau, bet tikėjimo jausmo per prievartą nesukursite, nespauskite savęs 4u.gif Tiesiog šiandien yra taip. Po kurio laiko bus geriau, tikrai bus, reikia išlaukti.
Jei jaučiatės pavargusi, yra du keliai - sustoti pailsėti arba judėti toliau, bet kartu ieškoti atsvaros, atgaivos, to, kas teiktų jėgų.
Atsakyti
Labas rytas heart.gif

netrukus darbą pradės antroji šių metų Paramos grupė. Kviečiame prisijungti prie mūsų šaunaus būrio!
Ilgais, niūriais vakarais nuotaikos gali apimti įvairios. Išbūkime laukimo laiką kartu!


vartotojo įkelta nuotrauka
Atsakyti

sveiki.man 39 metai.deja neturiu vaiku.labai noriu.bet sergu depresija vartoju vaistus.neseniai daktare pasake apie juos uzmirsti nes gims daunas.tiesiog nuo daktares man plaukai pasistojo.ar yra moteru gimdziusiu  vyriasniam amziuje ir serganciom panasiom ligom.gal ka patarti galit

Atsakyti
Laba diena, Gintare,

konkrečių vaistų įtakos vaisiui pakomentuoti negaliu, neturiu kompetencijos, reikėtų klausti gydytojų.
Mano praktikoje buvo pacientų, sirgusių ir sergančių depresija. Kai kam pastoti pavyko. Su kai kuriais apgydėme nevaisingumo traumą, apgydėme depresijos simptomus ir atsisveikinome, kaip jiems sekėsi vėliau, ar pavyko pastoti, aš nežinau.
Jei jaučiatės netvirtai, visada pravartu išgirsti antro ar trečio specialisto nuomonę.
Atsakyti

Sveikos merginos.... Matyt kaip ir dauguma ieško tos ausies kuri išklausytu ir suprastų, kas spaudžia širdį.... Vaikeli montuojame 2+ metus, gal dauguma pasakytų nedaug, bet tas nusivylimas kiekvieną mėnesį smaugia, iš ties kartais nebeturiu vilties, pesimistei man gyvent lengviau... Bet vėl ateina momentas kada pagalvoji O gal!! O gal užkibo... Ir vėl ateina tas nusivilimas 

Atsakyti
Labas, JauVakarėja,

laikas tokia neapibrėžta savoka - kai sunku, 2 metai gali atrodyti labai ilgas laiko tarpas, kai esi laimingas, tas pats laikas pralekia kaip viena diena...

Papasakokit daugiau apie save - kokia nepastojimo priežastis? Teko atlikti kokią tai nevaisingumo gydymo procedūrą, ar kolkas bandote pastoti natūraliai?
Atsakyti
Kai apninka abejonės
*
O jei nepavyks? Kas bus su manimi? Kaip aš tai ištversiu? Gal reikėjo dar šiek luktelėti ir bandyti natūraliai?
*
Nepamirškite, dėl ko stengiatės. Kai jaučiatės pasiduodančios, priminkite sau galutinį tikslą - ko aš siekiu, kurlink einu, ko noriu.
Kai tikslas atrodo tolimas, kad pakeltumėte motyvaciją, turite išmokti džiaugtis ir didžiuotis mažais savo laimėjimais. Padėkokite sau už atliktus tyrimus, nesibaigiančius vizitus pas gydytojus, už kantrybę ir ryžtą leidžiantis vaistus ir už visas kitas pastangas. Ar suprantate, kiek DAUG jau padarėte?
Kai užduotis atrodo labai sudėtinga, galutinį tikslą suskaidykite į mažesnius. Susikurkite Jums pačiai patogų veiksmų planą, kuris neleistų Jums slėptis nuo problemos sprendimo, bet ir negintų išprotėjusiu tempu.
Nepasikliaukite vien emocijomis. Jei Jūs nesvietiškai stipriai bijote, tai nereiškia, kad situacija tiek pat nesvietiškai beviltiška. Jūsų emocijų stiprumas nelygus situacijos sudėtingumui. Jūs tiesiog bijote.
Nesėkmės irgi yra kelionės dalis. Jei nesiryžtate kažko daryti, bijodami nesėkmės, Jūs bėgate ir nuo sėkmės.
Atsakyti