Man tai moralinės pagirios. Skambutis iš ryto. Draugas (bendradarbis), spinduliuodamas Kalėdų džiaugsmu ir mirksėdamas blyksėdamas kaip elektrinė girlianda, papasakojo, koookį oho laikrodį žmonai nupirko, kiek ir ko vaikams, ką jam žmona, ką visi uošvienei, šuniui ir triušiui. Koookias akcijas ir nuolaidas gavo, kiek buvo nuslėpęs uždarbės nuo žmonos ir ją nustebino čia šimc čia šimc ištraukdams. Miela, gerai, kad žmonės laimingi, bet aš menka altruistė, pasidžiaugiau jo laime tik išoriškai: oho, eik tu sau, kaip faaaina, bet širdy širdau, kad jis man visa tai pasakoja, primindamas man mane, kad neturiu net meilužio, kuris kokių kvepalų nupirktų.
Pagirios 2. Bičiulis vakare parašė, kad šiandien norės susitikti. Ir, kaip visada, nekėlė ragelio. Angelėlis saldžiai miegojo. Tai parašysiu, kai atsišauks kad buvo malonu, kad bent jau pakvietė.
Pagirios 3. Atkurnėjo mano mylimiausia sesė su dovanų maišeliu. Pasimainėm. Aš jai ten arbatos rinkinuką. Išėjo, išpakuoju, ir retoriškai užklausiau pati savęs:
ir už ką dabar sesė taip manęs nemyli??? Sėdynės patiesalas iš medžio rutuliukų,- sėdimosios kankinimo priemonė.
Šventėms važiuosiu pas vaikus, užsidarysiu kaip į kapsulę ir pabūsiu. Dėlionę 3000 detalių turi, sakiau, kad paliktų man žydros ir oranžinės spalvos detales.
Vakare pateiksiu jūsų teismui dovanų perdovanojimo grandinės galimybes.