Erendira, labai patiko. Kelis sykius prunkštelėjusi vis neapspjoviau tapšnoklio savo vakariene. Va, prisiminiau, " statyti ežiukams namukus", ir vėl išsišiepiau.

Rytoj vėl norėsiu.
Magnuna, kaip gražiai nupasakojai Paryžiaus jausmą.

Ech, romantiškasis miestas.
Vidam, man labai graži Emily.

Mano giminaičiai laiko britukę, tai ji irgi tokios kiek užsiraukusios išraiškos. Bet, kai nuvežėm jai dovanų žaisliuką ir toji flegmutė pradėjo jį linksmai gaudyt ir lakstyt ( beje, su ta pačia 'pikc katinc' snukučio išraiška), supratau, kad nu nepikta ji visai, tik, matyt, mano akys taip rodo.
Nikita sniego mylėtoja
Vilkra, aš nieko blogo nematau, kad mergytė žaidžia fantazijų imitacinius žaidimus su Lesle. Jai tai įsimintinas įvykis, kur realybė persipynė su jos fantazijomis. Vaikai taip daro. Ir visiškai nereiškia, kad dukrytė patyrė psichologinę traumą dėl Leslės mirties ar pan. Tegu fantazuoja, žaidžia, išsilieja savo būdu. Blogiau, kai vaikai užsiveria savyje, prisigalvoja nebūtų bauginančių dalykų ir patys jais save įsijaudrina, bet kitiems nesipasakoja.
Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)