Depresija

gal galiu paklausti, is kur yra tas dvasios tevas? tik noriu zinoti, ar apie ta pati pagalvojau

aha, aš dažnai galvoju, kaip kas jaučiasi mano atžvilgiu Tik neseniai visiems pradėjau priskirti jų jausmus, t.y. , kad ne aš juos sukeliu, o jie patys sau juos susikelia.
Dėl tėvų net nežinau. Man gal pasisekė, kad kuo man daugiau metų, tuo labiau aš juos suprantu: kaip jiems buvo gana sunku, ir jie vis tiek stengėsi, dėl vaikų . Kaip mokėjo, taip.
Nu , ir vaikai gi turi matyti, kad jų tėvai netobuli.
Matai, paskui kitiems priskiriu panašius jausmus, kuriuos jaučiau tėvams.
Užjaučiu, jei labai nepasisekė su tėvais

Čia tiesiogine prasme, ar poetinės apraiškos? Sėkmės mėnulyje, ar kur ten skrendi...

Mielai padėčiau, bet, toks jausmas, kad jis prilipintas super glue. Iš tikro gėda mano situacijoj skųstis. Ne kartą jau sakiau... Žmonės netenka vaikų, skiriasi, būna žeminami, išgyvena smurtą, karus, badą, prievartavimus, vergiją. Ir atsikelia, šypsosi, toliau gyvena. O aš, mat, iš lovos metus nepasikeliu, nes kažkas nepasisekė darbe, kažkas ne taip žodį pasakė ar pažiūrėjo, nes katė kurčia ir gal, kokiam laikytam draugu nerūpiu, nes gi kiek mirštantį ir nenumirštantį galima pakęsti. - Čia tik keli pavyzdžiai. Iš esmės, tai, tikriausiai, ir yra gyvenimas, kurį taip sunkiai pakeliu dėl visai kvailų priežasčių. Kai tai prisimenu, negaliu savęs nesmerkti.
Ir, tikrai, ner ramybės periodu matau kaip kairėje:



Seniau, kad ir kaip blogai būdavo, man atrodydavo, kad mano nuotaika normali. Čia, matyt, ir yra vienas požymių, kad d "nešvari". Bet, kad, žiūriu, vis dažniau pati sau atrodau nenuotaikoj. Ilgalaikis š ant dūšios duoda Puntuko dydžio poveikį. Jau ir fiziškai bloga, tai tas, tai anas. Blogos patirtys nebestiprina, o ilgam nuleidžia rankas ir jos tiesiog nepasikelia...

Shiva, šiaip visos tavo įžvalgos nerealiai geros. Va tokie žmonės, manau, tikrai turi išsikapstyt.



Užsimečiau porą ratukų, apsiraminau truputį. Iš tikro, tai gaila, nes man šiokia tokia panika dėl tų darbų.

Mano supratimas analogiškas.
Aš net visiškai pilnai pripažįstu, kad katalikybė man artimiausia, nes LT labiausiai paplitusi ir esu labiausiai su ja susipažinusi. Esu pasidomėjusi ir kitom, ne tik krikščioniškom religijom. Netgi pripažįstu, kad krikščionybė nėra mums kultūriškai artima. Pvz., man labai keblus klausimas atrodo, ar krikštyti vaikus, ar ne (tai gerai, kad jų neturiu). Tikriausiai išprotėčiau norėdama apsispręsti. Čia klaikiai didelė atsakomybė.

Kad greičiau čia siųstų tą magic mushroomą, gali daugiau nebetirti, pasirašau iškart, kur reikia. Vis tiek nieko jau neprarasiu. Tik ar sulauksiu...


Nebežiūrėjau aš į jį..... Mąsčiau, ar labai pasikiaulinau. Ot ir nežinau.

Tai zinai, su amziumi, juk patys pamatom, kad ne sventieji puodus lipdo, visi mes zmones. Patys kai padarom klaidu, lengviau ir kitus suprasti galima. Mano su tevais dabar geri santykiai. Del to, kad as paleidau. Ir vis dar tabeleidziu O del sekmes, nesekmes, tai kaip ir sakiau, as gyvenimo stengiuosi taip asmeniskai nepriimti.
Del tu jausmu, tai visgi sudetinga, nes mes socialiniai bendruomeniai zinduoliai. Mes nuo vaikystes augom ir mokomes kitus stebedami. Ju mimika, ju atsaka i stresines situacijas. Mes zinom, jei kazkam salia negerai arba gerai. Kiti auras mato. Svarbiausia lygsvara rasti.

Del tu izvalgu gerumo, tai cia po 5+ metu po terapijos. Jos metu, geriant ad jokiu izvalgu nebuvo. Ir dar kokius metus kelis ta reikaja grumulojau. Zmonems sunku matyti savyje vystancius procesus, lengviau matosi rezultatas. Ko finale save nuvertinam.
As lovoje irgi ilgai esu gulejus, dirbdau, taip nepersidirbant, ir gulejau. Cia po terapijos. Skaiciau idomu straipsni, kuriam kele klausima ka turi tapusavyje bendro du galim atsakymai i stresa ( flight or fight response)? Ogi nesvarbu ar pirminiam zmogus iskilus stresiniai situacijai/pavojui jis pasirinkdavo flight or fight. Abu pasirinkimai baigdavosi judesiu, arba begdavo arba kovodavo. Tai resikia, musu smegenys tvarkosi su stresu per judesi. Nesvarbu ar uz save kovosi, ar begsi. Net jei tik pas save galvoj. Judesys padeda su tuo tvarkytis, adekvaciau ziureti. Man sportas duoda labai daug. Galima juk tiek visko isbandyti tikrai galima kazka rasti, irklavima ar badmintona Tai daug tu mano izvalgu atsirado sporto metu. Kai pradejau pries 3-4 metus plentiniu vaziuoti ( tuo metu sveriau gerokai+), taip ir nebenulipu. Ant to dviracio man reikia/butina buti cia ir dabar, nes kitaip bus pize kaze autobaze. As traumu ant dvirkiu paprastu is jaunystes buvau turejusi, tai zinau, kad skaudes. Tai tik mintys pradedavo klysti kazkur i pasimatyma pokalbiui su savim, tai tuoj demesi grazindavau i cia ir dabar, nes no to priklause mano gyvybe.Tai po kokiu 30km kalnais nulipus nuo adviracio, nuotaiko nuo dopamino ir ir visu kitu dalyku budavo superine, obviously bet islikdavo toks zen pojutis. Ir vis sesdavau ir vaziuodavau. Po to atejo joga po truputi, nes reikejo prasitampyti. Ir is pradziu buvo grynai kaip treniruote. Dabar ziuriu daugiau i dvasinius jos aspektus, keiciasi ir praktikos. As galvojau, niekada nekartosiu terapijos, nes tai buvo taip skausminga. Sedima tylos meditacijos praktika, man dar baisiau ( religines praktikose, o ir kataliku, tai ju irgi nemazai: maldos aka mantros), nes ten tik tu, o taves tai nera bet jauciu to poveiki.
Tai va as judu, ziuriu ka valgau, ziuriu savo mintis, medituoju (po kelias minutes kolkas). Buna pasiklystu, bet jau nebaudziu saves uz tai. Iseinu is to priklausomai nuo situacijos.As tik pradziu pradzioje.Night13 sakai, su ratukais pavyksta kitaip ziureti, tai valio! reiskia smegenys veikia ir tu zinai kaip is to iseiti, zinai, kad yra kita plotme, kitas pasirinkimo variantas, net jei ir su vaistais. Patapsnok sau per peti pati, nes tai jau yra labai daug. Tu dabar darbo su savimi procese, tai jei norisi paguleti, tai pagulek, nors jau matosi, kad tau judesio norisi

shiva, iš to, ką Tu rašai, manyje daug kas atliepia, reaguoja. tik pozityvumo tokio aš neturiu nė velnio. tikiuosi, kol kas, *****.

3,5 m. negaliu pati naktimis užmigti, ir tai kol kas nesikeičia, ką bedaryčiau. buvau ir psichoterapijoje, ir mokiausi medituoti, ir dabar va sportuoju, ką tik pradėjau dar intensyviau sportuoti. be abejo, sporto poveikis yra akivaizdus - daugiau dienų per savaitę jaučiuosi žvali, ramesnė, sugebanti (jei yra noro) susivaldyti. va po baisių treniruočių grįžti namo, valandą kokią paslankioji, nes niekam kitam nėra nei jėgų, nei noro, laimė per kraštus liejas (dopaminas - dabar jau žinau, kas jis toks ), akys limpa, atsigulu ir... rodos, viskas gerai, širdis nebekala, kaip anksčiau vos lovon patekus, panikos nebekimba, kaip anksčiau, bet mintys mintelės.. nesugebu sukoncentruoti minčių ties viena tema. bandau ir gamtos vaizdus įjungti, ir vieną juodą tašką, virstantį minkštu debesim (anksčiau, kai nesirgau, padėdavo užmigti), ir save labai gražią ilga plevenančia suknele einančią per rugių lauką ir delnu braukiančia per varpas, ir save sūpynėse, ir skaičiuoju meditacijoje išmoktu būdu "kvėpavimas per kojas", ir dar šimtus dalykų, bet ne-su-tu-riu tų šimto tūkstančių minčių ir galų gale per kokias 2 valandas vis tiek dasivarau iki stipraus širdies plakimo, ribos ties panikos ataka, bliovimo ir visiško beviltiškumo. taigi, kol kas fizinis nuovargis manęs neiškinko, kaip žadama literatūroje.

bet turiu vieną prisiminimą iš meditacijų. buvo pirma mūsų rimtesnė meditacija, vadovas liepė patogiai įsitaisyti, užsimerkti ir ėmė kalbėti, o mane vaizdai pyst ir išnešė kažkur. su vaizduote problemų neturiu, ir va tuo momentu visos mintys dingo, liko tik jo balsas ir turinys, kurį tam balsui aš pati suteikiau. tarkim, tarsi ir klausiau bei vizualizavau, ką jis sako, kur veda, bet iš tikro jaučiausi visiškai laisva daryti (eiti), kur man pačiai norėjosi. ir taip laisva,. lengva, gera buvo, aš drąsi, viskas man galima ir pasiekiama, stipri, tvirta, visa aš ir ne aš. ir staiga galva pyst ir nukrito ant krūtinės ir pažadino mane iš sapno. po to, kai dalinomės, sakau - įsivaizduokit, aš užmigau. Vadovas taip pažiūrėjo į mane gudriai, ir nieko nereklektavo į tą mano "užmigau". Dabar, praėjus ilgesniam laikui, manau, kad ne užmigau, o man pavyko nugrimzti į gana gilią meditacinę būseną. ir žinai, ką? aš noriu ten vėl, nes po to vakaras buvo absoliučiai nuostabus. man viskas buvo nesveikai gerai.

O tas flight or fight tiesiogiai susijęs su fiziniu judesiu? Aš nelabai suspratau. Ar, pvz., bėgimas turimas omeny tiesioginis, ar, tarkim, reikia tvarkytis, o aš skaitau knygą? T. y., neguliu, o vis tiek KAŽKĄ darau. Turbūt ne?
Psichuškėj vieno būrelio vedėja po būrelio pasiliko mane, ir stengės ala padėti. Pasakojo, kas ten gaminasi nerimo metu ir, kad, jei susigūžiu, tas kažkas negeras, nepamenu kas, gaminasi dar labiau, todėl reikia nerimo arba streso metu judėti. Nu, arba kvėpuoti (turbūt teoriškai visos žinot kaip).
Būna gi žmonės, kurie nuo nerimo negali nusėdėti vietoje. Aš atvirkščiai. Susigūžiu/atsiremiu/guliu su galva po antklode ir stengiuos užmigti. Ne tik kad judėti, bet ir rankas pakelti atrodo taaaaaaaip sunku... Aš gal visai neturiu valios, nesugebu savęs priverst. Lygiai prieš metus mėnesį, beveik kasdien, sąžiningai atlankiau sportklubį, bet tada dar pajėgiau. Gal tuo metu nerimas nebuvo neištveriamas, bet sportas jo nepanaikino. Ir galvojau tada: ot tai tau teorijos. Dabar jau vėl, būna, kad ramiai jaučiuos, tik apatiškai, todėl per kančią, bet pajėgčiau.
Tik va, net atsilenkimų mėn. nebedarau, nes nerimas didesnis ir savaime neišsiprievartauju judintis. Nesveikai jis mane išvargina.
Žinok, nesinori man judesio. Jaučiuosi nenormali, nes ilgai jau guliu. Bet dar gulėčiau ir gulėčiau... Darbo turiu ieškotis, nes nėr ką daryti. Bet entuziazmo visai nėr ir niekas neįdomu. Juk galėčiau ir namie veikti daug ką. Jau metai ir yra gulėjimo visiško juodo. Aišku, iki anų metų lapkričio net nekalbu... Ten košmaras buvo. Iki šiol nesuprantu, kaip aš ten padirbau, kol dar dirbau.
Tai va, ir nesuprantu. Ar problema mano valioj, ar kitiems tiesiog kitaip būna... Dauguma žmonių žinau, kad išprotėtų nuo tokio nieko neveikimo.

Ir dar. Kadangi psichuoju seniai, anksčiau labiau sarkastiškai apie save atsiliepdavau, kaip psichę. Dabar mintyse visiškai rimtai dažnai save pateisinu: MAN GI DEPRESIJA. T.y., tarytum naudojuos tuo ir visiškai pasiduodu, nesistengiu, ką nors daryti, kad būtų kitaip. Po anų metų taip pavargau, kad, atrodo, kur srovė neša, ten plaukiu, kaip bus taip, man jau visai vienodai. Neturiu jėgos priešintis nei kapanotis. Spėju, kad čia jau visai darosi panašu į neįgalumą.
Ir su kuo palaikau nors kokius nors ryšius, man atrodo, kad jau VISI žino, kad su manim "šis tas" ne taip. Kiek pasakau tiesiai šviesiai, kiek jaučiasi.
Net ir vakar tas pasifeilinimas - tikriausiai žmonėms pasirodė nevykęs pokštas. Bet aš tiesiog nesusiprotėjau, kad čia atėjo pesimistinė mintis. O juk su pažįstamais įpratusi taip bendrauti ir niekas nesistebi...

labas :4u
Kantrybes merginos Nothing worth having comes easy. Zinot, yra visada keli galimi atsakymai i ta pati klausima, tik beda, kad jokio klausimo is esmes nera ( once you stop trying to make sense it starts making sense), bet cia jau kita matrica
Tame staripsnyje kalbejo apie labiau cardio judesi del flight and fight, nes tarkim pirminis zmogus zveriui uzpuolus ( stresas) arba begdavo arba kovodavo. Tai sako kai nerimas uzeina, gal vietoje pasokinek
Del sporto, tai labai reikia rasti kas patinka, nes tai turi buti likuisiam gyvenimui. Mums kaip ne dietos reikia, o gyvenimo budo keitimo, nes dietos trumpalaikes. Man pasiseke, nes nuo mazens dviracius megstu, laisve man. Zinoma, tie patikimai keiciasi, bet judeti reikia. Cia kaip vaistus gerti. Labai reikia ziureti mityba, ypac grudinius dalykus. Kaip diabetikas cukru matuojasi, taip ir mes su savimi dirbam. Bad seeds, kazkas veikia, uz to reikia kabintis, reikia nepamirsti, kad tai procesas, ir jis tesis ilgai. Jau radai kazkokiu iseities tasku, vadinasi gali rasti ir daugiau. Svarbu saves neparinti, leisti sau isbuti. Na jei nerimas, ir nesimiega, tai bent nelazdavok saves. Leisk sau buti. Nesipriesink tam jausmui, o ji patyrinek ( zinau yra labai baisu). Eik pries miega pasikalbeti su veidrodziu, irgi meditacinis pratimas, savimonei ugdyti.
Cia vienas budu darbui su savimi, naudojau terapijoje. Viskam reikia laiko. Ilgas gyvenimas pries akis.
http://www.anxietybc...inking_Form.pdf
Night13 as kaip matai niekur nesislepiu, mano laikas sm dinozaurinis, tikrai bus kas pazysta, bet tas nesvarbu, nes man visai negeda Diagnoze yra atspirties taskas tradiciniam gydymui. Psichologija labai jaunas mokslas, ir apie smegenis mes labai mazai zinom. Bet yra daugybe dvasiniu praktiku, kurios egzistuoja daug ilgiau. Eik gal i kokia piligrimu kelione. Nekamuok saves, ka kiti pagalvos ar jau pagalvojo, nes patikek, kad ir kas apie tave blogai pagalvotu, tu jau busi blogiau x 20 apie save pagalvojusi. Dabar yra kaip yra. O vakar jau buvo. Neber jau. Paiimk ka is to ismokai ir paleisk. Del noro judesio, tai labiau galvojau, apie samones judesi. Kitaip cia nerasytum, nes, kad ir kaip varytum ant saves, vis tik rasai, skaitai, bendrauji. Ieskai iseiciu. Turi duoti sau + uz tai. Zinau, kad, kaip cia save girsi, kai tokia nevykus, bet ka jau padarysi, viena kart metuose gali sau leisti, net jei manai, kad tai netiesa (jei ka per ispazinti atleis)
Man buti tokia kokia esu dabar reikalauja daugiau pastangu nei buti duobeje. Ten man pazystama, ten daug metu praleista, ir daug kartu vis grizdavau ten pasukus kitu keliu, kartas tik kojas sumerkadavu, kartas ir visa isokdavau panardyti i ta sh@@ liuna. Nes i ten takai praminti nuo vaikystes, praplatinti velesniu traumu, labai pazystama ir jauku. As save buvau davariusi iki dugno, kai jau visai blogai buvo, tai zinai, palengvina kelione aukstyn, nes yra i ka atsispirti. Bet buna ir dabar dar panardau.

Labai žvengiau, tik nesugalvok įsižeist. Nemanau, kad tai turės įtaką darbo gavimui.

Nėr čia ko žeistis, iš šono durnai atrodo, žinau...
Panašu, kad neturėjo įtakos... Gavau skambutį šiandien iš jų su klausimu, gal nesu pririšta prie miesto ir galiu keliaut į kitą. Kaip supratau, galėčiau keliauti, ir dirbti be jokios tolesnės atrankos. Kai pagalvoji, niekas čia manęs nei laiko, nei laukia, bet į kitą miestą būtų peilis. Myliu aš Vilnių.
Visgi, kur norėjau, priiminėja kitą žmogų...
Pasakė, kad galėčiau dirbti Vilniuje kitoje vietoje (aš labiausiai norėjau į tą pastatą, bet dėl to, žinoma, išgyvenčiau), jei teisingai supratau, viena be jokių kolegų. Tik kad tą kioską nežinia kada atidarys, manau. Ir tai nebus be tolesnės atrankos irgi, panašu.
Vakar sutariau, kad atsiųsiu daugiau darbų pvz. Pažiūrėjau, kad nieko aš doro neturėjau proto persikelti iš ano darbo. Galvojau nieko, padarysiu, nėr čia sudėtinga. BET. Sako jūs neatsiuntėt, visi susiuntė... Aš net nepradėjau nieko daryt. Pasiteisnau, kad kalbėjom, kad artimiausiu metu jie nebus LT ir rinksis kandidatus grįžę. Nu, sakau, ryt atsiųsiu (suvokiau, kad šiandien su savo tempais nebespėsiu sumakaluoti tų pvz.). Bet aš ne tai, kad imčiau ir daryčiau. Guliu ir panikuoju, čia rašinėju, net nepradedu... Aišku, įtakoja, kad čia ne koks apmokamas reikalas, tikriausiai veltui, o jei bus naudos, t.y., įdarbins, negreit. Bet iš tikro, apatija neturi ribų. Paskutiniu metu tik va, žodžiais vemiu, rašinėti ir tesugebu. Padėk man Dieve. Einu kombinuot nors po truputį... Ir suvokiu, nu kokia iš manęs darbuotoja... Nu neturiu aš jėgų, neturiu, neturiu, neturiu.........

Nepyk,bet lb juokinga buvo kai isivaizdavau viska
Mano 1 drauge geria ad,nu tai jos nuomone alko grieztai draudziamas...
Tai kur malonumas blyn-negeriu,skaniai nieko valgyt negaliu,db sugalvojau kad ir saldumynus reik ribot,nes dalis numestu kg gryzo...
Paguoda bent ta kad del skausmo priepuoliu ligoninej lankytis neteko beveik 2men...