Depresija

O kas aš dabar esu? Norėčiau būti paukščiu, mažiau smegenų, mažiau problemų. Gal čia noras mažiau kentėti, suvokti.
Apie prasmę sutinku. Patys kuriame prasmes. Priklausomai nuo požiūrio ir gyvenimo aplinkybių. Bet krikščionybėje kančia nėra siekiamybė. Krikščionybė yra vilties religija, netgi kenčiama turi būti viltingai, krikščionis turi ir kitiems vilties įpūsti, o jei būsi viskuo nepatenkintas kančios iškankintu veidu, tikrai niekas iš tavęs vilties negaus. Gyvenimas nėra amžina šventė, bet visus išbandymus ir kančias krikščionis turi išgyventi stoiškai, su viltimi, paaukoti tas kančias vardan Kristaus ir su džiaugsmu laukti savo kūno mirties, kada susitiks su Dievu. Turi, turi, turi. Bet ar lengva?





Bet taip yra, ne tiek, kiek norėtųsi, bet vis tik yra žmonių, kurie stengiasi atlikti savo darbą kuo geriau, iš širdies, stengiasi tobulėti, dirba su meile ir taip tas normas net peržengia. Dabar labai gerą knygą skaitau - "Nepramintuoju taku", patiko mintis, kad terapija gali padėti tik tada, kai yra dirbama su meile, ir tai yra svarbiausias veiksnys, ne žinios, patirtis ir kt. Ta prasme, paneigiama ta mintis, kad psichterapeutas turi atsiriboti nuo paciento, nekurti su juo glaudaus ryšio. Aš linkusi manyti, kad tai yra tiesa, t. ty, kad žmogaus neapgausi, jei pacienats nejaus, kad tikrai rūpi terapeutui (o ne jo piniginė ar dar kas), tai nepadės terapija. Beje, labai įdomiai apie religijos ir psichologijos santykį ten kalbama.

Septynstyge, man atrodo, kad tu išsikapstysi , nes ieškai atsakymo. Gavai nokautą nuo gydytojos - radai atsakymą knygoje, kodėl tai įvyko. Gal kada nors rasi atsakymą, kodėl taip jautriai sureagavai.
Pritariu toms, kur sakė, kad kančios yra kiekvieno žmogaus gyvenime, net neieškant jos. Ir ne visada lengva nešti savo kryžių. Kita vertus, nereikia bijoti keisti aplinkybes. Bet aš labiau tikiu tuo, kad kai pasikeiti pati savo mąstymu, keičiasi ir aplinkybės. O jei lieki tame pačiame taške, tai aplinkybės toliau keis tave. (čia labai gudriai norėjau pasakyti )
Aš esu tikinti, bet nebendraujanti su kitais tikinčiaisiais. Nes jie, kaip ir visi žmonės, su savo privalumais ir trūkumais, neišskiriu jų iš kitų netikinčių. Ir kenčia , vieni mažiau, kiti daugiau, kiekvienas pagal tai, kiek jam tos kančios reikia.
O šiaip, pagalvojus, kuo daugiau metų, tuo mažiau sveikatos, energijos, ir daugiau kančios, netgi fizinės. Kaip šitam dalykui pasiruošti? Dar mane gąsdina galimybių mažėjimas, taigi ir pasirinkimo

Išsikapstyti neišsikapstysiu ta prasme, kad pasveiksiu, kad dings nerimas, temperatūra, bet man išsikapstymas bus, jei iki galo priimsiu save ir susitaikysiu, kad esu tokia dabar, kokia esu ir reikia be apgailestavimo, nuoskaudų ir pykčio išmokti tokiai gyventi ir rasti džiaugsmą, prasmę, jėgų. Dar supratau, kad mano ir visų problema yra ta, kuri labai trukdo sveikti, nes vis bandoma nusimesti atsakomybę dėl savo ligos ir ieškoti kaltų aplinkybėse ir kitur. Manau, čia mano ypač opi tema ir aš tikriausiai jaučiu pyktį ir man nesuvokiama, kaip galima pripažinti, kad aš kalta dėl savo ligos, jei su manim ne suaugusia buvo elgiamasi žiauriai. Tačiau jei noriu atsikratyti praeities šmėklų, turiu prisiimti atsakomybę, nes esu nebe paauglė, o suaugusi.Ir štai man teko dvi dienas pabūti namie ir buvo visai nieko, nepaisant klykiančių dviejų sergančių vaikų ir nuolatinio rūpinimosi. Tik išėjau šiandien į pasaulį tvarkyti reikalų, etc, prasidėjo nerimas, skuba, negaliu ramiai nei trūlu važiuot, nei....Ir dabar jau gėriau vaistą nuo galvos skausmo. Ir ats nuolatinis karštis galvoj, ta tempė taip vargina...Tačiau aš vis tiek kaip tas darbinis arklys einu, einu, einu, kol plaka širdis, niekas iš pažįstamų nežino to mano jungo, todėl ateinu padejuoti čia, pabūti ta pavargusia nuo savęs. Ir vis tik baisiausia ne fizinė nesveikata, o kai nebėra vilties, kai paveda psichika, čia tai pragaras,. Dar - man labai patinka mano pasąmonė - kaifuoju, kai miegu, nes sapnuoju ir esu savimi. Ir nerimo nėra, ir nieko neskauda - stipri ir amžinai jauna
Medute, man pasisekė, mes turime savo mažą bendruomenę, su kuria kiekvieną sekmadienį po pamaldų bendraujame, geriame arbatą, kavą. Man tai per savaitę būna vienintelis atokvėpis nuo vaikų ir nuo savaitės ritmo. Tas pusdienis man neįkanijamas.Vis tik manau, kad tikintiems bendruomenė labai svarbu. Ko man trūksta? Dvasios tėvo. Tai būtų mano psichoterapija....To palaikymo, gilių vedančių pokalbių ir nuolatinio kontakto reikia kaip oro. Dvasiai. Tada ir kūnui būtų geriau, tikiu.

Tai taip,as zinau,kad savanores darbas neapmokamas ur savo malonumui daugiau.bet kokiu atveju tuo galesiu uzsiimt tik tada kai gyvensiu mieste.
Pagal spec niekada ir nedirbau,kai reikejo darbo ir tuliku valytoja dirbau,butent del tos priezasties,kad nenorejau i kaima gryzt.ta pati ir db dirbciau,juk nesakiau,kad direktores darbo ieskociau.tik zinau,kad ir tos pacios valytojos darbo ner taip lengva gaut.

Gal but padetu zinojimas, kad viskas kas ivyko praeityje - JAU IVYKO- tai jau nebevyskta. DONE. Tai jau baigesi. Paleisk. Padek ta sunkia nasta, jau uztektinai prisinesiojai. Man labai padejo meditacija, tiek su buvimu cia ir dabar, neklaidziojant, tiek ir su auganciu supratimu, kad niekas cia nera taip rimta viskas. Nei as nei gyvenimas. Net ir pagerejus, nereiskia, kad neklysi, nepergyvensi, kartais nepasiklysi, taip bus, bet tai zmogiska.
Manes terapijoje karta paprase prisiminti kazka gero is vaikystes. Buvo tustuma juoda. Dabar jau imu prisiminti, bet buvo labai sunku, tas nuoskaudas ir pykti paleisti, vis dar su tuo dirbu bet jau imu prisimti, ir labai faina kai taip. Man buvo ilga laika baisu, kad jei paleisiu, kas buvo bloga, tai neliks nieko, ir kaip cia bepaleisi, kai tos traumos tokios reiksmingos, bet tikrai imanoma
Tie zmones, kurie tau kele skausma, neatsisedo prie tavo lovos, ir nerezge planu kaip tau gyvenima sugriauti. Dazniausiai jie patys suluosinti. Tik tiek, kad mes turime galimes su tuo tvarkytis, it nutraukti ta prievartos grandine. Zinau, kad tai baisiai sunku, bet kada nors pabandysk isivaizduoti savo skriaudejus kaip mazus vaikus. Tiesiog vaikus. Turbut nelabai laimingus. Ar apkabintum juos nuskriaustus? Ka pati pasakytum sau jei pazvelgtum i save kaip i maza vaika?
Minejau viena is tibetieciu meditacijos pratimu nerimui valdyti, ir pabijojau rasyti, nes pati vos esu ta visa reikala pirstu galiukais liecianti bet gal nieko, ten esme tokia, kad uzejus nerimui, reikia atsistoti pries veidrodi pilnu ugiu ir kalbetis su savimi (man buvo nauja, kad meditacija, nera tik sedijimas, kvepaivimas ir om ) kalbant, reiki save stebeti, kaip kalbi, ka sakai, kaip stovi. Reikia stengtis, kad stebejimas butu kuo objektyvesnis ir netrukdytu kalbejimui. Kartoti kiekviena vakara po penkias minutes. Bet as manyciau, jei kam idomu, tai reiketu daugiau pasidometi, nes cia beveik istraukta is konteksto apie tai kas yra meditacija ir t.t.

Beje, ir busvimas cia yra darbas su savimi. Jei nera galimybiu terapijai, tai cia manau, suveikia, kaip grupine terapija. As ilga laika vis paskaitydavau, subrendau, rasyti, tik kai supratau, kad man paciai irgi to reikia. Galimybes dalintis.

BS, aš gerbiu Tavo pasaulėžiūrą, kiek čia pasisakai. Aš esu tikinti. Na, labai stengiuosi tokia būti, negalėčiau pasakyti, kad sekasi labai gerai. Esu čia minėjus, kad sekmadieniais lankau katechezes ir mišias. Man per tą laiką palengvėjo - kai buvo visiškai ūmu, net pastovėti negalėdavau ten kelių min., tai labai vargindavo, buvau juodoj nevilty. Daugiau niekur neidavau. Dabar išstoviu lengvai, net kokį tai malonumą jaučiu, kai ėmiau labiau suprasti mišių prasmę. Per katechezes man kaip tik susidarė įspūdis, kad tai vilties religija, kaip ir Septinstygė rašė. Būtent žinojimas, kad "kažkas" atpirko nuodėmes, tuo tikint DABAR suteikia nusiraminimą. Kartą/sav. paskaitinėju evangelijas ir niekaip nesuprantu, kodėl vyrauja stereotipas, kad, anot krikščionybės, kančia garbinama. Kad ir "belsk ir bus atidaryta", išgydymų pavyzdžiai, - juk viskas DĖL DABARTIES. Yra žodžiai, kad nesusitelktume nei į ateitį, nei į praeitį per daug. Esu klausiusi/skaičiusi nemažai šventikų pasisakymų, kad, taip, kiekvieno žmogaus gyvenime yra kančios, bet tai nereiškia, kad turime kentėti, kad patektume į dangų. Gyventi krikščioniškai = laikytis dešimties įsakymų. Kuo tai susiję su kančia? Popiežiaus nesenas pasisakymas: "Niekada nebūkite liūdini žmonės! Krikščionis niekada negali būti liūdnas! Nepasiduokite nusivylimui! Mes džiaugiamės ne dėl to, kad turime daug materialinių gėrybių, bet dėl to, kad sutikome Asmenį – Jėzų, kad žinome, jog su juo niekada nebūsime vieniši, kad jis bus su mumis sunkiais momentais, taip pat ir tuomet kai gyvenimo kelyje susiduriame su problemomis ir kliūtimis, kurios atrodo neįveikiamos. Tokių momentų labai daug! Tokiomis akimirkomis ateina priešas, ateina velnias su angelo kauke, ir nori mus įtikinti savo žodžiu. Neklausykite jo! Sekite Jėzų! Mes sekame Jėzų, einame paskui jį. Mes žinome, kad jis mus lydi, kad jis mus paima ant savo pečių. Toks yra mūsų džiaugsmas; tokia yra viltis, kurią turime skelbti dabartiniam pasauliui. Neleiskite, kad iš jūsų pavogtų džiaugsmą. Neleiskite, kad atimtų viltį. Tą viltį, kurią duoda Jėzus."
PRAŠAU NIEKIENO NESIPIKTINTI, AŠ TIKRAI NEBRUNKU NIEKAM NEI KRIKŠČIONYBĖS, ANEI KOKIOS KITOS RELIGIJOS. Gal per daug čia pasireiškiau, bijojau per giliai, bet dabar man taip "reikėjo". Išsisakyti į ką pati kabinuosi, ko esu mokoma ir kuo tikiu. Be abejo, shame on me, kad tikėjimas pagilėja, tais tarpsniais, kai visai blogai. Taip neturi būti.

Man kaip tik buvo viena tų knygų, kur perskaičiau ir pamiršau, jokios išliekamosios vertės. Bet tu moki kažkaip į tas tokias visokias knygas kabintis...


Paklausydavau neseniai Marijos radijo, kai gulėdavau ir nejudėdavau. Ten kaip tik dažnai ir pasisako, kad kunigo/pastoriaus paskirtis nėra psichikos gydytojas. Ir aš sutinku su tuo. Tingiu dabar plėstis kodėl, bet esmė, kad, jis tik tarpininkas tarp Dievo, jei tiki, to turėtų užtekti vilčiai, nors ten taip pat kalba ir kad nuo depresijos niekas neapsaugotas.
Papildyta:
[užsidengia akis]. Išsitauškiau, kaip teisioji vos ne vienuolė. O kad tik sekmadieniais tuo užsiimu (=ne =inovė aš), nes ruošiuosi Pirmai Komunijai, ir kad net nelabai bandau melstis, nepaminėjau...

ir toliau sėdžiu lovoj... per dienas... nu šiandien vėl neramu. bet ir kai būna ramu, ta apatija, atrodo, turėtų kažkada atsibost. nei velnio. atrodo, galėčiau sėdėt n metų. nebūdavau aš tokia. nejaugi čia branda... kai net dulkių nesugebi nusivalyti...

Kvailas klausimas gal...ar jus gerdamos ad leidziat sau alhogoli gert?as grieztai nei lasiukko metus laiko.bet kartais taip sunku atsilaikyt...

Nesupratai apie dvasios tėvą. Turiu omeny, kad man tai daugiau už psichoterapiją, kad tai ir būtų tikroji terapija. Apskritai, kiekvienam žmogui reikėtų savo dvasios tėvą turėt, o sutuoktiniams patartina, kad jis būtų tas pats. Tai kas kita nei kunigas, pas kurį eini išpažinties. Dvasios tėvą turi arba ne. Jei turi, labai pasisekė, nes eiti tikėjimo ir gyvenimo keliu žymiai lengviau, mažiau šansų nuklysti į pievas, dvasios tėvas už tave meldžiasi ir t.t. Yra viena rusiška knyga, gaila, kad nesuprantu, ji apie provoslavišką psichoterapiją, itin mane dominanti tema. Ko man trūksta psichologijoje, randu religijoje ir labai trūksta psichologų, psichoterapeutų, kurie ieškotų šių dalykų ryšio. Dvasios tėvo paskirtis nėra gydyti psihikos ligas ir sutrikimus, jo paskirtis padėti žmogui gilinti tikėjimą ir elgtis krikščioniškai savo gyvenimo kelyje, kur aplink pilna išbandymų ir pan, taigi atviri pokalbiai būtini, kad dvasios tėvas nukreiptų, patartų, sustiprintų, kartais pabartų ir t.t.

Dėl knygų - tikrai ne kiekviena knyga man tinka ir joje randu, ko ieškau. Matyt, kiekvienam skirtingai. Gal ir pamiršiu tik padėjusi knygą, bet kai skaitau, stengiuosi paimti, kiek galiu. Gal kažkas susigulės ir jei bent viena kruopa padės, bus gerai. O ta apie savivertę, kur rašiau, itin gera.
Papildyta:



Geriu.

Geriu.
Papildyta:

Hm. Taigi skaitai Šventraštį, meldiesi, lankai Dievo namus ir semiesi tikėjimo, vilties. Kurgi dar asmeniškai kiekvienas po nukreipėją turės...
Nors, beje, tuo klausimu, Vilniuje yra sekmininkų bendruomenė. Kiek žinau, ten kažkas pan. yra.

Tuoj mums pasiūlys susirinkti šmutkes ir eiti pas savo dievus iš čia.

Night, Tu labai gražiai parašai, kai rašai apie savo ir tikėjimo santykį. Tampi visai kitokia, pasineri į tai, matosi, kad Tau gera apie tai galvoti ir tame dalyvauti. Tame tikriausiai glūdi didelė dalis Tavo esybės, o gal stiprybės?
Kažkiek net pavydžiu tokios stiprios patirties. Aš tokios niekada neturėjau, bet turint galvoje, kad mano emocijos nuo vaikystės yra sutrikę, tiksliau, jų gilumas, pilnas išgyvenimas abejotinas, per tai ir mano problemos, tai nenuostabu, kad aš to nepatyrus.

Kalbėdama apie kančios sureikšminimą, manau, kalbu apie tūkstantmetę tradiciją ir jos padarytą žalą, o ne apie šiandieninius varžtų atpalaidavimus, tiesa, situacinius. Taip, nuo Jono Pauliaus II-ojo prasidėjo kažkoks tikėjimo didesnis psichologizavimas, suasmeninimas, humanizacija, paprastinimas, atėjimas iki paprasto žmogaus, t.y. hierarchija tapo kitokia, netgi, sakyčiau, arčiau reformacijos. Ale va Ratzingeris vėl talibano pavarė, o dabartinis popiežius tarsi vėl eina liberalizacijos taku, bet tas ilgaamžes pasekmes panaikinti kol kas yra per sunku, jos eina ir eis iš kartos į kartą ir dar ilgai liks kolektyvinėje pasąmonėje.

Kita vertus, RKB negyvena izoliuoto nuo visuomenės, politinių, socialinių procesų gyvenimo, ji buvo priversta reaguoti ir strateguoti. Tarkim, pirmą bangą pamenu Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, kai pradėjo arba rastis, arba atgimti naujos bangos, vadinamos sektomis. Pameni, kiek buvo siaubo, kokių dramų skaitydavome - įsivaizduokite, NAMĄ atidavė bažnyčiai! NAMĄ! Lietuvis!!! Tuomet kitoks, neįprastas požiūris buvo vienareikšmiškai dmonizuojamas ir štampuojamas sekta - be aware, devil's inside. O iš tikro, kaip parodė laikas, gyveno tos bendruomenės ir tebegyvena visiškai normaliai, skandalų nebuvo, jie nugrimnzdo į privačią sferą, kur ir turi būti tikėjimo reikalai, išsisėmė žiniasklaida ta tema. Link ko lenkiu - tokios "grėsmės", mano galva, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyje lėmė, kad buvo pradėta ieškoti, kaip RKB padaryti vėl patrauklią. Pas mus tie procesai prasidėjo sąlyginai neseniai, o pasaulyje - kur kas anksčiau. Taip, tame yra dalis viešųjų ryšių specialistų darbo, bet jeigu RKB turi bankus, kodėl negali turėti "viešiukų", ar ne? Tos pastangos buvo skirtos ir kažkiek pasikeisti pačiai institucijai (pažiūrėkit, kokie dideli pokyčiai pasiekti pastaraisiais dešimtmečiais - depresija sergantys suicidai jau laidojami su katalikiškomis apeigomis, pradėta gana garsiai kalbėti apie kunigų pedofiliją ir rūpintis nebe įvaizdžiu, o pedofilijos aukomis, nebesmerkiama kremacija, bent jau diskutuojama apie celibatą, kunigystę metę vyrai nebeekskomunikuojami, kreatyvizmo atsiradimas ir pan.), ir patraukti jaunus žmogus, ir atgavinti tikėjimą šia institucija, kad ji nežlugtų. Kita vertus, fundamentalūs ir kadaise daugiausiai žalos padarę postulatai lieka nepajudinami. Abejoti reiškia pragarą. Moteris nebus kunigu, nes Jėzus buvo vyras (wtf??). Grėsmių lieka. Bet gerai, jeigu žmoės vis labiau randa tame ne baimės šaltinių, o nusiraminimo ir paguodos.

Ai, nu gal suprasi, ką čia paistau.

Sutinku, BS. Bet, visgi, manau, tos povandeninės ar atviros srovės nėra pirmaeilis dalykas. Juk krikščionis labiausiai turėtų kliautis Biblija (nors dabar populiaru sakyti, kad neteisinga taip vadinti, bet, tarkim, nesigilinam) - ne tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, ir ne šventovės pastatu, o pačiu Dievu. Gal neišduosiu paslapties, jei užsiminsiu, kad, pvz., Septinstygė nėra Romos katalikė. Man susidarė įspūdis, kad mūsų tikėjimas nėra kitoks, nei kažkurios teisesnis. Krikščionybė ta pati, kas kad priemonės susitikimui su Dievu kitos.

Tikėjimas man reiškia viską. Negaliu kliautis niekuo labiau. Kad ir kokių mielų žmonių pažinočiau, kad ir kokie artimi jie bebūtų, kaip Cremaster sakė, visi jie yra tik pakeleiviai. Nenuneš jie mano "kryžiaus", kurio, panašu, vis nepakeliu. Tik, kad aš teisinuos, kad nesusikoncentruoju. Bet bent žinau į ką visad galiu kreiptis, kai labai sunku ir žinau, kad reikia stengtis, kad tas tikėjimas nebūtų vien sau naudos siekimas - nėr itin lengva tas. Mano tėvų šeima nebuvo tikinti, todėl buvo įdomu, kuo ten kiti vaikai tikybos pamokėlėse užsiima. Susitaupiau iš pietų kišenpinigių ir nusipirkau vaikišką Bibliją. Nors apie dieviškumą buvau girdėjus, ir instinktyviai kreipdavaus mintyse, kai kokie sunkumai vaikišką galvelę apsemdavo. Perskaičius tą Bibliją beveik lygiagrečiai išmokau melstis. Kartą, jau paauglystėj, vieną vakarą turėjau tokį ypatingai stiprų norą, man ir dabar atrodo, kad nerealų. Labai meldžiausi ir išsipildė. Iki šiol prisimenu kaip stebuklą. Galima manyti, kad saviįtaiga ar pan., bet tikiu į ką kreipiausi.

Bet kaip aš šiandien pasifeilinau... KAIP... Biškį vėliau ateisiu išsivemt.