Depresija

aciu

Kiek ilgiausiai laiko esant NIEKO nenorėję veikt, tik sėdėt lovoj ir į lubas žiūrėt? Labiau omeny turiu bevaikes, suprantama, nes suvaikėms nemanau, kad įmanoma tokia prabanga.

Gerai, kad tau NORISI nieko neveikti. O man norisi kažką veikti, bet nežinau ką/tingiu/nematau prasmės. Nors gal čia tas pats? Kiek tau jau šita būsena? Aš tai jau nežinau, kiek. Viską darau prisiversdama, labai retai patiriu džiaugsmą, daugiau užsimiršimą ką nors veikdama. Ir taip įsikyrėjo visa tai, taip noriu susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, bet nematau prošvaisčių...

Spėju, kad pan. Nuo tada, kai spalį baigiau lankytis ligoninėj, NIEKO ir neveikiu. Nors, kad norėčiau, tai jau pernai visus metus nieko nenorėjau... Ir užpernai didžiąją dalį. Tiek, kad, kai dirbi, taip nesijaučia. T.y., bent priverstinai tenka kažką daryt. Pavargau su savim kovoti. Ir tikrai, net jei prausiuosi, tik ir lenda mintys, kad kaip tai beprasmiška ir nereikalinga... Su tvarkymusi tas pat. Su mama susiskambinam kartą/sav., neturiu ką atsakyt į klausimą ką veiku.
Papildyta:
Vis pagalvoju, kad tai nenormalu. Aš juk moteris/mergina. Kažkada taip smagu būdavo kokį naują drabužį nusipirkti, ar kvepalus. Dabar tai kančia atrodo, ne gėris. Nors kvepalų vienų noriu, bet nesiruošiu kelti kojos dėl jų iš namų.

As tai negaliu priverst saves dalyvaut sitam cirke. Kai ir darbdavys ir ieskantis abu zino, kad issiuncia simtus cv ir eina ten kur pakviecia ir tikrai ne butent ten. O irodineja abu dirbtinai ta ko nera.

As zinau kodel nerandu darbo. Nes esu ar bent jau atrodau nevykele, nieko nemoku, o jei ka dirbciau tai daryciau tai savotiskai, niekaip prie jokios rinkos netinku. Cia tokia saviplaka. Bet kartais giliai pagalvoju, aisku is piktumo, kad gsl as protingesne uz visus tuos pasiputusius pingvinus, tik jie to nesupranta:) nu tokie krastutinumai. Ir nepergyvenkit. Ilgiausiai nedirbu as. Jus dar visai trumpai.

Aš metus esu pragulėjusi lovoj, bet tai nebuvo NIEKO neveikimas, ištisai žiūrėjau filmus ir skaičiau. Atsiskaičiau ir atsižiūrėjau ilgam. Aišku, tai ne visai tas pats, kas gulėti ir žiūrėti į lubas. O yra dabar dalykų, kurie tave domintų? Kažin ar apatija praeis savaime. Net pakoučinimo šiai situacijai neturiu

Kartais pasiseka, jei saviškius išsiunčiu pas anytą cepelinų valgyti, tai būna maždaug kartą per du mėnesius. Bet man reikia tokio nieko neveikimo, nes išeinu iš ritmo.
O šiaip tai , kai turi vaiką, nedirbti negali, nes jam visko reikia, tai kaip mat atsiduri darbo rinkoje ir mažiau pati renkiesi, imi, kas yra. Tai ta problema darbo , tinkamo darbo pasirinkimo atkrenta. Dirbi tam, kad kitaip negali.
Jeigu galėčiau rinktis, tai sunku būtų Geriausiai būtų nieko nedirbti arba tik savo malonumui ką nors.

suvaikėms

aš pastebėjau, kad man sėdėjimas namie ir veiklos neturėjimas, dienotvarkės nebuvimas daro žalą, varo į apatiją, depresiją, sėdžiu, sėdžiu prie kompo, nes tai lengviausia. kažkoks merdėjimas.
tik tą dienotvarkę turėti reikia pastangų, valios, motyvacijos, o tam man irgi trūksta daug, tad tas turėjimas išgyventi, kažkaip išmaitinti vaikus ir save, turi gero, tačiau vėl - namie blogai, kai išeinu iš namų - vė;l blogai, nerimas, daug dirbti negaliu , nepavežu dėl to pačio nerimo, sveikatos, tada tikrai apgailėtinai jaučiuos. Ir šiaip, nuolatinis - "jau pinigai baigias|" - taip knisa, kad....Va porą men nereikėjo galvot apie tai ir buvo bent šiuo klausimu daug geriau. Dabar vėl grįžom į savo įprastą - pinigų nebėr. Nesakau, kad panikuoju, tiesiog surištos rankos. Norėtųsi vaiką baseinan leisti.

Išties noriu turėti daug pinigų, išsispręstų daug problemų.


Papildyta:



Svajonių atostogos, dar kad pietūs kasdien garuotų, perlinė vonia, pasivaikščiojimai ir tyla. Užtektų mėnesio, na gerai, dviejų savaičių, be vaikų.

Reiškia, arba bandai įsitrinti į labai skirtingas pozicijas, arba, siunti iš viso vos ne bet kur, arba labai jau seniai ieškojais. Aš žiūrinėjuosi, kad ir MAN patiktų, ir atitikčiau reikalavimus, nesijaučiu nei aš kažką vaidinanti, nei prieš mane, jei vaidina, tai taip, kad visai nejaučiu. Hm. Gal aš labai neempatiška tuo klausimu, nežinau. Na, ok, dabar jau žiūrėjau ir kur ne 100proc. atitinku reikalavimų, bet bent 80. Aišku, gal man paprasčiau dėl žemiškos (kaip aš vadinu) profesijos.
O "nepergyvenkit" mane ir trikdo, ir piktina. O kaip pragyventi? Ėsti tai norisi, nuomą mokėti reikia. Todėl pusmetis yra LABAI. LABAI daug. Pagalvojus, tai net jei turėčiau kam būti išlaikytine, norėčiau žudytis, man tas per sunku morališkai.


Man labai dėl to gėda. Bet pasakysiu nuoširdžiai. Nėra tokios veiklos, kas domintų. Net ir va, tas bandymas knygas paskaitinėti priverstinis. Gal katiną su malonumu paniurkau ir kartais į svečius nuvažiuoju. Prausiuosi ir rengiuosi, lovą kloju ir einu į parduotuvę, valgyti pasimarmalioju atžagariom rankom. Žinoma, nėr taip blogai, kaip pernai. Apatija juk nėr tas toks skerdžiantis jausmas dūšioj.


Va dėl to, tai tave labai labai užjaučiu. Kaip ir Medutę. Aš, kai jau vos panešiau beveik tuščią rankinuką, - ligoninė tapo kaip pabėgimu, iš blogiausių geriausias variantas nuo rūpesčių. O turint šeimą, esant įsipareigojus kam nors, nei bėgti, nei rėkti. Todėl dažni pagalvoju, kad man dar pasisekė, kad Dievas yra, nes apsaugojo nuo ko maniau, kad nepakelčiau.

Aš dabar esu išlaikytinė Na, galėčiau šiuo metu iš santaupų gyventi studentų bendrabutyje, jei vyro neturėčiau... Bet kaip bevartyčiau, šiuo metu mano statusas toks.

Same here.

Supykau ir nusprendžiau nebegerti vaistų. Apatijos nenuima, gyvenimo džiaugsmo nepriduoda, vėl jaučiu nerimą, įkyrias mintis vakarais, širdies mušimą, itin stiprią įtampą prieš ką nors svarbaus... Tai kam man jie? Nusprendžiau, kad nebeveikia. Ar gal dozę didinti?

Nu bet tai viskas dvi puses turi. Pries sutikdama vyra buvau dugne, del mamos, jei nebuciau issivadavusi is to, manes jau tikriausiai nebutu arba buciau nezinia kur ir su kuo. Na gera, galejau buti su vyru dviese, netureti vaiku, bet vel - negi viskas musu valioje, rankose?Ir budama nescia nezinojau, kas nutiks pagimdzius. Galiu sakyt - Dievas neapsaugojo, nes as labai kentejau ir maniau, kad mirsiu, bet....Dievas, matyt, zino, ka daro, turejo ateiti ta gyvybe. Taciau velgi -galejau ja ir nuzudyt, nesgi mokslai nebaigti buvo, labai jaunute, tik pradejusi buvau vaistus gerti nuo depresijos, 4 men gal geriau. Viena budama irgi gerai nesijausciau. O del to, kad nei begti, nei rekti. Ne visoms taip. Kitos turi tėvus, etc, padejeju, giminiu, gali ir ligoninen atgulti. O manes, tiesa, vyras neisleidzia. Nors jei greitaja buciau issikvietus , kai buvo lb blogai, niekur nebutu dinges. Alia ne iki tiek buvo, kad taip daryciau. Velgi atsiremia i pinigus viskas - butu daug pinigu, atsirastu ir galimybiu. Bet yra, kaip yra. Toks mano kelias, kryzius ar kaip bepavadinsi. Ir ne visad Dievas mus apsaugo, net jei taip manom. Patys daznai renkames. Pati rinkaus antra vaika gimdyti, pati norejau jo, taigi niekas nekatas, kad sunku. Taciau ne uz ka nemainyvciau to dabar. Nors teko del to ir psichusken atgult, ir but vel devintam pragare, nebenoret gyvent, ir vaistu kruvos, etc. Taciau dabar jau zinau, kad treciam niekad nebesiryzciau. Prasau jegu kazkaip istverti ir situos auginti. Bet jei pastociau, vis tiek nesugebeciau vaiko nuzudyt

Night, dėl veiklos.... Tu gal neatradai dar tos tave labai užkabliuojančios ar patinkančios veiklos... Ir ko čia gėda??Ir knygų yra įvairių. Jam gal tada kokį gerą detektyvą. Aš nesu skaičiusi dar nė vieno, bet perskaitysiu kada Jo Nesbo toks daug kam patinka.

Siūlau pabandyt, bet neužleist jei blogės ir grįžt prie vaistų. Man net baisu skaityt, žinok. Pati kai paskutinįkart mečiau vaistus visiškai visus, kas ten man buvo prirašyta, pati nelabai pripažindama sau, kad DĖL TO, smukau smukau smukau smukau, kol visai netoli dugno atsidūriau. Na, gal ne visiems, duokdie taip baigias.