QUOTE(Septynstygė @ 2015 02 22, 22:54)
Night, dėl veiklos.... Tu gal neatradai dar tos tave labai užkabliuojančios ar patinkančios veiklos... Ir ko čia gėda??Ir knygų yra įvairių. Jam gal tada kokį gerą detektyvą. Aš nesu skaičiusi dar nė vieno, bet perskaitysiu kada
Jo Nesbo toks daug kam patinka.

Vis dėlto tikiu, kad kai pradėsiu dirbti, kad ir stresuosiu, nerimausiu ir skųsiuos su laiku, bet padės man bent kiek išsijudinti, kad jau pačiai su valia taip sunku. Gal sugebėsiu po darbo kur į miestą ar bent iki kokios, kad ir galanterijos parduotuvės nueiti.
Dėl atkryčių - ligoninių - šeimos, gal tu ir teisi. Bet vis tiek, pvz., aš turiu galimybę nuslėpti, neviešinti artimiesiems, kad man duobė. Tavo atveju mato kaip ant delno, o juk artimiesiems irgi gali būti skaudu. Pamenu, buvau visai vaikas, kai mama susilaužė ar išsinarino koją, grįžo iš darbo kančios perkreiptu veidu. Niekada nepamiršiu to veido. Klaiku man atrodė, o ir man pačiai tai pagimdė stiprų nerimą. Po to gulėjo ligoninėj, gal ir neilgai, bet tas, kad nėra mamos, kad ji serga, buvo tikrai didelis sukrėtimas, nepaisant to, kad buvau pagrandukė ir manim ir taip visi rūpinos.
Papildyta:
Nors jo. Kaip pažiūrėsi. Iš kitos pusės, kai jau atsitinka taip, kad nesugebi maisto pasiimti, tai vis tiek kažkas paduos, kai ne vienas, kažkas gal į ligoninę nuveš, gal ir finansais pasirūpins ir pan.