Žodžiu. Nuo šiandieninio pokalbio vos galva nesprogo. Ne dėl to, bet nemaniau, kad tie pokalbiai gali trukti kokių 40min. Kai kurie man pasirodė per daug asmeniški, atsakiau gan atžariai. Nei velnio nebus taip, kad aš egzaminuosiu darbdavį. Jie, toks jausmas, kad nukentėję su darbuotojais ir labai jau įtariai į mane žiūrėjo. Besišnekučiuojant mane užklupo toks jausmas, kad aš labai nelaimingas žmogus. Yra kas man priimtina, yra tobulėjimo galimybė ten, bet kam gi patiktų ant galvos sėdintys du prižiūrėtojai. Bijau, kad jausčiausi kaip kalėjime, kaip man jau yra buvę. Kraupus jausmas. Atlygio klausimą nupiešė lyg daugmaž palankiai. Bet sudarė įspūdį, kad ieško visiško darboholiko, pabrėžė, kad yra, kas išeina iš darbo devintą vakaro, juk tikslo turime siekti kartu ir bla bla.
Išėjus galvojau, kas man yra, kad kažkas su jais atrodo "ne taip". Po to pagalvojau, kad jie patys atrodo pavargę, nelaimingi žmonės ir kad ta "mūsų" sritis nedėkinga, nors iš šono taip neatrodytų, bet taip jau yra, kad bėgimo-lėkimo-nervų-streso ten visuomet bus apsčiai. Kad ir savirealizacija galima. Bet savirealizacijai man reiktų bent jau, kad su prižiūrėtojais bangos sutaptų. O man pasirodė, kad jie iškart nusiteikę priešiškai. Labai pokalbio metu pajaučiau savo nelemtą depresiją. Net nemoku nupasakot pojučių.
Papildyta:
Dar 1 dalyką pastebėjau, apie ką nebuvau niekad pagalvojus. Mano toj srity dirba, kažkodėl, daugiausia mergos ir tikrai nedaug žinau dirbančių turinčių šeimas. Nes darbo valandos dažnai neribojamos.
uoj kaip smalsu ką dirbi 
bet jaučiu kad kolektyvas tada labai jaunas, jei bešeimis. ir vis besikeičiantis- nu kiek galima dirbti iki išnaktų.
o čia toj gerensėj vietoj kur galvojai?
aš vidaa iš postų galvojau kad tu...mh gerokai vyresnė bet pagal darbo stažą tai jaučiu kad gerokai jaunesnė nei galvojau ir aplamai už mane jaunesnė
ai ir dar dėl tų draugų lankymo....kur rašei. gal atvirai pasakius situaciją draugai tik apsidžiaugs galėdami padėti, nors pačiai aišku nefaina priimti
aš visą gyvenimą (nes kitaip nemoku) graušiuosi, kad kai draugė papasakojo savo tokią situaciją, aš labai ją palaikiau, užjaučiau, bet...nesugalvojau padėt finansiškai, na yra boliai seserys, uošviai. ir gailiuosi galvoju nu dura visai. žmogus man širdį į kitą pusę išvertė o aš - aha nu tikrai tau labai blogai, dabar suprantu ko tu niekur neini. gėda. tai jei turėčiau galimybę visai kitaip pasielgčiau.
bet jaučiu kad kolektyvas tada labai jaunas, jei bešeimis. ir vis besikeičiantis- nu kiek galima dirbti iki išnaktų.
o čia toj gerensėj vietoj kur galvojai?
aš vidaa iš postų galvojau kad tu...mh gerokai vyresnė bet pagal darbo stažą tai jaučiu kad gerokai jaunesnė nei galvojau ir aplamai už mane jaunesnė
ai ir dar dėl tų draugų lankymo....kur rašei. gal atvirai pasakius situaciją draugai tik apsidžiaugs galėdami padėti, nors pačiai aišku nefaina priimti
aš visą gyvenimą (nes kitaip nemoku) graušiuosi, kad kai draugė papasakojo savo tokią situaciją, aš labai ją palaikiau, užjaučiau, bet...nesugalvojau padėt finansiškai, na yra boliai seserys, uošviai. ir gailiuosi galvoju nu dura visai. žmogus man širdį į kitą pusę išvertė o aš - aha nu tikrai tau labai blogai, dabar suprantu ko tu niekur neini. gėda. tai jei turėčiau galimybę visai kitaip pasielgčiau.
QUOTE(Night13 @ 2015 02 25, 18:30)
Žodžiu. Nuo šiandieninio pokalbio vos galva nesprogo. Ne dėl to, bet nemaniau, kad tie pokalbiai gali trukti kokių 40min. Kai kurie man pasirodė per daug asmeniški, atsakiau gan atžariai. Nei velnio nebus taip, kad aš egzaminuosiu darbdavį. Jie, toks jausmas, kad nukentėję su darbuotojais ir labai jau įtariai į mane žiūrėjo. Besišnekučiuojant mane užklupo toks jausmas, kad aš labai nelaimingas žmogus. Yra kas man priimtina, yra tobulėjimo galimybė ten, bet kam gi patiktų ant galvos sėdintys du prižiūrėtojai. Bijau, kad jausčiausi kaip kalėjime, kaip man jau yra buvę. Kraupus jausmas. Atlygio klausimą nupiešė lyg daugmaž palankiai. Bet sudarė įspūdį, kad ieško visiško darboholiko, pabrėžė, kad yra, kas išeina iš darbo devintą vakaro, juk tikslo turime siekti kartu ir bla bla.
Išėjus galvojau, kas man yra, kad kažkas su jais atrodo "ne taip". Po to pagalvojau, kad jie patys atrodo pavargę, nelaimingi žmonės ir kad ta "mūsų" sritis nedėkinga, nors iš šono taip neatrodytų, bet taip jau yra, kad bėgimo-lėkimo-nervų-streso ten visuomet bus apsčiai. Kad ir savirealizacija galima. Bet savirealizacijai man reiktų bent jau, kad su prižiūrėtojais bangos sutaptų. O man pasirodė, kad jie iškart nusiteikę priešiškai. Labai pokalbio metu pajaučiau savo nelemtą depresiją. Net nemoku nupasakot pojučių.
Papildyta:
Dar 1 dalyką pastebėjau, apie ką nebuvau niekad pagalvojus. Mano toj srity dirba, kažkodėl, daugiausia mergos ir tikrai nedaug žinau dirbančių turinčių šeimas. Nes darbo valandos dažnai neribojamos.
Išėjus galvojau, kas man yra, kad kažkas su jais atrodo "ne taip". Po to pagalvojau, kad jie patys atrodo pavargę, nelaimingi žmonės ir kad ta "mūsų" sritis nedėkinga, nors iš šono taip neatrodytų, bet taip jau yra, kad bėgimo-lėkimo-nervų-streso ten visuomet bus apsčiai. Kad ir savirealizacija galima. Bet savirealizacijai man reiktų bent jau, kad su prižiūrėtojais bangos sutaptų. O man pasirodė, kad jie iškart nusiteikę priešiškai. Labai pokalbio metu pajaučiau savo nelemtą depresiją. Net nemoku nupasakot pojučių.
Papildyta:
Dar 1 dalyką pastebėjau, apie ką nebuvau niekad pagalvojus. Mano toj srity dirba, kažkodėl, daugiausia mergos ir tikrai nedaug žinau dirbančių turinčių šeimas. Nes darbo valandos dažnai neribojamos.
Ech, ech....kodėl taip viskas iškrypę....darboholizmas yra liga, bėgimas nuo gyvenimo, savęs ir t.t.
Kada tada gyventi?
Dirba, žinok, jos ir po nemažai metų. Kaip sakiau, darbas gan kūrybiškas, nėr nuobodus. Aš iš tų, kam per 30. 
Ne tam, manau, draugai, kad remtų finansiškai. Nu, jei visai krachas būtų, tada gal galima skolintis, ar kaip. Bet aš nežinau, kaip reikėtų skolintis, man nepriimtina.
Papildyta:
Bučki, čia dar trečioj vietoj. Anoj, kur man labiausia patiko ir parašiau emailą vakar, aišku, nieks neatrašė.
Septinstyge, man todėl kaip akmuo ant dūšios ir užkrito pokalbio metu, kai suvokiau TAI. Darbui, kai nevisai "mirdavau", atiduodavau tikrai daug energijos ir meilės, bet kai taip metai iš metų, suprantu, kad nieko iš to. Nu štai, kažkada bendravom su anais darbdaviais vos ne kaip draugeliai. Kas jie man tokie dabar? Kuo buvo, kai visai "susirgau"?
Ne tam, manau, draugai, kad remtų finansiškai. Nu, jei visai krachas būtų, tada gal galima skolintis, ar kaip. Bet aš nežinau, kaip reikėtų skolintis, man nepriimtina.
Papildyta:
Bučki, čia dar trečioj vietoj. Anoj, kur man labiausia patiko ir parašiau emailą vakar, aišku, nieks neatrašė.
Septinstyge, man todėl kaip akmuo ant dūšios ir užkrito pokalbio metu, kai suvokiau TAI. Darbui, kai nevisai "mirdavau", atiduodavau tikrai daug energijos ir meilės, bet kai taip metai iš metų, suprantu, kad nieko iš to. Nu štai, kažkada bendravom su anais darbdaviais vos ne kaip draugeliai. Kas jie man tokie dabar? Kuo buvo, kai visai "susirgau"?
QUOTE(Night13 @ 2015 02 25, 19:11)
Dirba, žinok, jos ir po nemažai metų. Kaip sakiau, darbas gan kūrybiškas, nėr nuobodus. Aš iš tų, kam per 30.
Ne tam, manau, draugai, kad remtų finansiškai. Nu, jei visai krachas būtų, tada gal galima skolintis, ar kaip. Bet aš nežinau, kaip reikėtų skolintis, man nepriimtina.
Papildyta:
Bučki, čia dar trečioj vietoj. Anoj, kur man labiausia patiko ir parašiau emailą vakar, aišku, nieks neatrašė.
Septinstybe, man todėl toks kaip akmuo ant dūšios ir užkrito pokalbio metu, kai suvokiau TAI. Darbui, kai nevisai "mirdavau", atiduodavau tikrai daug energijos ir meilės tam, bet kai taip metai iš metų, suprantu, kad nieko iš to. Nu štai, kažkada bendravom su anais darbdaviais vos ne kaip draugeliai. Kas jie man tokie dabar? Kuo buvo, kai visai "susirgau"?
Ne tam, manau, draugai, kad remtų finansiškai. Nu, jei visai krachas būtų, tada gal galima skolintis, ar kaip. Bet aš nežinau, kaip reikėtų skolintis, man nepriimtina.
Papildyta:
Bučki, čia dar trečioj vietoj. Anoj, kur man labiausia patiko ir parašiau emailą vakar, aišku, nieks neatrašė.
Septinstybe, man todėl toks kaip akmuo ant dūšios ir užkrito pokalbio metu, kai suvokiau TAI. Darbui, kai nevisai "mirdavau", atiduodavau tikrai daug energijos ir meilės tam, bet kai taip metai iš metų, suprantu, kad nieko iš to. Nu štai, kažkada bendravom su anais darbdaviais vos ne kaip draugeliai. Kas jie man tokie dabar? Kuo buvo, kai visai "susirgau"?
Na ir kas, kad kūrybiškas darbas, bet jei dirbama tiek valandų ir nėra laiko kitoms veikloms, tai kas iš to. Nėra ir kada tuos uždirbtus pinigus leisti.
O kam tada draugai? Ir jeigu nėra artimųjų pasiskolinti? Esu skolinusis ne kartą, kai nebuvo nė lito, bet tik kraštutiniu atveju, nemėgstu skolintis, bet kartais nėra kitos išeities, tai negi greitą kreditą imti....
QUOTE(Night13 @ 2015 02 25, 20:11)
Dirba, žinok, jos ir po nemažai metų. Kaip sakiau, darbas gan kūrybiškas, nėr nuobodus. Aš iš tų, kam per 30.
Ne tam, manau, draugai, kad remtų finansiškai. Nu, jei visai krachas būtų, tada gal galima skolintis, ar kaip. Bet aš nežinau, kaip reikėtų skolintis, man nepriimtina.
Ne tam, manau, draugai, kad remtų finansiškai. Nu, jei visai krachas būtų, tada gal galima skolintis, ar kaip. Bet aš nežinau, kaip reikėtų skolintis, man nepriimtina.
nu žiūrint kokie, yra tikrai tokių iš kurių man nebūtų gėda ir kuriems naktį paskambinčiau keli. tai save irgi priskiriu tiems, iš kurių galima. o draugė ten vaikystės, labai artimai bendrauta, nu ne šiaip draugelka pažįstama. o pati skolintis nekęsčiau, sunku. nemoku imti, moku tik duoti.
nu gyventi po darbo - visas laikas tavo iki ryto
mes darbe juokaujam, bet man žiauriai patinka, kai reikia tarkim valandai išeit pas gydytoją ar kur tai sakom "nu aš į gyvenimą biški turiu išeit"
)))) nes taip ir jautiesi tu či sėdi, knisiesi, o ten....gyvenimas
QUOTE(Night13 @ 2015 02 25, 19:11)
. Anoj, kur man labiausia patiko ir parašiau emailą vakar, aišku, nieks neatrašė.
Septinstyge, man todėl kaip akmuo ant dūšios ir užkrito pokalbio metu, kai suvokiau TAI. Darbui, kai nevisai "mirdavau", atiduodavau tikrai daug energijos ir meilės, bet kai taip metai iš metų, suprantu, kad nieko iš to. Nu štai, kažkada bendravom su anais darbdaviais vos ne kaip draugeliai. Kas jie man tokie dabar? Kuo buvo, kai visai "susirgau"?
Septinstyge, man todėl kaip akmuo ant dūšios ir užkrito pokalbio metu, kai suvokiau TAI. Darbui, kai nevisai "mirdavau", atiduodavau tikrai daug energijos ir meilės, bet kai taip metai iš metų, suprantu, kad nieko iš to. Nu štai, kažkada bendravom su anais darbdaviais vos ne kaip draugeliai. Kas jie man tokie dabar? Kuo buvo, kai visai "susirgau"?
Tai va, kad be darbo dar reikia ir savo asmeninį gyvenimą turėti, o jei jam nėra laiko, tai kaip tada? Panašu, kad darbas kaip sekta. Nemėgstu tokio "lojalumo". Darbas yra darbas, jei dirbi samdiniu įmonėj. Jokių ten draugysčių. Retos išimtys.
Papildyta:
QUOTE(bučkis @ 2015 02 25, 19:14)
nu gyventi po darbo - visas laikas tavo iki ryto
mes darbe juokaujam, bet man žiauriai patinka, kai reikia tarkim valandai išeit pas gydytoją ar kur tai sakom "nu aš į gyvenimą biški turiu išeit"
)))) nes taip ir jautiesi tu či sėdi, knisiesi, o ten....gyvenimas Grįžti 10 val vakare ir tūsinies iki ryto, tada nemiegojus į sektą vėl, faina, kai esi dvidešimties gal....daugiausiai pusę metų
QUOTE(Septynstygė @ 2015 02 25, 20:17)
Grįžti 10 val vakare ir tūsinies iki ryto, tada nemiegojus į sektą vėl, faina, kai esi dvidešimties gal....daugiausiai pusę metų
juokauju. bet yra žmnių kurie sgeba nesedėt ir tuose darboholikų įstaigose.
QUOTE(bučkis @ 2015 02 25, 19:23)
juokauju. bet yra žmnių kurie sgeba nesedėt ir tuose darboholikų įstaigose.
Turint šeimą, vaikų, kitų pomėgių ir interesų nei darbas???
Papildyta:
QUOTE(bučkis @ 2015 02 25, 19:14)
nu žiūrint kokie, yra tikrai tokių iš kurių man nebūtų gėda ir kuriems naktį paskambinčiau keli. tai save irgi priskiriu tiems, iš kurių galima. o draugė ten vaikystės, labai artimai bendrauta, nu ne šiaip draugelka pažįstama. o pati skolintis nekęsčiau, sunku. nemoku imti, moku tik duoti.
Tu turtinga. Neturiu tokių draugių, kurioms galėčiau paskambinti naktį. Skambinčiau, jei nebūtų kito kelio, bet per prievartą ir nedrąsiai........
Šiandien man visą dieną šviečiasi mintis, kad ilgai netversiu jau šito gyvenimo.
QUOTE(Night13 @ 2015 02 25, 20:33)
Šiandien man visą dieną šviečiasi mintis, kad ilgai netversiu jau šito gyvenimo.
nors pati tokias minčis dažnai audžiu bet iš kito tai girdėti nejauku
oi tas darboholizmo mentalitetas... Teko susidurti su tuo. Kad jautiesi kone kaltas, kad išeini 17 val. iš darbo, kad pietums pasiimi visą valandą, kad skiri sau 5 min. kavos pertraukėlei nežiūrėdamas į kompą... Netgi sklaidė juokeliai, kad va, ji nepasilieka po darbo, nes jai į kirpyklą, oi ponia... Arba 'jai vyras neleidžia viršvalandžių dirbti, cha cha'... Dargi pinigai ne motyvacija buvo 
Populiarus pasakymas - numojus ranka pasakyti 'jie tik laikina motyvacija', t.y. net neverta apie tai kalbėti. Gi didžiausia motyvacija - vienybė, komandiškumas, buvimas dalimi vieno katilo. Jei tau sunku, reiškia, esi svarbus ir kenčiantiems dangus. Visi užjaučia, gerbia, supranta, vertina. Ašaros darbe - atsidavimo viršūnė. Tai va.
Populiarus pasakymas - numojus ranka pasakyti 'jie tik laikina motyvacija', t.y. net neverta apie tai kalbėti. Gi didžiausia motyvacija - vienybė, komandiškumas, buvimas dalimi vieno katilo. Jei tau sunku, reiškia, esi svarbus ir kenčiantiems dangus. Visi užjaučia, gerbia, supranta, vertina. Ašaros darbe - atsidavimo viršūnė. Tai va.
