Depresija

Aš irgi juodai stumdavau ant savęs, jei nesisekdavo. Bet dabar, jau kai geriau pažįstu žmones, suprantu kokia buvau naivi, ir kažkas gal tuo pasinaudojo savo kažkokiai naudai gauti. Na bet be patirties žmonių pažinimas negalimas. Tai džiaugiuosi bent tuo, kad kitą kartą permatau žaidimo taisykles: kas kam naudinga, o kas kam nenaudinga.

Night, tu, mano akimis, turi labai daug - savo sritį, kuria domiesi, ir kuri tau mažų mažiausia priimtina, ir jau esi joje pasiekusi šio to, vis tik patirtis netrumpa ir darbdaviai tą vertina, pastebi tavo lojalumą ir gebėjimus... Mano sritis irgi kaip ir viena, bet pareigų pavadinimai neatitinka pirminio įsivaizdavimo kas tai per darbas, mažai kur pritaikoma... Skambina man kartais iš atrankų kompanijų, pamanę, kad esu tos srities darbuotoja, bet taip nėra, mano pareigos buvo ne tiesiogiai tokios, kokiom pavadintos... Ech, nežinau, liūdna pasidarė. Pokalbiai yra - blogai, nes pasijaučiu visiška netikėlė ir nevykėlė, kai nepasirenka manęs, vis verčia prisiminti savo minusus; pokalbių nėra - dar blogiau, aplanko jausmas, kad esu išvis nereikalinga, visuomenės atstumtoji, etc. Negaliu savęs realizuoti, esu niekas, mano egzistencija beprasmiška ir beviltiška.

Aš čia rašau daugiau, nei, turbūt, visi kiti kartu paėmus. Reik kažkaip man tvardytis nevėmus, nes jau ir taip, spėju, nuo manęs yra kam bloga.

Bandau apie tą savo patirtį galvot, kaip sakai. Tik, kodėl tada tiek laiko niekur neįsitrinu? Ok. Tyliu, nes jau tikrai reik džiaugtis, kad ledai pajudėjo.
Kokios mes durnos vis dėlto. Kitas, kol nebadauja, dar ir džiaugtųsi, kad dirbt nereikia.

Kai man bus labai blogai darbe, ir ateisiu čia eilinįkart dūšios išliet, priminkit, kaip ten buvo, kai sėdėjau be darbo, su minimaliai pinigų.

Kai bankrutavo mano darbas.,nedirbau beveik 2 metus,nors neieskojau kazko tooookio(valytojos,aukles),kartais kaip i siena atsimusdavau...bijau kad ir db taip nebutu kai grysiu...

Cv gali tai ir aprašyti, ne tik pareigas bet ir aprašytio darbo pobūdį - ką konkrečiai darei, kokios buvo tavo užduotys.


taip. ir kai pagalvoju, aš viską turiu. kankinuosi dėl kažkokios neįgyvendintos savirealizacijos, kažkokių savo įsivaizdavimų pasiekimų ir negaliu susitaikyti su tuo kas yra ir gyventi. kitas nė tiek kiek aš nepadaro, bet vaizduojasi labai darąs, svarbus ir reikšmingas. o ko man trūksta - tai pozos "aš geriausia" o kitas dalykas - aš bijau tų ateinančių 30 metų darbo stažo, kuriuos dar reikia pradirbti. dirbti toje srityje kaip dabar nenoriu, o ko noriu nežinau, nežinau kokių teisingų žingsnių imtis. iš tiesų tai nemoku atpalaiduoti savo galvos nuo kažkokių lūkesčių, įsitikinimų, ir tiesiog gyventi. vis pielinu kiekvieną mielą dieną save, nes man atrodo o gal per tai vistiek kažkada kažkokia išeitis sužibės. susigalvos.

aprašau, bet tas irgi aiškiai neapibūdina visos tiesos. Kiekvienoj įmonėj darbo organizavimas skiriasi, na, sunku paaiškinti.
Manau, kad savirealizacija yra labai svarbu. Žmogus negali egzistuoti šiaip sau. Jam reikia tikslo, motyvacijos gyventi, permainų. Ypač jaunam žmogui, kuris dar mažai patyręs gyvenime. Negalvok apie ateitį, tie 30 metų praeis ir tau nesinervinant. Dirbant, kad ir toj pačioj srity, su metais kažkas keičiasi, ar pati veikla, ar supratimas apie ją, požiūris. Žinoma, kiekvieno svajonė atrasti savo pašaukimą. Bet, žiūrint filosofiškai, tavo vieta yra būtent ten, kur tu esi dabar ir tik iš požiūrio taško skiriasi, ar leisi sau 'išgyventi' esamybę, ar tik galvosi apie kažką kita. Tą ir sau galėčiau pritaikyti, tik tau manau paprasčiau, nes tu turi tą išgyvenimą, veiklą, o aš ne. Ką reiškia pielinti? Žmogus toks jau yra, kad negali sau leisti atsipalaiduoti ir kažko nebesiekti, nebenorėti, tai prieš jo prigimtį. Kad ir aš, turėjau darbą, gal ir buvau laimingesnė, bet vis tiek buvo aibė dalykų, kuriuos norėjau, bet negalėjau taip imti ir pakeisti. Ir dabar jie yra, bet nustumti į antrą planą. Užtat kažką praradus, pasidaro svarbesni tie pastovūs dalykai, labiau įvertini juos, nes jie išryškėja to, ką praradai fone. Tai artimi žmonės, ramybė gyvenime, sveikata.

Dar tik kelinta diena negeriu vaistų, bet jau sutriko miegas. Ilgai vartausi, rytais anksčiau keliuosi, jaučiuos pavargus. Bet kažkaip labai nepergyvenu, man patinka tai išgyventi. Pradėjau ieškoti pojūčių, pvz. šalčio, baimės. Nemiga, nuovargis irgi pojūtis. Vis geriau nei liūdėti. Pasistengsiu dar pabūti be vaistų, jei per porą savaičių jausiu, kad negerai man be jų, eisiu pas psichiatrę, tegu gal kokius kitus išrašo. Nesijaučiu labai pripratus, bet nebeveikia jie man kaip pirma.

Night, kaip tau mano litanija? Ne tu viena mėgsti forumą pripilti

pielinti reiškia priekaištauti, graužtis.

aš žinau kad pasisukus situacijai aš vėl graužčiausi kad va turėjau darbą, žinojau kolektyvą ir visas nesąmones ir galėjau prisitaikiusi būti.
žodžiu visaip negerai man ir šitam būtų gerai jei sugebėčiau kažkaip užsitarnauti kažkokį statusą, požiūrį, nebijoti, eiti drąsiau. bret nors dirbu seniai jaučiuosi nieko nesuprantanti, nežinanti ir neišmananti

suprantu tave, aš lygiai taip pat jaučiausi ankstesniuose dviejuose darbuose. Nors pradirbau tik po kelis mėnesius, vis vien jaučiau, kad be prošvaisčių man 'įsitrinti', tapti svarbia, su kuria bent skaitytųsi, o ne laikytų pastumdėle. Čia jau nuo žmogaus natūros priklauso. Ne visi moka už save pakovoti, o kolektyvas jau tokia terpė, kaip laukinėj gamtoj. Yra hierarchija. Labai retai pasitaiko šiuolaikiškų, komandiškų kolektyvų. Norėčiau tokio. Bet į juos paprastai irgi priimami stiprūs žmonės, nes komanda yra stipri tiek, kiek stiprus jos silpniausias narys. Todėl tokie sunkiai ir pritampa... Manau, kad vertink tai, ką turi. Aš labai gailiuosi paskubėjusi išeiti iš pirmo darbo. Nebent nebijai rizikuoti prarasti tai, ką turi, o susigrąžinti gali būti labai labai sunku ir esi pasiruošusi tam, vėl iš naujo viskam. Esi tikra, kad naujoj vietoj būsi drąsesnė ir užsitarnausi statusą.

nesu ir dėl to sakau kad man visaip būtų blogai.
bet tada galvoji ar dar 30 metų čia išdirbčiau? jei ne tai gal laikas ieškoti kažko kol dar pakankamai jauna, na 45 bus sunkiau kažką keisti ar 50-ies ieškoti saves.
skaičiau apie teisininką, kuris dirbo aukštai pagal specialybę bet jo tai netenkino, tada perėjo žemiau, o galiausiai į floristiką ir kaifuoja ir kuria tikrai nerealius darbus. mane net tokie straipsniukai skatina smerkti save kad va matai žmonės žino rizikuoja, o tu...vėpla...taip ir pradepresuosi. kažkoks lūzeriškumo jausmas amžinai.

ir dar labia save pielinu dėl to, akd nevairuoju. bijau, nesmagu, nemalonu nors teises turiu N metų bet mieste nevažinėju. ir tai irgi iš aplinkos "nu nesaaamone šiaisp laikais nevairuoti" nesamonė.....bet. žodžiu tai du mano nepasitenkinimo savim šaltiniai darbas ir vairavimas.

Tu mūsų neklausyk. Viskas, ką čia kalbam, netiesa. Tau viskas bus gerai.
O iš tikro, rimtai apgalvok strategiją ką ir kaip ketini daryti grįžus. Bet pirmiausia, tai linkiu kuo mažiau delsti su grįžimu. Nežinau, kaip tave įtikint baigt pačiai sau ėsti gyvenimą. Žinau, kad ne taip paprasta, žinau...


Depresuotų žmonių bėda, matyt, ką paryškinau - tą patį apie save sakau. O, šiaip, manau, kad tiek tave, tiek mane, tiek Mėją sieja nelipimas iš komforto zonos. Na ir ko tu čia dabar apie tuos 30m. aš tave paguosiu. Mes greitai mirsim. Pačiai man mintyse sukasi esamasis momentas ir dabartiniai vargai, apie ateitį visai nesimąsto. Nors, kad va. Morališkai nuo to negeriau.
O šiaip mano gyvenimo tragedijos dabar irgi darbas-vairavimas-mašina. Na, dar pinigai. O dar truputį ir bernai. Ir dar šiek tiek mamos sveikata. Tai čia pagrindiniai. O kiek smulkesnių tragedijų toj kvailoj galvoj...

Aš tave jau myliu. Išvis, kaip gerai, kad grįžus radau ką paskaityt ir dar taip į temą.

Papasakosiu kaip sekės pokalbis kiek vėliau. Jaučiuosi lengvai išprievartauta, o galva sprogsta nuo minčių, iš kurių 0 naudos.

a to, kad turiu vaikų užsiveisus, tai reikia gi jais rūpintis, o kad rūpintis reikia pinigų, o kad pinigų reikia dirbti, o kad dirbti tai būtų dar ir smagu smagiau dirbti.
kai būsiu kokia 65-ių metų tai atsisuksiu atgal ir pagalvosiu - DURNĖ DURNIŲ DURNĖ ir būsiu teisi

meja82meja - tai mes čia gi tik nelaimėm dalinamės. bet tų gerų istorijų pilna. mano pažįstama darbo ieškojo kuris laikas. nuėjo į kelis pokalbius, nieko. paskui vieną gražią saulėtą dieną nuėjo dar į vieną, iškart pasirašė sutartį ir po savaitgalio jau dirbo. nes jie butent to ir ieškojo - kad biški čia mokėtų ir biški čia galėtų.