Depresija

Kur dirbau, VISUR dažnai dirbdavau viršvalandžius. Ir tai atrodė normalu, nors ir dalinai liūdna, nes už viršvalandžius nemokama, mokama už padarytą darbą. Kaip nemokama ir už sėdėjimą darbe, nors darbo valandas atsėdėti būtina, nes klientų ir šiais laikais būna gyvų, ne tik internetinių. Ir tie viršvalandžiai visai ne dėl pinigų, o dėl krūvio, nes ką daryti, kai, pvz., aptari su klientu projektą, kurį po to reikia dar paruošti, o jis gali arba nori tik ryt ryte, nes, kaip pvz., po to išskrenda/numirs/gulės ligoninėj/gimdys vaikus/atostogaus ir tai labai svarbu, negalės, ir viskas nusitęs, jam labai nepatogu laukti ir bla bla. Ir taip pastoviai. Ir supranti tuos klientus, nes projektas vykdomas dar porą mėn, o čia mat dar paruošti negali...
Aišku, paskutinėj darbovietėj tarpais aš buvau tokia sulėtėjus ir prislėgta, kad maskuodavau jau kaip ten įmanoma savo nedadielkas.
Ir čia net ne darbdavys kaltas. Tokia sritis, ir nesitaikysi visai prie tų klientų, tai rezultato nebus. Užburtas ratas.
Dabar galvoju, per šiandienos pokalbį, man užmetė, kad reikėtų savo darbinį kompą turėt. Hm. Na, aš jį turėčiau, bet samdant darbuotoją, dar negirdėjau, kad reikėtų savo kompo. Išskyrus, kur sakė atsinešti dokus ir pasiplovė.

Aš vemiu vemiu. Bet jau ir esu rašius, ir tas jausmas dar labiau sustiprėjo, kad samdomu darbuotoju būt tarytum prieš mano prigimtį. Tik niekaip negaliu įsivaizduot, kokį savo kioską galėčiau užkurt. Ir ar man užtektų atsakomybės jausmo.
Ir faktas, kad nieko aš neužkursiu dirbdama ką iki šiol dirbau, nes neturiu tiek energijos, nei laiko, nei potencijos. Ir nuo depresijų, žiūriu, visai man nesiseka sveikti. Juk tiek laiko jau neturėjau streso rimto, nu kaip aš taip negaliu susiimti, nesuprantu...

Tavo srity turbūt įmanoma užkurt, net lengviau nei kai kuriose srityse. Ta prasme dirbt sau, be visokių šefų. Bet sunku su tokiom būsenom kaip mūsų būti verslininkais.
Papildyta:


- Kartais kur beeičiau, ką bematyčiau, beveik visi man taip atrodo. Pavargę nelaimingi niurzgūs ar šiaip panašiai. Aišku aš ir pati tokia. Bet nežinau ar taip iš tikrųjų yra, ar mano depresikės vizualizacija taip viską matyt. Na, lengviau ištvert kai niekur nieko neprivalai ir gali greit pareit ir užsidaryt nuo tų vaizdų. Bet kai reikia tarp to išgyvent, nu bjauru.
- Aš kiek pažįstu bešeimių mergų, dauguma dirba viršvalandžius, įvairiose srityse. Bet manu taip susidėlioja. Lietuvoj tiesiog mergų daugiau, užtai jų visur daug, išskyrus jau visiškai specifiškai vyriškas vietas. Nu ir tokiose darbovietėse tokios ilgiau tveria, nes nereikia pas šeimas bėgt.
Aš iš esmės nekęsčiau viršvalandžių. Nebūtinai dėl to, kad per sunku. Bet mėgstu kai viskas tvarkingai struktūrizuota ir sudėliota, ir nekenčiu visokio neapibrėžtumo, kuriuo kaip nori taip manipuliuoja. Ne lietuvoj dirbdavau ir viršvalandžius, bet viskas būdavo smagu, kai galėjai pasirinkti, kada pats nori likti, ir už kiekvieną val mokėdavo papildomai kaip priklauso. Va taip tai normalu.

Aha. O kaip manai, dėl investicijų: dideliems plotams, įrengimams. Aš pati ne diedas, apie įrengimus nutuokiu tik teoriškai, jau nekalbu, kad be diedų fizinės jėgos, projektų įgyvendinimas neįmanomas. Paskolų man niekas neduotų. Dalinis, be projekto išpildymo būtų visiška nesąmonė, nes konkurencija vargiai įmanoma. Nepažįstu nei vienos moters, savininkės tokio kiosko. Tik direktorę vieną žinau. Per daug čia pasakiau, bet tegu būna.
Toj srity apie savo kioską niekad net minčių neturėčiau svajoti, matyt. Turėtų būti kažkas, ką pati sugebėčiau įgyvendint.
Ir taip, apie kokius kioskus savus čia svaigti, kai vienas pokalbis užkuria tokią minčių laviną, kad gyventi noris vis mažiau. Ir šiaip bet koks stresas sukelia psichozę-neurozę-paniką-traukulius (čia ironizuoju, bet gi negali sakyt, kad netiesa).
Tikiu, kad kada nors pas mus viršvalandžiai bus mokami, bet nemanau, kad greit sulauksim. Na, kai kur mokami ir dabar.
Man visi nelaimingi neatrodo, kartais kaip tik stebiuosi nerūpestingumu, kaip žmogus, pvz., turintis ant kaklo šeimą, paskolas, būdamas pieška, stresuoja daug mažiau nei aš. O vasarų išvis ėmiau nepernešti, nes visi kažkokie pagal mane per laimingi atrodo. Ir ko jie čia tokie džiugūs vis galvoju, kas čia jiems yra.
Jeigu dirbi ne kokioj biudžetinėj, ir ne užsienio kapitalo įmonėj, to apibrėžtumo neverta tikėtis išvis.

Miegat, ane. Eisiu ir aš. Nesusilaikiau dar neparašius, nes mintys visai mane blaško visur, tik ne į miegus. Tiesa, padariau klaidą - l. norėjau miego dieną ir pamiegojau. O šiaip, skaitau, kad, kaip ir maniau būsiant, nemigos susitvarkė, nes skaičiuojant valandom, atmiegu normaliai, tik su režimu sunkiai sekas.
Po to nelemto pokalbio grįžo somatinės nesąmonės. Vėl tas jausmas rankose...
Bandžiau save koučint, kad nėra ko čia dvėsti, bet dvesiasi nors tu ką. Prisiminiau šmaikštuolio patarimus, kaip save koučinti, atseit, reikia stengtis nukreipti dėmesį. Kas logiška, nors problema taip su visam nedings, bet pasistumia. Ta proga jutūbė man padiktavo praeitų metų nacionalinį diktantą. Ką aš galiu pasakyt. Su skyryba galėtų būt ir geriau.

Nu faina tu, ką besakysi

Ha ha. Nors kam nors. Tu irgi. Kas komplimentais apdalins, jei ne pačios.
Ruošiuos pas tų, kur slegianti mane aplinka. Jaučiuos visai spakaina. Bet aš prieš pokalbius nestresuoju. Kaip matom, tik po jų ilgai ir gličiai vemiu.

sėkmės kad PO nestresuotum

o diktanto nesiryžčiau rašyti, kad netyčia neišsiaiškinčiau kad ir rašyti nemoku

Aš nieko faino nedarau. Išskyrus, kad vakar pas psichologą buvau Prajuokinau ją nekart, bet ne dėl fainumo, o dėl durnumo gal, pajuokaut mėgstu

Na, žiūrėk tu man, nenusipelno tie darbdaviai net tavo vėmalų
Papildyta:



Tai tu bent ne sado, aš tai tipiška Mėgstu save paengti.

eik tu, aš gerokai sado, manau, dėl to žinodama tą savo polinkį nesiimu to, iš ko paskui man kils noras dar save paterorizuoti. tai lai manau kad puikiai aš ten rašau kitu atveju užsisadinčiau
va skaitau vienų žmonių darbo ataskaitą ir ėdu save kad palyginus tavoji - mokyklinuko rašinys, gėda baisu ir visa diena sugadinta ir jei atėjau darban visai nieko, tai išeisiu susižlugdžiusi visai. nes aš net suprast ensuprantu apie ką ten, o apie tokiod arbo parašymą jau nė nekalbu, o sritys idetntiškos. einu odinį bizunėlį išsitrauksiu....

man liūdna

gal yra kažkas su kuo galėtum kažkur išeiti prasiblaškyti aš dažniausiai einu į kinus. nereikia kalbėti, bet jauti kad esi su kažkuo, šalia, prasiblaškai, kažką pamatai, mintys tada į kina kuriam laikui nukrypsta, aišku jei geras. būna kad išeini "šūdas" ir tai būna pirma ir apskutinė mintis apie kina
kai kas tai sako ai tik nustūmimas liūdesio į šoną kelioms valandoms, problemos neišsprendžia, o man atrodo kad net kelias valandas gali atitrūkti mintimis, užsimiršti ir "pagyventi". be to tos problemos vistiek neišsisprendžia tai kartais jas geriau užglušinti. vistiek jos ušlys ir toliau bujos

nenoriu... net į paskaitą šiandien neisiu, nors ketinau. Nusibodo stengtis ir būti atsakinga. Neturiu su kuo bendrauti, o ką turiu, stumiu šalin. Pablioviau šiandien ir toliau sėdžiu kaip daužta.