QUOTE(cremaster @ 2015 03 16, 00:20)
Night, tu gerai varai. paziurek ir darba susiradai ir eini i ji. padek skersa ant tu kioskininku, ka jie ten galvoja ju reikalas, ir tegu uzsiciulpia tau per peti ziuredami, koks skirtumas. darai savo reikalus ir nesuk galvos. ot tai klaidos ir tegu, visi jas daro. nu ir kas baisiausia nutiks? nures euru, paburbes (apie rekimus negali but kalbos, nachui pasiusi blogiausiu atveju) ir tegu. uzdarysi duris, paklausysi kaip zyla plaukai. ne jiems tavo gyvenima gyventi. tegu ciulpia jeigu bais nervuoti. o tu sau gyveni ir tikrai ne ju kioskui. atsipusk. (as kaip kioskininke zinau
)
o laisvadienius ir gulek nejudedama. gali gi ir sau iseigines pasidaryti.
Man, žinok, baisu, kad greit ateis diena, kai nebenueisiu į tą susirastą darbą. Žiauriai nelaiku ta duobė, kai dar tik pati pradžia, visa mano laimė, kad nėr, kad reiktų mokytis, reik tik subtilybes jų perprast. Bijau, nes tai reikštų visišką bejėgystę. O ir dabar gaištu, nes jaučiuos bejėgė ir nematau išeičių.
Dėl to, kad gyvenu ne jų kioskui, įsisąmonimau iškart. Aišku, gali būt, kad man atsiribot pavyksta tik kol kas. Dėl buvusio kiosko, dabar manau, kad per daug savęs atidaviau. Žinau ir sakau, kad toli gražu nebuvau ten tobula, bet noris tikėt, jei nepasiuntė per 4,5 metų, gal nebuvau visai bloga pieška jiems. Nors gal būtų greit pasiuntę, jei būčiau laukus, velniažin. Nebesvarbu.
Žemės tarytum slydinėja iš po kojų vėl. Nežinau ką daryti. Dar naujas darbas. Aš nebepadirbsiu, jei taip bus jausiuos. 
Net graudulį man išspaudei. Žinau, kad čia niekas negali nei patarti, nei padėti. Net nežinau kam tai sakau. Nesusituriu tiesiog. Aš labai daug dabar šitam forume apie save kalbu, mažai apie kitus.
