Reumatoidinis artritas - VIII tema

Jei žinotum, žmogau, kad krisi, pagalvę pasidėtum.

Gerai, jau greitai. Ras kaip padėt. Laikykitės!

O jūs be sulfalazino gėrėt ką nors? Pvz., rodos, hialurono rūgštį ar ką kita papildomai?

Hialurono rūgšties ir hidrolizuoto kolageno kompleksas va sita geriau

Apie tai būtinai pasakykite gydytojai, kai nueisite. Ji turi žinoti visą jūsų gydymąsi.
Su šventėmis visas!

pas mane pilna osteofitu
jau neturiu jegu gilintis i tas ligas ......... pavargau.....

Neliūdėk tiesiog neskaičiuok, nežiūrėk ir išmok to nematyt.... juk kitaip nebus , o gyvent tai reikia ir šiandien...ir nuo to,kad tau bus liūdna ar pikta visvien nepaveiksi, o dar ir aplinkinius varysi į nevilti.
Tiesiog džiaukis gyvenimu...tuo katuri šiandien ir nesuk galvos dėl rytdienos.

Aš va tu išaugu irgi sočiai turiu.. dar pėdaišplatėjo žiauriai ties pirštais, darosi panaši i žasies... pradžioj kas kart pažiūrėjus i basa koja vos neapsižliumdavau, dabar pažiūrau, nu ir ivertinu padidėjo tarpai tarp pirštu ar dar ne.. ir tiek. čia tik tam kad susivokt ar tilps koja i kokius žieminius batus ir ar galėsiu kitamet apsiaut ka nors padooraus i dukru išleistuves.

tai va vaikai man planuoja vienos dienos kelione į latvija...varysim i rundale ir dar kažkur....kaip atlaikysiu nesirūppinu, svarbu vaistu įsidėt kad negadint niekam nuotaikos ir džaiugtis kad veža

Vis prisimenu tokį amerikietišką filmą. Apie vieną moterį, kurios vaikas susirgo sunkia, nepagydoma liga. Vaidino žinoma aktorė. Senokai mačiau.
Darželinį vaiką nė iš šio, nė iš to pradėjo apimti agresijos priepuoliai, jis puldavo kitus. Gydymo nebuvo. Liga buvo diagnozuojama, bet nepagydoma.
Ta eilinė moteris pradėjo ieškot bibliotekose bet ko, kas susiję su ta liga. Bet kokios žinios, bet kokios tyrimo, bandymo. Paieškomis užsiėmė iki išsekimo. Su artimaisiais bendraudavo tik vaiko ligos tema, tiek ji norėjo padėt savo vaikui. Aišku, artimųjų beveik neliko. Rodos, ir vyras ją paliko, nes jau buvo jam per sunku.
Galiausiai ji prisikasė iki kažkokio bandymo su žiurkėmis. Joms duodavo periodiškai... alyvuogių aliejaus. Užkrėstos žiurkės nustojo sirgti.
Ji pradėjo to alyvuogių aliejaus savo vaikui duoti kas rytą po šaukštą. Aišku, jau liga buvo stipriai pažengusi, vaikas buvo beveik kaip „daržovė“ (nes protas nebesivystė, liko vaiko), tik į aplinką, į visokius žaislus, bilizgučius reaguodavo. Bet nuo to alyvuogių aliejaus jo liga sustojo. Visiškai. Toliau nebeprogresavo. Tik tie pakenkimai, kurie buvo padaryti iki tol, pasiliko.
Tas jos bandymas buvo pritaikytas kitiems ligoniukams. Liga sustodavo toje fazėje, kurioje buvo. Jei pakenkimai būdavo vos diagnozuoti, vaikai (neatsimenu, ar tarp jų būdavo suaugusiųjų, nes, rodos, kad susergama būdavo vaikystėj), tokie žmogučiai likdavo sveiki, ir užaugdavo sveiki. Bet kurioje pasaulio dalyje. Ir visa tai tik nuo paprasto alyvuogių aliejaus.
Matyt, jose yra medžiagų, kurių ta liga sergantiems trūksta.

Kodėl aš visa tai pasakoju? Ogi todėl, kad gal ir mūsų liga sergant galbūt ima trūkti kažko hormonų persitvarkymo metu. Aišku, neatmetu galimybės, jog kažkas gal svetimas, tyrimais kol kas nenustatomas, patenka į mūsų ląsteles, dėl ko tas organizmas puola savo sveikas ląsteles.
Nemanau, kad dėl limfos. Jei būtų tik tokia priežastis, gydytojai jau seniai siųstų limfos valytis. Juk tokie dalykai yra daromi.
Mano limfmazgiai beveik nepadidėję. Net ligos smarkaus paūmėjimo metu. Taip, juos kartis jausdavau, bet net gydytoja sakė, kad mažai padidėję. O šiuo metu net visai jų nejaučiu. Taigi problema greičiausiai ne limfoje. Čia tik simptomas. Kiek žinau, ir kitos dauguma beveik nesiskundžia limfmazgiais. Turbūt ne daugiau kaip kitais dalykais.
Taigi aš tikiuosi, kad gal atras ateity tai, ko mums trūksta, kad sergame. Arba bent jau atras sukėlėją, kuris mums taip neduoda ramybės. Ir liga sustos. O gal ir visiškai pagysime (kada nors pasidalinsiu, kokiu būdu tai galėtų įvykti).

Gal ir nepaguodžiau, juk vis dar sergame. Bet bent jau pasidalijau tuo, kas man vis kirbina atmintį. Gal tą filmą ne šiaip sau mačiau? Gal man (ar kuriai iš mūsų, gal net visoms) reikia eit... į biblioteką?

Bent jau likime su viltimi.

O Jūs ne ligom ir diagnozėm domėkitės. Domėkitės organų veikla,viso organizmo ir jo sistemų funkcijonavimu.Kai turėsite platesnį vaizdą apie tai, viskas atrodys kitaip. Diagnozes ir ligas sugalvojo gydytojai,kad turėtų mažiau darbo: kam sukt galva ir ieškot priežasčių galvoje, jei as gydau tik širdies ligas.

Ar jūs esate baigusi mediciną, kad taip drąsiai teigiate, jog gydytojai nežino, kaip funkcionuoja kūnas?

kurioj vietoj taip teigiau?

O čia kas ‒ ne teiginys, kad širdies gydytojui (ar kokiam kitam specialistui) visai neaktualu paieškot priežasčių galvoje? Manau, dažnas, atėjus pas jį su jo srities problema, paklausia, ar neturėjot kokios stresinės situacijos. Nes visokie raumenų spazmai nuo to ir prasideda. Ir visas kitas tos ligos priežastis gydytojai puikiai žino, ir atmeta, jei nepasitvirtina.
Betgi mes turime šeimos gydytojus, kurie visų mūsų diagnozių rinkinį susumuoja. Taigi nesame mes palikti „likimo valiai“.
O pas psichiatrą mus visada galima pasiųst. Tik pasiskųst reikia.
Jei reikia psichologo, tai mes visi savo problemėles žinome, ir visada galime susirast sau tinkamą. Čia turbūt nė gydytojo nereikia.

Bet jei jūs kalbate apie konkretų aplaidžiai dirbantį gydytoją, tai, aišku, tokių pasitaiko. Nes ir jie būna kartais pavargę, ir jų vaikai serga, gal namie koks ligonis yra ar skyrybų situacija. Bet mes ne „lauke“ gyvenam. Galim juk konsultuotis ir pas kitus prireikus.

Tai ne teiginys,o frazė, nusakanti,jog gydytojai mūsų kūną pasidalinę į atskiras dalis. Dėlto ligoniai varinėjami iš vieno kabineto į kitą.
Yra toks anekdotas. Gydytojai būna 4 rūšių:
1. Viska žino,bet nieko nemoka ,tai terapeutai
2, Viską moka,bet nieko nežino - chirurgai
3 . Nieko nemoka ir nieko nežino - psichiatrai
4. Viską moka ir viską žino - patologoanatomai.


Neturėjau galvoje jokio konkretaus gydytojo.