Nerimas/nervu priepuoliai santykiuose su vyru

Nesupratau Ar tikrai pažįstate tiek pat sriūbaujančių vyrų kiek ir moterų?

nu taip. Jeigu as tyliu, tada jis isakrt atsisuka, paziuret ar viskas man ,,ok"

Na tai matot kaip paprasčiau sulaukti dėmesio tai tuo ir naudokitės

kai pamato, kad man viskas ,,ok" vel nesisneka jis pats manipuliatorius dar didesnis, kad jus zinotumet. kartais atrodo ems is to pacio molio drebti, tik savais metodais

Tai pas Jus vyksta kova kuris kurį Jums mažiau verkti ir ašaroti reikia ir daugiau viskas bus gerai

na,manau su laiku ,,apsisarvuosiu" Aciu jums labai visoms tikrai kai kurios man daug padejote!

As ne specialiste (ne psichologe), bet manau, kad taip: isivaizduoju, kad emocine priklausomybe pasireiskia su kiekvienu mylimu vaikinu. Jei nemyli, tai dzin. Bet kai myli, tuomet atsidengia sielos poreikiai ir jos bedugnes (jei tokiu yra). Jeigu vaikinas butu demesingas, isklausantis, nes jau patyres skaudziu pamoku (pvz., jau buves pamestas ankstesnes mylimos merginos del savo nejautrumo), tai tada problema nebutu tokia astri. Bet priklausomybe turetu pasireiksti kitaip, vis tiek butu nenormaliu reikalavimu (visa laika buti kartu, niekur neiti atskirai ir pan.), nes problema vis tiek yra moteryje.

Sita reikala jums reikia kazkaip graziai paliesti ir issiaiskinti, kai jausi, kad momentas daugmaz tam tinkamas. Kazkas patare parasyti - gali buti visai nieko. Man atrodo, kad tokioje situacijoje kiekviena normali isimylejusi moteris, kuri neabejinga vaikinui ir santykiams su juo, jaustusi panasiai. Tu dabar dar esi isimylejusi, jautri jo poreikiams ir is jo lauki to paties. Nerviniesi, lauki, kol galesit susitaikyti, atleidi, nors jautiesi uzgauta... Bet kai aistros banga prades slopti, kai tavo kantrybes taure prades darytis pilna... Tada situacija gali labai pasikeisti, nes tau jis pasidarys dzin.
Nejautrumas kitam santykiuose yra tyliai tiksinti bomba, kuri viena diena sprogsta. Jums reikia apie tai pasisneketi, kol dar ne per velu. Gali buti, kad jis paziures i tai lengvabudiskai... ir nieko nekeis. Paprastai vyrai nejautrus, kol nenusvyla. Meile susvelnina ju sirdis. Tai toks pokalbis bus idomus testas. Jeigu myli, jis bent jau stengsis atsizvelgti, bet tai nereiskia, kad jam 100 % pavyks . Bent bent jau pastangos yra gerai, tai yra zenklas, kad jis neabejingas.

Tu jam sakai labai grazius zodzius . Nuo tokiu vyras, kuris myli mergina, susileidzia ir daznai daro viska, ko ji praso .
Jis gali buti emociskai saltas zmogus (gal kaip kazkuris is tavo tevu? ). Arba dar jaunas ir nepatyres, nemokantis ju vertinti.
Rasei, kad tevai mylejo ir lepino. Bet ar jie buvo jautrus tau? Ar tekdavo verkti, nes jausdavaisi ju nesuprasta?
Santykiuose brestama, mokomasi buti su kitu. Moterys laikui begant irgi ismoksta neisterikuoti be reikalo ir t.t. Vienzo, abi puses mokosi.
Papildyta:
Cia geras zenklas, saunu, dziaugiuosi uz tave .

Cia irgi gerai. Tai gal pamazu apsislifuosite, ismoksite bendrauti vienas su kitu. Svarbu rasti kompromisus .

Su abejais tevais esu labai atvira, mama zino turbut kiekvienos gyvenimo dienos puslapi, todel niekada seimoje nesijauciau nesuprasta. Pas mane tik su MB tokios problemos

Turiu panašios patirties kaip ir autorė, tačiau mano emocionalumo lygis dar buvo pakankamai valdomas. Aišku, viskas prasidėjo paauglystės metu dėl perdėm kritiško tėvo požiūrio į mane. Arba kitaip tariant - tėvas manęs visiškai nepriėme tokios, kokia esu. Draugavau su keliais rimtais vaikinais. Su visais galiausiai "išlysdavo" paauglystės traumos: jausmas, kad vaikinui nerūpi, jausmas, kad jis atmestinai su tavim bendrauja, jausmas, kad tik viena stengiesi dėl santykių, jausmas, kad esi prastesnė už visas kitas pasaulio moteris, pavydas, įsižeidimai ir pan. Dabar, sunku pasakyti, terapijos, vaistų kurso gėrimo, ar natūralios brandos dėka gerokai pasikeičiau. Asmeniškai, manau, kad labai ženkliai padėjo terapija, kuri nuo užsiciklinimo ties vaikinau perėjau prie koncentracijos į save, kad privalau kurti SAVO gyvenimą. Nepaisant to, jog esu poroje, kuriu tą savo gyvenimo dalį, už kurią esu pati atsakinga. Džiaugiuosi, kad turiu darbą, baigiau mokslus, turiu savo nuomonę, nesistengiu niekam įtikti, jau nebijau likti viena, nes daug kartų sau įrodžiau, kad niekur neprapulsiu. Pradėjau save labiau mėgti, nes terapijoje ir per gyvenimo pamokas atradau savo stipriąsias puses, kurias išmokau panaudoti. Įtikėjau, kad yra už ką mane mylėti.

Aišku, mano vaikinas irgi mėgsta riebius, mažvaikiškus bajerius, bet dabar nervinuosi tik dėl to, kad jis kartais pamiršta kaip rimtai, nuoširdžiai kalbėtis. O aš mėgstu kalbėtis. Jau nebeisterikuoti, o apkalbėti, kas kelia nerimą.

Nors tobulais niekada netapsime, bet yra būdų, kaip savo gyvenimą padaryti tikrai kokybiškesniu ir turiningesniu. Ir koks fainas jausmas, kai išlendi iš to režimo "diedas diedas diedas" ir gyveni visų pirma dėl savęs

Neturiu tokiu nei moteru, nei vyru pazistamu, kurie sriubautu ir taskytusi emocijomis nenormaliai. Uztat vienas mano exas apsiverkdavo dazniau nei as.

Psichodinaminė.