QUOTE(Fia @ 2016 04 18, 14:34)
Tik neprisigalvokit, ne kokie tai ne genai, ir baime tikrai iveikiama.
Kai tik issilaikiau teises, uzsirasiau velai vakare (nuo 20 val) i kalanetikos uzsiemimus. Tokiu laiku gatves beveik tuscios, ir vaziuoti reikedavo pagrindine gatve tik apie 1 km. Tai ir pradejau nuo to. Kelis kartus per savaite, kai kelias tuscias, o atstumas mazas, sesdavau uz vairo ir vaziuodavau. Bet viena pati.
Is pradziu parkuodavausi toli nuo uzsiemimu - ten, kur lengviau. Veliau vis arciau. Kol galiausiai ivaziavau ir prisiparkavau ju kieme.
Taip po truputi vis didinau vaziavimo atstumus ir dabar nebebijau net i kita miesta vaziuoti viena.
Gal ir jus pabandykit pradeti nuo mazo
Nepatikėsit, bet turbūt genai. Pas tą dėdę yra dukra, tai ji net nėjo mokytis vairuoti, niekad nesėdėjus prie vairo, sakė niekad ir neis. Bijo. Gerai, kai darbas, vaikai, darželis ir mokykla nuo namų nutolę 10 min pėstute. Žmogui ir poreikio nėra vairuoti.
Kita puseserė ėjo mokytis, tėvas ją mokino žvyrkeliu važinėti, bet nesugebėjo pramokti valdyti mašinos. Tai net ir nėjo egzo laikyti. Sako bijau vairuoti, neisiu, nenoriu.
Aš visą šeštadienį už vairo prasėdėjau. Bet vis tiek prisidirbau. Įlekiau į duobę, kur po žiemos atsiranda. Apvažiuoti neišėjo, per vėlai pastebėjau.

Vyras už galvos susiėmė ir karksėti pradėjo...

Dienos gale kai jau reikėjo namo važiuoti, žinojau, kad reikės važiuoti žiedu, supasavau.

Vyrui užleidau vietą prie vairo.
Vis laukiu kada bus galimybė pasikeisti dabartinę mašiną į paprastesnę. Sakiau vyrui, kad rinksiuos aš, noriu labiau šustresnės.