QUOTE(meja82meja @ 2015 04 04, 18:43)
Aš linkiu tau priimt ryžtingą sprendimą savo vergystės pabaigai, nelaukus vasaros.

Blogiau nebus, pati žinai.
Ar kas nors mato, kad verki?
QUOTE(Daniella @ 2015 04 04, 19:24)
Dvesioju. Bet per visas šventes dvesioju.
Nuomojamo buto irgi negaliu niekaip priimti kaip savo, nors konkrečiai šitam jau gyvenam dvejus metus... Jis ne savas, ir niekada savu nebus... net jeigu nenusimato savesnio.

Gal todėl, kad būtent nuomojamam bute negali jaustis saugiai... Per mūsų ilgą nuomojimuosi odisėją net du kartus šeimininkai gana netikėtai pardavė butą, be to, pavyzdžiui, netekus darbo, tai reikštų ir buto netekimą....
Dėl artimųjų, ar dėl skyrybų tau taip?
Man dėl tų, ir kitų priežasčių ir nėra jausmo, kad NAMAI. Nėra saugumo. Ir karts nuo karto pjauna jausmas, kad niekada nenusimato turėt savų namų. Net paveldėt neturiu ką jokioj gilioj ateity.
Miegojau aną naktį ir visą dieną pramiegojau.
Nors net ne butas čia kažkuo dėtas. Nežinau kas turėtų atsitikt, kad man depresijos praeitų.

Burbu ir burbu, kad tai tas negerai, tai tas blogai, bet nu man tikrai atrodo viskas blogai. Vakar mačiausi su pensijinio amžiaus klientais. Kelių sakinių užteko, kad suprasčiau, kokia aš apgailėtina. Žmonės, kurie, pagal amžių, neabejoju, turi sveikatos bėdų, smagūs, keliaujantys, ne namisėdos, bendraujantys, lankantys renginius, netingintys iš Vilniaus į pajūrį pavasarį nulėkt, užgyvenę gražius namus, mokslinius laipsnius. Žinau, kad gal iš tolo atrodo, kad jų gyvenimas rožėm klotas, bet, kaip ten bebūtų, ir tokio amžiaus žmonės GYVENA, DŽIAUGIASI GYVENIMU. Kodėl aš tiek metų to nepajėgiu... Bijau gyventi, pastoviai neramu, negera.