Depresija

Šiandien darbe per žioplumą gavau pastabą ir visą vakarą apie ją galvoju

Sekasi labai po truputį, esu labai nedrąsi, visko bijau, tiek darbo, tiek suklysti, tiek bendrauti, blogai pasirodyti, būti savimi...

Labai noriu miego... Bet privalau pasimokyti.

Nu va. O man atrodo, man nutinka ir nutinka kas nors. Ne tai, dėl ko nerimauju, o tai, apie ką nepagalvočiau. Pvz., kad ir su šmaikštuoliu tie visi bajeriai...
Kartais užsiparinu dėl ateities ir aš, bet tik kartais. Mane labiausiai neramina dabartis. Gyvenu skylėj seniai, mažai uždirbu arba neuždirbu, mama jau amžiuje ir viena, nėra puikios sveikatos, katinas ir tas serga, dar jei darbe problemos, dar šmaikštuolis, dar tas ir dar anas. Gal tai nėra grandiozinės nelaimės, bet aš, pagal statistinį homo sapiens palyginus, manau, būdavau gan kūrybiška, visai neturiu fantazijos kaip iš viso to išbristi. Nėra išeičių, kad derintųsi su mana morale, psichika, charakteriu, temperamentu ir išvis visa savastim.
Dabar kas vakarą noris dėkot Dievui, kad dirbu ir padirbu. Bet kas rytą toks sunkus jausmas, kad vėl ir vėl, ir vėl teks leisti dienas TEN, kur jaučiuosi kaip kalėjime. Na gerai, kai kiek atlėgsta, net galėčiau sakyti, kad realizuoju save. Bet nelaimingumo, sunkumo jausmo tai labai toli gražu neatsveria, nes tos realizacijos man seniai, toks jausmas, nebereikia.


Neseniai kažkokio psi- komentarą skaičiau apie tas prasmes. Tai tavo požiūris teisingas pagal jį.
Seniau pati sakydavau kokios prasmės jums reikia. Dabar pačiai labai opus klausimas. Ne todėl, kad labai tos prasmės reikėtų, bet todėl, kad jos niekur nematau. Viskas beprasmiška.

Ačiūdie, mano katinėliui nieko rimto. Nedera tas smailas prie mano snukio ir jausenos, bet REIKĖTŲ džiaugtis.

Eik pamiegot geriau, pasimokysi, kai darbe adaptuosis, juk nedega?
Papildyta:



Ė, o tai kur tikėjimo prasmė? Tau nepadeda, kai būna geriau?

Valio dėl katuko.
Papildyta:
Labanakt, linkiu visoms trupinėlio ramybės ir užsimiršti nuo visų negandų naktį sapnuojant. Galiu džiaugtis bent tuo, su vaistais, kurie mane nulaužia, miegu puikiai. Jie ne miegui skirti, bet siaubingai migdo, tai man naktis yra gėris. Tad užjaučiu tuos, kuriems nemiga.....

Raminamieji taip pat veikia, ačiū ir jiems, kad padeda man ištvertį šį metą. Pasikankinu pusdienį ir vis tiek išgeriu. Gal nepriprasiu. Bus vasara, ar ne?

Pati tikinti, todėl geriau nei bet kas žinai. Padeda ir paguodžia. Bet nėra taip, kad tikiu Dievu, todėl gyvenimas lengvas ir smagus. O gal per silpnas tikėjimas. Nežinau. Nors greičiau, čia žmogiška. Nors nereiškia, kad normalu.

Katas valio. Nors dar to nebuvo, wc reikalus sugalvojo atlikt už spintos, dabar pati mačiau. Nu kas čia per nauja mada. Nepykstu, suprantu, kad kažkas jai blogai. Su kepenimis ne viskas tvarkoj, kad ir juokingai skamba, bet, sakė, gerai būtų lašelinė. Bet, matote, ŠITAI tai nestatys. Klausiau ar kitos katės, klusniai sėdi laikomos. Atseit, kitas bent įmanoma nulaikyt. Svarbiausia, maistą šeriu normalų, ne prekybcentrinį, tai nežinia, ar anas pasitarnavo, ar dar kas, nes, atseit, nebūtinai maistas. Nu, bet, pagal kažkokius ten skaičius, sako, būna ir daugiau nei dvigubai blogiau, tai supratau, kad ne tragedija, gersim vaistus. O kai eisiu pas žvengikę, reikės ir katei antidepresantų prašyt.

Traleliuškes geriau gerk iškart nesikankinus, kai tau šita stadija. Įsitikinau savo kailiu, o, neabejoju, ir tau galios, kad tokiu atveju, kai šakutės diena iš dienos, geriau išgerti anksčiau, kol dar nenusikankinus. Nes užsisuka nerimas vis stipriau ir po to numalšinti sunku. Kaip ir galvos skausmą, pvz. Man taip psichuškėj aiškino. Kurį laiką pati vengdavau juos ryti, kankinausi pernai. Ir be reikalo. Jei priprasi prie šitų - išrašys kitus, o juk ir šiaip juos bent man kaitalioja tuo tikslu.

O šiaip, aš vis pagalvoju, kad tavo vietoje, bent kas liečia finansinę situaciją, čia ir sveikam žmogui stogą nuneštų, kai du dar nedideli vaikai, tuo labiau. Ir tas nerimas tavo patologinis, bet jis aiškiai pagrįstas. O dar mokslai... Neabejoju, kad ir sveikam sunku būtų.

Svarbiausia, kad kacas normaliau.... labai skauda širdį kai tie gyviai serga ar dar blogiau...

Man tai rodos, kad tie, kurie skelbia, kad tikinčio gyvenimas bus lengvas ir smagus, daugiau turi bendro su marketingu, negu su tikėjimu. Jau vien ką sako, kad visi apaštalai mirė kankinių mirtim, iškyrus Joną, kuris mirė tremty. O šv. Augustinas per metus po atsivertimo neteko motinos ir sūnaus... Išvis, mes netobuli gyvenam netobulam pasauly, nu ko dar norėt.

Mane dar guodžia, kad (kaip paradoksaliai nuskambėtų), nors tuo metu, kai skauda, atrodo visas žvilgsnis nukreiptas į save, visgi galiausiai tai praplėčia žvilgsnį ir nukreipia nuo savęs.

Deraramos, nu ko tu nori, gi pradžia, bus tų pastabų. Kuo aukštesnes pareigas eisi, tuo daugiau bus.

Suprantu, kad iš šono gali juokingai atrodyt, kad dėl katės iš proto einu, bet su ja gyvenu, tai ji man svarbi. Kaip negaliu suvokt, kaip ji kitiems bjauri. Jau n žmonių sakė ir veterinaras ne vienas. Man ji vis tiek mieliausias gyvis.

Vėlgi, kai buvau psichuškėj, vad. užsiėmimuose psichoterapeutė sakė, kad ar pastebėjot, kokie geri žmonės yra depresija sergantys. Pasakojo, kad pyktis būna nukreiptas į save, ne į kitus (ar ne šimtaprocentinė tiesa?). Bent aš, man atrodo, atidesnė žmonėms, visus myliu ir mintimis galiu paglostyti (fizinio kontakto, deja, nenoriu). Ir atsiprašyti norisi visų, ką kada nors įskaudinau. Bet, taip, susitelkimas į save bele koks. Nors, gal irgi normalu, gi, pvz., jei skauda ranką, - dėmesys rankai, jauti tą ranką, kai skauda dūšią, pan.
Visai neišeina nieko man per prievartą, kaip robotui daryt, kaip Cremaster sakė. Darbe dar dar... Sulėtintai, bet DIRBU. Kaip žinia, esu po padidinamu stiklu, tai toks irgi išsiprievartavimas. Šiandien `kolegos` išdardėjo pietaut, aš už galvos susiėmiau ir melstis pradėjau, taip ir likau susiėmus. Kai grįžo, net pašokau.
Supratau kodėl man atsiliepia negeruoju tai, kad jie šeima. Atvažiuoja ir išvažiuoja bei pietauja kartu, ir po tų visų važinėjimųsi arba abu būna geros nuotaikos, arba abu piktoki. Ne į mane tos neigiamybės nukreiptos, bet gi jaučias kito žmogaus nuotaika. Kai su manim tai nesusiję, tai ištveriama, bet kai bus susiję, ar tik neisiu ant tilto...
Man reikėtų susigalvot kokį ritualą, ar kokį labai mielą daiktą į darbą nusinešt (bet kad tokių neturiu), bet reikėtų kažko TOKIO, kas skaidrintų laukimą darbo pabaigos ir beprasmybės ir man nejaukią darbo vietą.

Deraramos, ramybės, tiktai ramybės. Kartais ir aš vengiu pas diriką eiti, kai reikia ko nors paklaust, o girdžiu, kad barasi su kuo nors telefonu. Bet kartais už mane nueina jo žmona, nes projektai dalinai bendri. Būna, ir ta vengia. Šiandien tiesiai šviesiai ta žmona gražiai pasakė, kad geriau jo db nečiulbint. Bet aš buvau drąsi, patrypiau gal 15min. ir nuėjau pas jį. Nu nes, atseit, o kaip man dirbt, kai info nenuoda reikiamos. Ir nieko, buvo malonus.
Šiandien prisiminiau, kaip kadaise, seniai labai seniai, dirbti ką dabar dirbu buvo mano svajonė. Išsipildė. Gal jūs žinot, kodėl aš vis dėlto jaučiuosi toks nelaimingas žmogus ir seniai neturiu jokių svajonių?
Papildyta:
Paklodės tik pilasi iš manęs, tik pilasi... Gal geriau dienoraštį būtų rašyt, nesimaišytų vėmalai pusiau viešai. Ale kad aš ranka rašyt nelabai bemoku. Jei retais atvejais reik ką sukeverzot, tai rašau spausdintinėm raidėm. Taip natūraliai gaunas.
Papildyta:
O rimtai. Pasiūlykit kokį ritualą, ar daiktą nusinešt į darbą. Gal ir daugiau kam pravers.

Kacą reiktų neštis

Aš irgi labai gyvius myliu (tik vienos rūšies nelabai, garsiai neminėsiu kokios, nes jau esu papiktinus kai ką ), paskutiniu metu netekom net kelių smulkių gyvių

Mano vaikai kur važiuojam tįsias po kokį minkštą žaislą VISADA. Yra keli mylimi žaislai.

Aš jaučiu žaidimą instaliuočiaus kokį, dabar jau nebežaidžiu, bet anksčiau mėgdavau strateginius. Per pietus žiū kokią tautelę galima nukalt ar miestą pastatyt.... Daugiau nelabai įsivaizduoju Tokie dalykai kaip koks namelis su žvake viduj ar augalas man nepraeitų nelabai pastebėčiau stresinėj situacijoje.

O GAL PAPŪGĄ APGYVENDINT DARBE? O kai papūgos vistiek ne žmonės, tai galėtų su klaidom kalbėt: "Direktorius paršas" (pasakojau kolegei neseniai kaip sovietiniais laikais taip žmonės linksmindavos vietoj "direktorius (parašas)" tipo klaidą padarydavo "direktorius (paršas)".

Rašyk paklodes. Dienoraštį rašyt tai neįdomu nu koks įdomumas dėl savęs, savo mintis vistiek žinai , o kai pasidalini, pokalbis užsimezga, tai kitaip (suprantu, kad kiekvienam savaip, kas rašo dienoraščius tik tegul neįsižeidžia (bet vistiek neįdomu ).

Sudina diena buvo As nesuprantu,nu jus man pasakykit-as normaliai reaguoju kai vaikas atsikalbineja,neklauso,mano bausme jam atemimas visu kompu,pleisteisinu.as nubaudziau tevas dave savo kompa,gryzo sese-gavau pizdy-negalima is vaiko atiminet ko daiktu.ir dar juokias abu su draugu,jautriai reaguoju.
Drauge man sako spjausk tu ji,neprivalai jo auklet,lai daro ka nori...buvau vaiko isvadinta durne,sudu,apkandziota ir apspardyta.uzplojau i sikna,bet gi negalima.
Ryt nakti isvaz i londona,busiu tik ryte,delm tik namo.drauges,atsipalaidavimas ir laisve.laukiu laukiu.mini atostogos.
Night,dziaugiuos kad kaciukui viskas gerai.

Ačiū, jūsų rašliavos ramina

Bijau atgarsių iš senų darbų, kur irgi vis išlįsdavo žioplos klaidos, ne dėl to, kad nemoku, ne dėl atidumo stokos, bet tiesiog tarsi tyčia jas man kas pakištų..

Dabar darbas nėra sudėtingas, tokio man ir reikėjo, bet vis teik sugebu apsižioplint Labai smukdo savivertę, tiksliau aš pati save užgraužiu ir iš to tik dar blogiau būna - bijau, jaudinuos, primalu... Nors visi su manim elgiasi gražiai, kantriai, atrodo, tikrai nuoširdžiai nori, kad aš išmokčiau, bet aš taip bijau juos nuvilti

Nu matai, nesu to dariusi, kai būdavo išvis chana, man skirdavo didelėm dozėm kvetiapiną ir dar porą vaistų, raminamų ne, todėl raminamieji tik gerersniems laikams man aoscijuojasi ir tik reikalui esant, o dabar geriu trečią savaitę, bet atsikėlusi nepuolu gertri, o stebiu save, žiūriu, ar jau darosi blogai, ar ne, o dar ir nerimui prasidėjusi bandau be raminamų išbūt, bandau nerimo atsikratyt, galiausiai, jei nepavyksta, geriu vaistą.

aš turėjau omeny klausdama apie prasmę ne apie smagų gyvenimą, o užsikabinau už tavo žodžių, jog viskas atrodo beprasmiška, nematai prasmės. Nes tikintis juk mato prasmę, netgi jei kankinasi ir kenčia žemėje.....tai provokuoju ir tave, ir save.....

aš nelabai tikinti bet vis bandau priešokiais. aišku priešokiais neiko gero nebus bet nueinu, paklausau kokio pamokslo ir kyla noras ginčytis nes jame tiek prieštaravimo. aš tikėjime aplamai nematau prasmės, labiau nei gyvenime. man kaip paguodos šaltinis gal tikėjimas, bet ne man asmeniškai, man jis netinka. ir man labia baisu yra mūsų tikėjimas, jis man kažkoks menkinantis, smukdantis žmogų. ateini į bažnyčią jau mušdamasis kad esi kalčių kalčiausias. nu kodėl....? kodėl aš amžinai kalta turiu jaustis


dabar prisiminiau kad vienam katinui labia jausdavau kada būdavo depresija, labia periodais, kartais gal su vaikų gimimu būdavo susiję, kartais nežinia su kuo. sulysdavo. kažkur slampinėdavo. toks bedvasis. paskui atsišerdavo ir vaikščiodavo toks bebras. paskui jam jau į seantvę draugę įtaisėm. nes jau mirti ruošėsi, žinojom kad ilgai netemps, tai dėl saves labiau ir vaikų, ir lašines state, ir vyras vaistus leido ir viską kaip žmogui gi. 12 metų kartu gyveno. ir žliumbiau kai mikdyt reikėjo, nors irgi buvo bjaurus - kandžiodavosi, puldavo. užtai dabar turim du. jie viens kitam draugai, kompanija, nebebūna paliktas ilgam vienas.


aš gyvas gėles labia mėgstu, dėl to ant stalo beveik visada vazelė su kokiu žiedu. mane kažkip maitina. ir dar labai padeda atsitraukimas nuo darbo - kokių skaitalų skaitymas, facebook'o. vienu metu knygas per pietus skaitydavau, atitraukdavo nuo realybės gerai, tik sunku grįžti paskui. o tau gal geriau būtų kad nebūtų jie šųeima, gal ir pietaut kartu išeitų, nors tau gal tos draugystės nelabai norisi. aš darbe praktiošaki viena, tai man nejauku. kolegė išėjo vaik auginti, tai man jos trūksta, o iki jos atėjimo irgi pietusleisdavau viena. tai man tas manau prisideda prie bendro nejaukumo šiame darbe. norėtųsi koelktyviškesnių santykių, bendravimo - nes tas irgi nukreipia mintis, nes kai sėdi viena, tai ir sėdi su savo marmalyne, near kas nukreipia dėmesį, ką nors papasakoja ar pasidalina.


aš irgi sakau - spjauk tu. nu visiškai absurdiška situacija - man kažkokia vergystė absoliuti. nematau nė vienos priežasties kodėl tu ten gerai jaustis turėtum. ir dar juokiasi....tikrai kaip juokinga kai vaikas šūdais kitus vadina. sesuo verkia - gėda, o vaiko elgesys ne gėda man jau tokia situacija daug ką pasako apie žmones. tikrai žinok, žiauriai pikta. per jautriai reaguoji...o motina irgi leidžia save šūdu vadinti?


nu kas tų klaidų nedaro? ir tu nedarei...kol nedirbai. dirbi ir darai. nors jaudulį suprantu, bet gi dirbi tik savaitę? antrą? juk negali dirbti lygiavertiškai kaip kažkas kelis metus. drasiau drambly

nu tai ta ir norėjau pasakyti, kad ne tikėjime prasmė, o tikint atsiranda prasmė, nes gyvenimas žemėje baigiasi mirtimi, o jei tiki, tai nesibaigia ir kančių po to nebūna nei kūno, nei dvasios, nei psichinių. Jei tikėt ir norėt po kūno mirties būti su Dievu.

tai toks tikėjimas gali guosti žmogų, kuris daug kenčia žemėje. arba nekenčia, bet ieško prasmės ir išgyvena ilgesį, egzistencinį nerimą.

jei kyla prieštaravimai, tai gerai, nes rodo, jog nesi abejinga, jog ieškai atsakymų ir nori pažinti, suprasti, nori, akd tau būtų atsakyta į klausimus, o ne bandai aklai paklusti. jau kai ateina atsakymai, tada turėtų vykti nusiraminimas, nuolankumas, nebeieškojimas, o bendrystė per maldą, sakramentus ir t.t.\

Žmogaus prigimtis nuodėminiga. bet ne tik. ji ir dieviška, ir žmogiška kartu. taigi gėris nuolat kovojo žmoguje su blogiu. silpnybės, polinkis į nuodėmes. dėl to žmogus jaučiasi prieš Dievą kaltas ir prašo pasigailėti, kaip Tėvo, prieš kurį maištauja, nusideda prieš artimą-Dievą,. todėl ir mušasi į krūtinę. Gyvenime neturime jaustis amžinai kalti, bet suprasdami žmogišką prigimtį, jaučiamės netobuli, kylstantys ir tai normalu.

Night, šiuo atveju nerimas stiprus besitęsiantis nelabai pagrįstas, na nenormali ta reakcija į mokslus, nėra fiziškai sunku juos pakelti....dėl tų finansų jau 5 metai sunku, bet d4l to nekyla nevaldomas nerimas kasdien.