Depresija

Man kiltų. Ir normaliam žmogui kiltų.
Anyway, ar atrodo, su priežastim, ar be, nuo to nelengviau.
Aš panikuoju va dabar, nes vakare reikės susitikti gyvai su energingu klientu GYVAI. Bus įprastas susitikimas, sutarties pasirašymas. Irgi nežinau, nuojauta bloga, ar kas čia. Nerimas nesveikas.

Jo, darbe katas padėtų, Daniella. Bet reik kažko kito.

nu o pragaras, skaistykla nu tu gali tikėtis papult rojun, nu bet o jei ne - dėl to paties žmogiškumo ir nuolatinio klydimo. na, aš nesu pati geriausiai diskutuotoja ta tema, nes žinių turiu labai mažai, tikriausiai neturiu jų visai.
glumina mane ir kunigų pasaulio peripetijos - tas tikėjimo nestiprina, glumina ir pačių kunigų, kaip išmanančių tuos reikalus pasisakymai, vertinimai, kategoriškumai. dar jų kiekvienas savaip vertina. vat su matematika aišku-yra formulė ir viskas. o tikėjimas - labai priklauso nuo kas tau jį aiškina ir kaip ir nors bažnyčia sako, kad nesvarbu koks kunigas kunigauja, jis tik tarpininkas ir jūs einat pas Dievą, visgi kunigo vaidmuo tikėjime yra milžininškas ir sakyčiau esminis.

ir jei netiki tai gyvenimas baigiasi mirtimi vadinasi baigiasi ir kūno, dvasios ir visokios kokios tai kančios, o jei tiki - man kaip tik atrodo - niekas ir nesibaigia ir dar neaišku kaip ten bus, tik gal labiau tikiesi kad bus geriau nei čia ir aš galvoju net kad mane tai dar labiau neramina - nes man ta neaiški ateitis, tai dar neduok die gali stebėti žemėje likusius tai ir nervuojiesi ištisai kad va žiūrėk proproanūkis neteisingu keliu eina ...o čia aišku, numirei ir pabaiga - ramiau kažkaip
Papildyta:

tada galvok ne apie kaip bus sunku susitikus su klientu, o kaip bus nerealiai gerai kai jis po susitikimo išeis. kai jau bus pabaigtas sandoris ir kaip tada jausies sąlyginai geriau. telkis į rezultatą ir pojūčius po to. saviapgaulė. kartais suveikia ir raminančiai veikia įsijautimas į tai "kaip bus gerai"

Meja82


Varyk iš ten kuo greičiau!Nu negaliu,pati save trypi gi,gyvenkis savo gyvenima,kurkis savo šeima,puikiai ir be taves apseis pirma pyks kokia tu šiokia anokia,o paskui supras,kad tai jų vaikas ir jie jį privalo auginti,tu ne tarnaitė,tu normali moteris norinti laimės ir meilės.
Jei už**iso tai ir sakyk į veida,kad jūs mane už**ot.
Aš noriu,kad normalu laimynga gyvenima gyventum,aišku mano noras čia ne prie ko,bet kiekviena moteris ir visi kiti padarai to verti!
Gryžk ir būs tau laimė kurkis savo ateiti, tu esi jos kurėja,o ne sesuo su mama
Aš labai labai noriu,kad laiminga būtum sušvietė,man ka-kodėl šiandien taip parašyti

Su tevais jis dar baisiau elgiau nei su manim.tada galima ji nubausti.kas is to kad po valandos atsileidzia ir viska grazina...

Spjausiu,vasara.ir nebesikisiu-lai daro ka nori jis.

Nu idomiai pacitavai mamytes kaip kad mano butu.
labai baisu yra dar kariaut kaip auklet galima ar negalima.

Nežinau, ar pozityvas tinkamas šiai temai, bet šįryt pamiršau išgerti vaistus ir man buvo labai gera diena. Ir dirbau, ir bendravau, ir malonu, ir smagu net buvo, gerai jaučiausi. Tokia priimta ir net jau trupučiuką naudinga

Tikras pozityvas visada tinka vilties įkvepia.

Smagu

Papūga būtų gėris. Man labiau žvakė praeitų, nei žaidimas. Bet kurgi aš ją kūrensiu, kai už metro direktorienė. Kas su kompu susiję netiktų, nes gi puikiai mato mano ekraną. Šiandien ieškojau su darbu susijusios info, pakomentavo, kad ne ten ieškok. Taip nejauku pasidarė. Nesitikiu, kad stresinėse situacijose tas reikalas turėtų gelbėt, tai turėtų priduot jaukumo, kad mažiau jausčiausi visai svetimose sau patalpose su svetimais žmonėm.


Su savo paklodine beletristika gal neaiškiai nupasakojau. Tą ir norėjau pasakyt, kad BLOGAI DARAI, nes tavo stadija dabar tokia, kad per trumpi tarpai tarp didelių nerimų ir todėl tokiu metu geriau nevengti raminačių, nes kai jau išgeri, nerimas būna įsisiūbavęs ir numalšinti sunku. Persakiau ką man gydytoja sakė ir ką savo kailiu patiriu. Bet tau rinktis.


-Jei man jas kas nors dovanotų, tada taip, būtų miela. Pačiai pirktis nepraeis.
--Jo, yra to ir man. Dabar jau šiek tiek pasikalbam su direktoriene ir nedarbo klausimais. Ne per atvirai, bet vis jaukiau. Bičiuliuotis nea, kalbos nėr. Man vis tiek yra barjeras, kad čia aš pieška ir amžius visgi skiriasi. Tėvais būt negalėtų, bet beveik. Ir tai džiaugiuosi, kad žmonės su skoniu pagal tą savo amžių ir šiaip negyvena, kaip nusenę slunkiai (t.y., kaip aš).

Žinojau, kad turiu nuojautą, tik paskutinius metus ji buvo sumišusi su nerimo sutrikimais, nebeskirdavau. Negerai baigės su tuo klientu, nes buvau įpylus kažkokių klaidų. Teisinu save, kad tada dirbau dar gal antrą dieną, tai ne viską žinojau. Nepasiteisinimas, bet save taip teisinu. Visa laimė, ŠEIMA (savininkai) ant manęs nepyksta, nes lyg ir gerai pasiteisinau kodėl taip atsitiko. Dar yra tikimybės, kad viskas išsitaisys savaime, nes aš jau nieko negaliu padaryt. Tai va. Nepalengvėjo po visko. Kažkaip nemoku aš savęs apgaudinėt. Nebent rūžavą ratuką po liežuviu, tai šis tas.


Mėja!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Trūksta žodžių dėl tos šeimynėlės elgesio. Nu nebūk skuduru, nelauk tos vasaros. Po velnių.
ŽINAU, KAD LENGVA PASAKYTI. Nu bet pati save verge darai, o iš šono matos, kad situacija netaip sunkiai pataisoma. Nu pastresuotum, jie pastresuotų kokią savaitę labiau, bet nesitąsytų tie bereikšmės kančios makaronai.
Papildyta:
Deraramos, nu visai tu čia ne į temą. Štiš iš čia, laimingoji mat atsirado.

Nu ką gavau vaistus,nu tipo gydysiuos ar kaip čia gaunas ,ale nenoriu aš chemijos nenene man patinka kai galiu blaiviai mastyti be vaistu.
Mastau kaip čia butui užsidirbti aišku,kad nesumasčiau dar,na bet visgi masčiau tai pasiekimas.
Šiandien man visi pasirode priešiški,nes pešalau,tempa pakylo ir į visus neadekvačiai reagavau,ir parduotuvėje man ne taip ir poliklinikoje ir ten netaip pasake ir ten netaip pasižiūrėjo ir išvis.
aš noriu ko nors edamo ir normaliu sveiku žmogumi buti su sveiku mastymu blehamumaha

O kiek laiko tu pageri vaistus, kol nusprendi, kad jie tau netinka?
Dėl diktofono tai man sunku patikėti, pati kiek lankiausi, nu nieko panašaus nebuvo. Tik filmuose esu mačiusi. Jei jau taip neramina, pasiklausk tu jo. Svarbiausia nieko nuo gydytojų neslėpti, nevaidinti, kad tau yra geriau nei iš tiesų. Asmenybės testą pasiūlys, jei matys poreikį. Aš kažkada buvau išsizyzus psichologės, ir nieko įdomaus ar naujo jis neparodė. Man regis, jį skiria, kai nori pasitikslint diagnozę.



Aš vietoj jos tau dar ir į batą pridirbčiau


Dėl pykčio nukreipto į save tai tiesa, bet kai pradėjau lipti iš depresijos ir nustojau stengtis trūks plyš visiems būti maloni, tai toks įniršis kartais apimdavo, kad sprogdavau tiesiog, aptaškydama visus aplinkui. Paskui siaubingą kaltę jausdavau, bet dabar jau normaliai, moku išreikšti nepasitenkinimą civilizuotai ir nesijaust kalta paskui.
Ir nustok teisintis dėl paklodžių, kas nenori, tas laisvai gali neskaityt. Kaip matai, niekas nesiskundžia jomis.
Nusinešk šmaikštuolio nuotrauką


Man atrodo, šiam periode tau labai praverstų psichologas. Nekalbu apie ilgus metus trunkantį terapinimąsi, bet su perdėtu jauduliu, manau, padėtų susitvarkyt.


O man padeda mintis, kad mirtis – pabaiga. Turim ribotą laiką, vat tada ir norisi išnaudoti jį kuo geriau. Ir prasmę pradedi matyt kasdienybėj.


Vienu metu lankydavausi bažnyčioj ir taip praradau bet kokį tikėjimą bažnyčia ir jos tarnais. Kartais plaukai pasišiaušia jų paklausius. O galutinai pribaigė interviu su kunigu Doveika apie homoseksualus. Atseit jie gimsta iš agresyvios(?) gimdos. Kas yra agresyvi paklausit? Ogi pasidaro moteris abortą, joje lieka gemalo kančia, skausmas, vat paskui ir gimsta iškrypėliai. Ir aš nuoširdžiai nesuprantu, jis rimtai taip galvoja ar sąmoningai skleidžia tokią demagogiją?


Laikau kumščius už tave. Ryžto tau.

Aš tai psiho tiesiai šviesiai paklausiau,o man nebus,kad kokia šizofrenija pražiopsos,sakė neprisigalvoti būtu pastebėja jau seniai.
Net pamynėjo,kad man depresijos diagnozė įpaišė vien dėl to,kad kompenuoti vaistai būtu..
Vistiek nesuprantu,tiek metų gydo,o nuo ko gydo tai neisivaizduoju tiksliau aš prašausi gydoma.
Žodžiu kaip supratau,nej man šizofrenija gresia,nej depresija didžioji , dzin,kad žudžiausi ale ne depresija man,nors jau daug metu ji visur vyrauja receptu knygutėje,taip ir neisiaiškinau,kas man yra.
Kiek žiurėjus per pc,visur diagnoze arba panikos sutrikimai arba depresijos epizodai
psihnami irgi diagnuozodavo depresija
Nu nejau sunku žmogiškai paaiškinti kas man yra? Gal aš sociopate,psihopate,sutrykusi ar dar kokia kitokia
Toks jausmas patis nežino,kas man yra.
Sako,auginkis vaika ir buk nuolat užimta nu ir viskas nu aš tai patarčiau sau daugiau bendrauti,man atrodo tik neseniai pradejau prižažinti,kad bijau saves ir savo personos,aš esu aš nu ir reikia tą pripažinti su visais pliusais ir minusais priimti savo personą,aš tokia visa užslepta pati nuo saves,nuo savo jausmų.
Aš supratau,kad tokioje depresinėje nuotaikoje ir su kitokiu pasaulio suvokimu gyvenu nuo pat vaikystės ir kad tai ne liga,o gyvenimo būdas,reagaimas i aplinka tarsi aplinka priešiška tarsi visi priešiški,duotu man viska ir vitiek būčiau nepatenkinta,mano depresija nepasitenkinimas gyvenimu.
Turejau labai traumuota vaikystę tai visas tas mąstymas iš ten lenda iš perimto tėvo elgesio,bet kažkodėl ne mamos,kuri yra daug atvyresne,ramesne,adekvati.
Nežinau,kodėl būtent iš jo visa tai peremiau.
Atsiprašau,kad tiek prirašiau (vat prarašiau atsiprašau,nors logiškai mastant nėra už ką atsiprašyti)
Man atrodo man realiai reikia daugiau bendravimo,bet to nuoširdaus iš mano pūsės,nes kai su manim pradėda bendrauti,aš tarsi užsidarau,nors ištikrūjų laabai noriu bendrauti.
Labanaktukas brangiosios depresnikes

-Mamytei iš rašymo stadijos taip keičiasi, kad nekeista, jei diktofonus įtart pradeda. Šiaip jei to reikėtų - atsiklaustų, priešingu atveju kirstųsi su mediko profesine etika ir paciento konfidencialumu. Vasarūškėj manęs atsiklausė, ar gali typinti į kompą interviu su manim. Neprieštaravau, nors sakė, kad jei ne, tai galima kitaip. Nesigilinau kaip, nes nemanau, kad mano istorija ypatinga, kam nors reikšminga ar įdomi.
--Aha. Kai darė man paskutinįkart, nustatė, kad esu pripratus prie nerimo, susitaikius, kad jis dažnai ir pavargus nuo jo. Kokia staigmena, kaip netikėta, iškart sužinojau, kaip viską išspręsti.
---Don`t worry. Kerzas ir daili raudona basutė apdergti voliojasi.
----Aš kartais sprogteliu dėl irzlumo. Bet labai retai. Aname darbe kolegė mokėdavo suerzint. Kai neramu ar šiaip akmuo ant dūšios, o lenda, kai visai nebūtina, ar klausia kaip sekasi, nors akivaizdžiai žino-mato-girdi IR TODĖL IR KLAUSIA, net aš, išoriškai ramybės įsikūnijimas, sprogteldavau. Arba parduotuvėj, kur tą diedą su dėl eilės minėjau. Tada kalta net nesijaučiu. Bet čia tikrai labai retai. Ir mano tie sprogimai dažniausiai "išlaikyti", kaip ta pati kolegė sakydavo. T.y., nesakau eik nx, tu durne, pasitrauk, asile. Aš mandagiai moku. Net klykiau mandagiai ant to diedo apie traukinį, į kurį buvau išėjus.
-----Gali neskaityt, bet vos ne kas antras temos postas mano. Kas tik skaito temą, nerašo, tuoj apsivems nuo manęs ir pasveiks išsivėmę. Nu bet tai ir gerai. VIENOK.

Deraramos, jei rimtai, tikrai gera girdėt tave šiandien buvo.

Netelpu savy, nors išoriškai beveik nejudu. Mielai šokčiau iš dangoraižio paskutinio aukšto be parašiuto.




Papildyta:
Dėl šmaikštuolio foto darbe, nejuokauk taip žiauriai. Nelabai aš jam rūpiu, tai nereikėtų jo foto garbint. Mamos reiktų pasistatyti, jei taip. Bet kad čia per asmeniška. Statyčiausi, jei kioskas būtų mano.