Truputis priešistorės. Buvome kartu jau 3 metus. Gyvenome ir dirbome Airijoje. Dirbome sunkiai ir daug. Bet buvome vieningi ir mylėjome viens kitą labiau nei iki tol... Tą vakarą mano brangusis atėjo manęs pasitikti prie darbo, kartu ėjome namo. Aš jaučiaus nusikalus kaip šuo, zyziau ir verkšlenau, kad man depresija ir nieko nebenoriu. Galiausiai "skėliau", kad aš jam nerūpiu, jis man nerodo pakankamai dėmesio ir išvis gal manęs jau nebemyli... Jis tik pažiūrėjo į mane tokiu liūdnu žvilgsniu (net dabar ašarėlės kaupiasi). Kažkodėl nusiraminau... Juk myli mane, kaip galiu juo abejot. Na, gal todėl, kad esu nepakenčiama zyzlė ir jei jau man negera, apie tai turi žinot bent jau pusė pasaulio
bet dabar ne apie tai...TAS vakaras. Po kiek laiko (dienų ar savaičių, nepamenu) namuose chaosas - kraunamės lagaminus, PAGALIAU vykstam atostogauti
keliaujam į nuostabią salą, kuri vadinasi Gran Kanarija. Apsipratę su aplinka, "apsiuostinėję" viešbutyje ir aplink, "dirbame ant kojų" - vaikštinėjame, susipažįstame su naujomis vietomis, žavimės kalnais, vandenynu ir t.t. Vieną popietę (kaip visada) nulūžtame pokaituko. Kažkodėl labai noriu miego, ir žadinama neatsibundu. Mano brangusis (MB) mane švelniai ir primygtinai žadina, galvoju dar "ko tu man neduodi miegot" 
bet atsikeliu, paprašo manęs pasipuošti... užsivelku Mažą Juodą Suknelę, pasipuošiu juodu kaklo papuošalu, susigarbanoju savo ilgus juodus plaukus, apsiaunu juodas aukštakulnes basutes. MB negali manim atsigrožėt, o ir pati jaučiuos ypatinga 
MB taip pat atrodo ypatingai 
. Kažkas suvirpa 
kažką nujaučiu... MB deda į krepšelį butelį šampano, taures, pleduką, ima į rankas kamerą, einame iš viešbučio, žingsniuojame pakrante, pro prieplauką, jachtas (baltas kaip nuotakas), stebiuosi, koks nuostabus raudonas, kaip kruvinas dangus... saulė jau visai prie laidos... Įlankoje degasi žibintai, prieiname suoliuką. Kaip gerai, man kojeles paskaudo (aukštakulnės basutės daro savo ). Išimu krepšelio turinį ant suoliuko, MB įjungia kamerą, kažką papliurpiam, pasifilmuojam vienas kitą. MB ima į rankas butelį šampano, prašo manęs paimti taures, einame prie skardžio krašto, vaizdas gniaužia kvapą. MB pradeda kalbėti, be galo jaudinasi, balsas dreba, aš taip pat jaučiu kylantį virpulį... Pagaliau sako "Siūlau tau savo ranką ir širdį... Ar tekėsi už manęs?" (dabar jau bliaunu kaip reikalas ), o aš... (kas mane už liežuvio tempė? 
) ir sakau... "NEREIKIA NET KLAUSTI" 
apsipilu ašaromis ir pakimbu MB ant kaklo, spėju tik akies krašteliu pamatyt kaip ištysta jo veidas, ir jau tik išgirstu kaip klausia "Tai ką čia reiškia?" Sakau : "TAIP.Taip. Taip. Taip" Ai, tiesa, dar gaunu dėžutę su nuostabiausiu pasaulyje žiedeliu (man jis toks ), kurį, jei pasiūlymą priimu, turiu užsidėt pati, pasak MB. Tą ir padarau, žinoma. Pro šalį eina žmonės, mus sveikina, aš visdar nesulaikau ašarų, verkiu ir juokiuos tuo pat metu. Geriame šampaną, glebėsčiuojames ir stebime jau visai gestantį dangų...MB sakė visada prisimins, kad aš iš pradžių nepasakiau "Taip"
, o aš jam sakiau, kad nepamiršiu, kad jis ne pats man užmovė žiedą ant piršto . Taigi, taip vyko mūsų sužadėtuvės. Stengėmės daryti taip, kaip rodo filmuose, bet išėjo savotiškai, su liapsusėliais ir PAGAL MUS. Todėl ir ypatingai. Nes tai - MŪSŲ vakaras. Ir niekas, niekada negalės to paneigti ar iš mūsų atimti. Kad ir kas atsitiktų. ZE END
P.S. Priešistorėje aprašytas vakaras ypatingas tuo, kad tą dieną MB nupirko žiedelį, jį pirkdamas labai stipriai galvojo, mąstė, nes yra labai atsakingas. Nenorėjo suklysti. Tikuosi, nesuklydo
