Meilė - nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė - ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą. /Jonas Maciukevičius/
Kai širdyje šventė Kai klausaisi nuobodžių eilėraščių Kai tavo mintys painios Kai, klausydamas muzikos, muši ranka taktą Kai muzika nutyla Kai paskęsti vienatvėje Kai gyveni aukštuomenės gyvenimą Kai kalbiesi vėlų vakarą Kai lauki genialios minties Miegamojo tyloje Priimant garbų svečią ar žavingas merginas Kai aplankai artimą draugą, grįžusį iš tolimos kelionės Kai šviečia saulė Kai apniukęs dangus Kai stebi valtis, plaukiančias upe Miško tankmėje, medžio pavėsyje Gėlėms pražystant Karštą dieną, šalia lotoso žiedų Uždegant smilkalą kieme Kai vaikai apleido namus Kai lankaisi nuošalioje šventykloje Kai stebi vandens purslus, apgaubiančius žaidžiančius vaikus
Оставьте, наконец, меня в покое, Я износил себя, как старое пальто. В окне кино, печальное, немое. Мне кто-то нужен? Нет, уже никто. /Aleksandras Vertinskis/
Gyvenk su šia diena, nes būvis toks trapus, Nesuk galvos dėl to, kas buvo ir kas bus, Ūžk linksmas su draugais šią trumpą valandėlę, Nes visa liks, kai žengsi į kapus... /Omaras Chajamas/
Papildyta: Sakai: Atstok. Aš užsimerkiu ir bandau Atstot tau šilumą. Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus Ir jaukia tylą, Ir paukštį tavo delniuke, Atstot prieš miegą pasaką, Užmigus sapną. Ryte kavos puodelį, Diena juoką. Sakai: Atstok. Mieloji, ar atstojau? /Robertas Danys. Atstok./