Ar renkatės tokius, su kuriais galėtumėte tiesiog smagiai, nerūpestingai leisti laisvalaikį, ar tokius, kurie giminingi jūsų sielai pomėgiais arba savo psichologija?Ar susipažįstate dažniausiai per draugų draugus, ar atskiruose susiėjumuose, su skirtingos aplinkos žmonėmis?
Mano draugystės tai dažnai būdavo ne iš artimųjų rato, o iš įvairios aplinkos, geriausiai visuomet kažkodėl sutariu su vyresniais :
Mano draugai atsisijojo, galiu pasakyt, kad faktiškai visi jie buvo kitokios pasaulėžiūros nei aš, ne tie pomėgiai, interesai, aplinka, net iš širdies nelabai su kuo giliau pakalbėtum, buvo ir tokių, kurie naudojosi, išdavė...
Tik dabar pradedu formuoti tarsi naują savo draugų ratą, kurie būtų labiau prie meno, gilesnės asmenybės...tačiau yra keletas draugų, kurie mus domina tik kaip laisvalaikio praleidimui, kelionėms, manau, kad tai irgi būtina, o kad rasti taip viską viename...nelabai..(na, mano vyras turbūt išimtis
, bet kartais, kai jis dirba, apninka liūdnos nuotaikos, ir to bendravimo su aplinkiniais pasigendu).Gerai buvo pasakyta vienoje laidoje "bendravimas, draugystė su žmonėm tai tarsi išvėdinimas savęs, savo minčių , nors dažniausiai man brangiausias ne bendravimas su draugais, o su vyru, vaikais, knygom...Galbūt esu pakankamai užsisklendusi, dažniau išsisakau čia, raštu (nors gal kam nors atrodo kitaip)...Ten dar minėjo, kad draugų mažiausiai turi tie, kurie jaučiasi esą vos ne pasaulio centru, pernelyg nepriklausomi arba su visiškai skirtinga savo pasaulėžiūra, todėl būna atsiskyrę ir užsidarę, dar kai kurie neturi draugų todėl, kad patys yra ganėtinai tušti, negalintys duoti kitam nieko įdomaus, nieko vertingo?Ar sutinkat su tokiais pastebėjimais?
