ant savo vyresnelio beveik iki dveju metu nebuvau balso pakelus. jis buvo tikrai labai geras vaikas, o jei verkdavo - ka padarysi, visi vaikai verkia, negali ant jo rekt, gali tik bandyti nuramint. kai gime mazhius ir jie budavo kaukia kartu - viens vienam kampe, kits kitam - tada papraschiausiai uzhsidarydavau trumpam vonioj... pirma didele krize ishtiko, kai mazhiui buvo 7 men, didzhkiui 2.9 metu. buvo zhiema, ka tik po shvenchiu, ash pervargus - vyras ishvazhiaves slidinet su draugais, ash viena namie su vaikais... rengemes i lauka, ash apsirengus, karshta, vienas kaukia, kad nesides kepures ir pishtiniu, kitas kaukia ish principo, kad nemegsta rengtis, uzhmaunu kepure pirshtines - kol rengiu mazhiu, didzhkis nusirengia... zhodzhiu, apstaugiau tada juos, kad nieko nepriplochiau (buvau labai isiutus), dejau kumshchiu i siena - bishki atsipeikejau tada. laimei, kaip tik tuo momentu uzhejo mano brolis - tai padejo aprengt vaikus ir ishsityst i lauka...
dabar buna ir aprekiu, ir i kita kambari ishvarau...
bet ant mazhiuko rekt - negali. nesupras jis nieko, tik ishsigas... dar labiau bliaus. isheitis tik viena, isheiti i kita kambari, giliai ikvept, ishkvept, mintyse nusishypsot ir gryzht pas savo mylimiausia kniaukliuka