| QUOTE (Shirshe @ 2004 12 02, 20:42) |
| yra buve pora kartu, kai pakeliau ant sunelio balsa... tada labiau ant savess pykau, o ne ant jo, nes juk *****, ka dar gali jis suprast? ir ko ce isterikuot? ka tai pakeis? dabar bandau nusiramint mintyse skaiciuodama iki 10 letai letai arba tiesiog pamastydama, kad forume yra skyrelis... jis vadinasi "Nesulaukiancioms gandro"... o as ce dar sukauju... :huh: ;) |
aš tai anksčiau dažniau susinervuodavau,pastaugdavau.Bet dabar truputi ramesnė pasidariau.pradėjau gerti magnį.Ir tikrai pastebejau,kad truputį švelniau reaguot pradėjau.Anksčiau būdavo dažniau užrėkiu,o dabar kai vaikas būna neramus ar suirzęs,pasistengiu su juo kuo nors užsiimti,knygeles paskaityti,pažaisti...Juk jam irgi kaip ir mums būna dienų,kai blogiau išsimiega,nuotaika nekokia :( Ir tikrai kai aš pradėjau mažiau šūkauti,daugiau su juo bendrauti,tai ir jis pasidarė ramesnis.Dar dažnai pagalvoju,kaip gerai,kad mano vaikas-sveikas.O juk kitos mamos,kurių vaikai serga kokia sunkia liga,mielai pasikeistų su mumis vietomis.Geriau jau,tas mažius pazirzia,bet kad tik sveikas būtų.Juk nevisada taip bus.Užaugs tie mūsų mažiai.Aišku bus kitokios problemos,bet tokia jau mūsų mamų dalia-pereiti su savo vaikais per ugnį ir ledą.KANTRYBĖS :)
Visada galvojau, kad uzauginsiu savo vaika be musimo. Taciau labai baisu, bet gauna nuo manes daznai pylos per uzpakaliuka.Isbandziau visokius budus:ir i kampa pastatyma ir pasodinima apmastymams, ir nekalbejima, ir dar daug daug kitu visokiausiu budu, bet niekas neveikia. Nebezinau kaip galima sutramdyti vaika, kuris absoliuciai neklauso nieko???
Kaip galima butu susitarti su vaiku?
Jei pasakau, kad per kaledas senis neatnes dovanu, sako pats nusipirksiu(nes turi savo taupykle). Jei kazka vel pasakau, jis visada turi kruvas atsakymu. Kiekviena syki mano rankos vis nusvyra zemyn.....
Siandien taip supikau, del vaiko elgesio, kad pagasdinau jog isvesiu i vaiku namus, liepiau susikrauti daiktus ir t.t, aisku su teveliu suvaidinom viska labai rimtai. Na si karta suveike, nes buvo asaru pakalne ir kruva pazadu, apie tai kaip klausys musu, bet as bijau rytojaus, kad vel viskas bus is pradziu. Zinau, kad tokie metodai netinkami, bet jau nebeisivaizduoju kaip elgtis.Vel kad kazka primus, vel kad kazka apspjaudys, vel kazka sulauzys ir t.t.
Ka mums daryti???
Kaip galima butu susitarti su vaiku?
Jei pasakau, kad per kaledas senis neatnes dovanu, sako pats nusipirksiu(nes turi savo taupykle). Jei kazka vel pasakau, jis visada turi kruvas atsakymu. Kiekviena syki mano rankos vis nusvyra zemyn.....
Siandien taip supikau, del vaiko elgesio, kad pagasdinau jog isvesiu i vaiku namus, liepiau susikrauti daiktus ir t.t, aisku su teveliu suvaidinom viska labai rimtai. Na si karta suveike, nes buvo asaru pakalne ir kruva pazadu, apie tai kaip klausys musu, bet as bijau rytojaus, kad vel viskas bus is pradziu. Zinau, kad tokie metodai netinkami, bet jau nebeisivaizduoju kaip elgtis.Vel kad kazka primus, vel kad kazka apspjaudys, vel kazka sulauzys ir t.t.
Ka mums daryti???
Žinai, kaip lengva auklėti svetimus vaikus? 
O jei rimtai, tikriausiai pasirodysiu senamadiška, bet galbūt tavo vaikui trūksta dėmesio? Aš turiu omeny, gal per mažai su juo kalbatės? Gal būnate pavargę ir paprasčiausiai neadekvačiai reaguojate į jo išdaigas? Mano vyresnioji, pavyzdžiui, visada ką nors tokio iškrečia, kai aš į savo darbus jos neįtraukiu. O mažasis viską daro kaip sesė. Todėl mes ir tvarkomės, ir valgyt gaminam laaaabai jau lėtai
Be to, apie trečius ketvirtuosius metus vaikams būna ir asmenybės krizė (taip sako psichologai).
Pabandykite kalbėtis su vaiku kaip su suaugusiu:ramiai ir argumentuotai. Nereikia manyti, kad jie vaikai, todėl turi mums paklusti tik todėl, kad mes liepiame. Ir negrasinkite jam tuo, ko žinote, kad nepadarysite. Tai žema. Ir rodo jūsų bejėgiškumą, nes vaikas netikės jūsų žodžiais. Žodžiu, pasakysiu, kad nieko nepasakysiu
Kitam patarti gali būti labai gudrus, bet tai nereiškia, kad manęs ir mano vaikų neištiks kokia bendravimo krizė. 
Beje, dėl mušimo... Ar visus suaugusius nori ir muši, kai jie nepaklūsta tavo valiai? Tikriausiai ne. Tai kodėl skriaudžiat mažą vaiką, kuris visiškai priklauso nuo jūsų malonės ir apsiginti negali?
O jei rimtai, tikriausiai pasirodysiu senamadiška, bet galbūt tavo vaikui trūksta dėmesio? Aš turiu omeny, gal per mažai su juo kalbatės? Gal būnate pavargę ir paprasčiausiai neadekvačiai reaguojate į jo išdaigas? Mano vyresnioji, pavyzdžiui, visada ką nors tokio iškrečia, kai aš į savo darbus jos neįtraukiu. O mažasis viską daro kaip sesė. Todėl mes ir tvarkomės, ir valgyt gaminam laaaabai jau lėtai
Be to, apie trečius ketvirtuosius metus vaikams būna ir asmenybės krizė (taip sako psichologai).
Pabandykite kalbėtis su vaiku kaip su suaugusiu:ramiai ir argumentuotai. Nereikia manyti, kad jie vaikai, todėl turi mums paklusti tik todėl, kad mes liepiame. Ir negrasinkite jam tuo, ko žinote, kad nepadarysite. Tai žema. Ir rodo jūsų bejėgiškumą, nes vaikas netikės jūsų žodžiais. Žodžiu, pasakysiu, kad nieko nepasakysiu
Kitam patarti gali būti labai gudrus, bet tai nereiškia, kad manęs ir mano vaikų neištiks kokia bendravimo krizė. Beje, dėl mušimo... Ar visus suaugusius nori ir muši, kai jie nepaklūsta tavo valiai? Tikriausiai ne. Tai kodėl skriaudžiat mažą vaiką, kuris visiškai priklauso nuo jūsų malonės ir apsiginti negali?
Aš kantrybės turiu mažai, todėl man nesvetimos panašios problemos. Mano artimieji mano vaikus vadina laukiniais, darželyje auklėtojos sako, kad labai protingi, bet sunkūs. Tenka pripažinti, kad problemos ne vaikuose, o tame, kad neturėjau kantrybės su jais užsiimti nuolat. Tada vaikai įpranta augti laisvi ir tokių vaikų nesukontroliuosi reikiamais momentais. Na, kažkiek įtakos turi ir įgimtas temperamentas - maniškiai labai jau judrūs ir smalsūs.
O kaip sprendžiu. Pirmiausia stengiuosi jų laisvės neriboti ten, kur nėra būtinybės. Kuo mažiau komanduoji, tuo mažiau yra situacijų, kuriose jie gali neklausyti Aišku, tenka labai stipriai priderinti savo buitį prei vaikų. Pas mus namuose beveik nėra daiktų, kurių vaikai negali liesti. Ir aš neturiu iliuzijų, kad kokią dieną mano giliai užslėpti papuošalai nebus užkasti smėlyje ar sukabinti ant spintelių rankelnėlių 
Vyras savo labai saugotus fotoaparatus jau rado truputį panagrinėtus, bet dar veikia
Stengiuosi daryti tai, kas man patinka, o vaikams skirti laisvą laiką, t.y. vaikus palieku artimiesiems, auklei, vedu į darželį. Kai esu rami, patenkinta savo per dieną atliktu darbu, tai ir vaikams esu atlaidi, neerzina jų išdaigos. Ir grįžus iš darbo tikrai noriu su jais pasidžiaugti, pasiausti.
Su vyru sutariau, kad mano pareiga nėra susinervinus lakstyti paskui vaikus ir užtikrinti, kad jie būtų švarūs, gražūs, malonūs aplinkiniams. Jie yra tokie, kokie yra. Ir mes stengiamės jų nesivesti ten, kur jie būdami tokie, kokie yra, gali kelti nepatogumus aplinkiniams. Mes kažkaip vieningai nusprendė, kad būtina užtikrinti vaikų saugumą. Ir čia jau jokių kompromisų. O visa kita gerai taip, kaip yra.
Ir nepaisant viso to, vaikai kartais išveda mane iš kantrybės. Tada juos tiesiog perduodu vyrui tam laikui, kol kantrybė atsistato Ir atvirkščiai, kai matau, kad vyrui kantrybė senka, imuosi su jais žaisti pati.
O dėl fizinių bausmių - mes su vyru nesam grižti priešinikai, bet nesam ir šalininkai. Abu pripažįstam, kad tai nelabai kokia priemonė, bet abiems tenka gėdingai prisipažinti, kad kartais nesuvaldom savo susierzinimo. Kai augo pirmasis, abu buvom labiau karštakošiai. Gavo jis kažkiek per užpakalį. Dabar su vyru manom, kad gal ir be reikalo. Mažoji gal net ir nėra gavusi. Tiesiog jei vyrui nervai neatlaiko, aš sudraudžiu, kai man baisiai pikta - vyras imasi situaciją gelbėti. O dar ir sūnus pasidarė protingas - juos ten kažkas iš vaikų teisių apšvietė, kad vaikų mušti negalima. Tai jis irgi ėmėsi sesę užstoti ir mums primiti, kad mušti negalima. O jam jau ir nebereikia - tik pasakom, tai ką mums su tavimi daryti, jei buvo šnekėta, tartasi, o tu neklausai ir dar sakai, kad negalima vaikų mušti - iš karto pats puola galvoti, kaip čia situaciją pataisius.
Tai čia viskas apie tai, kad aš pasirinkau vaikų iš viso netramdyti. Gal ir neteisingas pasirinkimas, bet aš manau, jei jau tingiu, nemoku, nenoriu auklėti nuolat ir kryptingai, geriau nežlugdyti vaiko kartkartiniais pripuolamais aprėkimais, moralizavimais ar mušimais. Išmoks jie ir patys visko, stebėdami kaip mes elgiames tarpusavyje ir su artimaisiais, kokias vertybes turime ir puoselėjame. Svarbiausia vaiką mylėti ir neatstumti, kai jis kreipiasi.
O kaip sprendžiu. Pirmiausia stengiuosi jų laisvės neriboti ten, kur nėra būtinybės. Kuo mažiau komanduoji, tuo mažiau yra situacijų, kuriose jie gali neklausyti
Aišku, tenka labai stipriai priderinti savo buitį prei vaikų. Pas mus namuose beveik nėra daiktų, kurių vaikai negali liesti. Ir aš neturiu iliuzijų, kad kokią dieną mano giliai užslėpti papuošalai nebus užkasti smėlyje ar sukabinti ant spintelių rankelnėlių Vyras savo labai saugotus fotoaparatus jau rado truputį panagrinėtus, bet dar veikia Stengiuosi daryti tai, kas man patinka, o vaikams skirti laisvą laiką, t.y. vaikus palieku artimiesiems, auklei, vedu į darželį. Kai esu rami, patenkinta savo per dieną atliktu darbu, tai ir vaikams esu atlaidi, neerzina jų išdaigos. Ir grįžus iš darbo tikrai noriu su jais pasidžiaugti, pasiausti.
Su vyru sutariau, kad mano pareiga nėra susinervinus lakstyti paskui vaikus ir užtikrinti, kad jie būtų švarūs, gražūs, malonūs aplinkiniams. Jie yra tokie, kokie yra. Ir mes stengiamės jų nesivesti ten, kur jie būdami tokie, kokie yra, gali kelti nepatogumus aplinkiniams. Mes kažkaip vieningai nusprendė, kad būtina užtikrinti vaikų saugumą. Ir čia jau jokių kompromisų. O visa kita gerai taip, kaip yra.
Ir nepaisant viso to, vaikai kartais išveda mane iš kantrybės. Tada juos tiesiog perduodu vyrui tam laikui, kol kantrybė atsistato
Ir atvirkščiai, kai matau, kad vyrui kantrybė senka, imuosi su jais žaisti pati.O dėl fizinių bausmių - mes su vyru nesam grižti priešinikai, bet nesam ir šalininkai. Abu pripažįstam, kad tai nelabai kokia priemonė, bet abiems tenka gėdingai prisipažinti, kad kartais nesuvaldom savo susierzinimo. Kai augo pirmasis, abu buvom labiau karštakošiai. Gavo jis kažkiek per užpakalį. Dabar su vyru manom, kad gal ir be reikalo. Mažoji gal net ir nėra gavusi. Tiesiog jei vyrui nervai neatlaiko, aš sudraudžiu, kai man baisiai pikta - vyras imasi situaciją gelbėti. O dar ir sūnus pasidarė protingas - juos ten kažkas iš vaikų teisių apšvietė, kad vaikų mušti negalima. Tai jis irgi ėmėsi sesę užstoti ir mums primiti, kad mušti negalima. O jam jau ir nebereikia - tik pasakom, tai ką mums su tavimi daryti, jei buvo šnekėta, tartasi, o tu neklausai ir dar sakai, kad negalima vaikų mušti - iš karto pats puola galvoti, kaip čia situaciją pataisius.
Tai čia viskas apie tai, kad aš pasirinkau vaikų iš viso netramdyti. Gal ir neteisingas pasirinkimas, bet aš manau, jei jau tingiu, nemoku, nenoriu auklėti nuolat ir kryptingai, geriau nežlugdyti vaiko kartkartiniais pripuolamais aprėkimais, moralizavimais ar mušimais. Išmoks jie ir patys visko, stebėdami kaip mes elgiames tarpusavyje ir su artimaisiais, kokias vertybes turime ir puoselėjame. Svarbiausia vaiką mylėti ir neatstumti, kai jis kreipiasi.
| QUOTE (aifa @ 2004 12 09, 14:38) |
| Aš kantrybės turiu mažai, todėl man nesvetimos panašios problemos. Mano artimieji mano vaikus vadina laukiniais, darželyje auklėtojos sako, kad labai protingi, bet sunkūs. |
Pas mus kazkas panasaus taip pat. Nes visi giria vaika, kaip labai protinga, bet tas jo laukiniskumas tai net nebezinau.
Is tikruju mes su vaiku labai stengiames kuo daugiau praleisti laiko, visas demesys jam-tikrai negaleciau pasakyti, kad jam truksta demesio. Vedziau pas psichologa, kad nustatytu ar neturi hiperaktyvumo(nes tai jau traktuojama kaip liga)Pasirodo viskas tvarkoje, tik psichologas mums pareiske: turite toki vaika, kokiu buna vienas is milijono. Mums palinkejo DIDELES kantrybes ir tiek.
Kas idomiausia, kad musu auklejimo metodai musu vaikui neveikia, bet kai pazystami tai naudoja saviems vaikams-dziaugiasi, kad labai vaikai klauso
O dabar dar laukiuosi antrojo ir bijau, kad to paties nebutu. Nes du tokie nesutramdomi......
Bandysim tvardytis, bandysim isaugti
| QUOTE (aifa @ 2004 12 09, 14:38) |
| Aš kantrybės turiu mažai, todėl man nesvetimos panašios problemos. Mano artimieji mano vaikus vadina laukiniais, darželyje auklėtojos sako, kad labai protingi, bet sunkūs. Tenka pripažinti, kad problemos ne vaikuose, o tame, kad neturėjau kantrybės su jais užsiimti nuolat. Tada vaikai įpranta augti laisvi ir tokių vaikų nesukontroliuosi reikiamais momentais. Na, kažkiek įtakos turi ir įgimtas temperamentas - maniškiai labai jau judrūs ir smalsūs. O kaip sprendžiu. Pirmiausia stengiuosi jų laisvės neriboti ten, kur nėra būtinybės. Kuo mažiau komanduoji, tuo mažiau yra situacijų, kuriose jie gali neklausyti Aišku, tenka labai stipriai priderinti savo buitį prei vaikų. Pas mus namuose beveik nėra daiktų, kurių vaikai negali liesti. Ir aš neturiu iliuzijų, kad kokią dieną mano giliai užslėpti papuošalai nebus užkasti smėlyje ar sukabinti ant spintelių rankelnėlių Vyras savo labai saugotus fotoaparatus jau rado truputį panagrinėtus, bet dar veikia Stengiuosi daryti tai, kas man patinka, o vaikams skirti laisvą laiką, t.y. vaikus palieku artimiesiems, auklei, vedu į darželį. Kai esu rami, patenkinta savo per dieną atliktu darbu, tai ir vaikams esu atlaidi, neerzina jų išdaigos. Ir grįžus iš darbo tikrai noriu su jais pasidžiaugti, pasiausti. Su vyru sutariau, kad mano pareiga nėra susinervinus lakstyti paskui vaikus ir užtikrinti, kad jie būtų švarūs, gražūs, malonūs aplinkiniams. Jie yra tokie, kokie yra. Ir mes stengiamės jų nesivesti ten, kur jie būdami tokie, kokie yra, gali kelti nepatogumus aplinkiniams. Mes kažkaip vieningai nusprendė, kad būtina užtikrinti vaikų saugumą. Ir čia jau jokių kompromisų. O visa kita gerai taip, kaip yra. Ir nepaisant viso to, vaikai kartais išveda mane iš kantrybės. Tada juos tiesiog perduodu vyrui tam laikui, kol kantrybė atsistato Ir atvirkščiai, kai matau, kad vyrui kantrybė senka, imuosi su jais žaisti pati.O dėl fizinių bausmių - mes su vyru nesam grižti priešinikai, bet nesam ir šalininkai. Abu pripažįstam, kad tai nelabai kokia priemonė, bet abiems tenka gėdingai prisipažinti, kad kartais nesuvaldom savo susierzinimo. Kai augo pirmasis, abu buvom labiau karštakošiai. Gavo jis kažkiek per užpakalį. Dabar su vyru manom, kad gal ir be reikalo. Mažoji gal net ir nėra gavusi. Tiesiog jei vyrui nervai neatlaiko, aš sudraudžiu, kai man baisiai pikta - vyras imasi situaciją gelbėti. O dar ir sūnus pasidarė protingas - juos ten kažkas iš vaikų teisių apšvietė, kad vaikų mušti negalima. Tai jis irgi ėmėsi sesę užstoti ir mums primiti, kad mušti negalima. O jam jau ir nebereikia - tik pasakom, tai ką mums su tavimi daryti, jei buvo šnekėta, tartasi, o tu neklausai ir dar sakai, kad negalima vaikų mušti - iš karto pats puola galvoti, kaip čia situaciją pataisius. Tai čia viskas apie tai, kad aš pasirinkau vaikų iš viso netramdyti. Gal ir neteisingas pasirinkimas, bet aš manau, jei jau tingiu, nemoku, nenoriu auklėti nuolat ir kryptingai, geriau nežlugdyti vaiko kartkartiniais pripuolamais aprėkimais, moralizavimais ar mušimais. Išmoks jie ir patys visko, stebėdami kaip mes elgiames tarpusavyje ir su artimaisiais, kokias vertybes turime ir puoselėjame. Svarbiausia vaiką mylėti ir neatstumti, kai jis kreipiasi. |
Aifa
Pas mus lygiai ta pati situacija, tik labai jau patingėjau viską taip detaliai surašyti:geda Just vai
Na bus tavo vaikai du iš dviejų milijonų 
Ir visiems pamokslautojams ar sau, kai netenkat kantrybės, taip ir sakykit. Įsivaizduoji, jei vaikas sėdėtų ramiai ir būtų paklusnus it ėriukas - taigi vėl iš proto eitum - kas jam nutiko, gal serga 
Žodžiu viskas bus gerai. Pamatysi, kaip greitai jie užaugs ir namuose šito šurmulio oi kaip trūks
jei nebetenku jegu o vaikas verkia, tai as atsisedu salia ir ziuriu. spoksau kuri laika ir bandau suprasti kodel verkia. nebuna kad verktu be reikalo. vis tiek kazkokia priezastis yra. ir po keliu minuciu dazniausiai "daeina" kas negerai.
Neisivaizduoju, ka reiskia rekti ant kudikio? Man tai atrodo ir ziauru, ir beprasmiska. Zinoma, kai vaikas didesnis - jo elgesy jau reikalauja daugiau kantrybes.
Kaip elgtis kai vaikas isveda is kantrybes? Na tiesiog tada reikia pabandyti, kaip elgtumeisi, jei tai butu suauges zmogus..
O del vaiku issirekimo.. Kai vaikas verkia del to, kad alkanas, del to, kad pilnas jo pampersas - mes reaguojame.. Bet jeigu vaikas verkia del to, kad jam truksat mamos, truksta bendravimo - mes ta ignoruojame.. Vadinasi, mes nieko pries tenkinti jo fiziologinius poreikius, bet linke ignoruoti bendravimo
Kaip elgtis kai vaikas isveda is kantrybes? Na tiesiog tada reikia pabandyti, kaip elgtumeisi, jei tai butu suauges zmogus..
O del vaiku issirekimo.. Kai vaikas verkia del to, kad alkanas, del to, kad pilnas jo pampersas - mes reaguojame.. Bet jeigu vaikas verkia del to, kad jam truksat mamos, truksta bendravimo - mes ta ignoruojame.. Vadinasi, mes nieko pries tenkinti jo fiziologinius poreikius, bet linke ignoruoti bendravimo
ateis laikas kai suzinosi ka reiskia vaiko zurzimas istisa laiaka....kai atsisest 5 minutem neina........o tai ne linksma.....kai zurzia zurzia zurzia......suprantu tas mamas kurios 2o kartu kelesi ir man taip buvo pirma menesi budavo pamiega 5 min valanda verkia ir taip visa para......ir dabar dar kokiu astuonis kartus keliu tiesiog jau neskaiciuoju....tik dziaugiuos kad 9 gula 9 kelia......bet tas zurzimasd tai isveda isproto o kai dar as is prigimties reksne tai aprekiu...o paskui paverkiu ir lengviau......stengiuosi ant vaiko kuo maziau ...bet uztat ant kitu bunu dar piktesne o del kad vaikui truksta meiles tai tikrai ne......pats mylimiausias vaikas pasaulyje......tik va pradeda rodytis ankstyvieji oziukai....nu vienu zodziu kentekim toliau mamytes ir stenkimes nepykt ant maziu......sutinku su ta mintim kad svarbu sveikas.....
p.s. vienas protingas zmogus pasake kad vaikai greit viska pamirsta ir nepyksta uz tai.....dar jis pasake kad vaikai patys tevus pasirenka....tai man paguodos zodziai......
p.s. vienas protingas zmogus pasake kad vaikai greit viska pamirsta ir nepyksta uz tai.....dar jis pasake kad vaikai patys tevus pasirenka....tai man paguodos zodziai......
man baisiausia yra zyzimas ir jos pacios nezinojimas del ko zyzia. esu pratrukusi ir ne karta, aprekiau ja. zinoma sazine grauzia iki siol. bet zinokit kai uzblioviau jai zyziant, zyzimas akimirksniu nurimo ir elgesi lyg niekur nieko 
aisku taip bliaut ant vaiko kaip tai dariau kelis sykius, negalima 
esu pasizadejus daugiau taip nesielgti 
verkia ji pas mane retai , tai del to nebuvo trukus kantrybe (tik pirmaji menesi).
aisku taip bliaut ant vaiko kaip tai dariau kelis sykius, negalima esu pasizadejus daugiau taip nesielgti verkia ji pas mane retai , tai del to nebuvo trukus kantrybe (tik pirmaji menesi).
Mano pelyte palyginus ramus vaikas, tik valgydavo pirmus menesisu daznai. kantrybes buvo, kazkaip iskenciau, bet kai prasidejo klykimai valgant. iki isteriju tai nebeiskenciau. Pradejo uzrekti ant jos, viena karta net papurciau. Galvoju nu sakes oziai kokie, dar pediatre ikiso savo trigrasi, tipo toks harakteris vaiko. Nu galvoju as isvarysiu is jos charakteri. O pasirodo ji verke del pienliges, nes lezuvelis skaudejo. Kai uzrekiu po to tiek gailiuosi. grauziu save ir verkiu
grauziu save ir verkiu
