tėvas... nebuvo jis tėvu

Po senovei. Tėvas - senelių namuose, mes gyvenam savo gyvenimą. Ir nė kiek dėl to nebesigailiu.

Ir saunu. Patarle: ,,kaip pasiklosi, taip ir issimiegosi". Koki norejo gyvenima tureti, toki tegul ir turi.

Sveiki,
mano istorijai priėjo pabaiga - tėtis mirė sausio 1d. Tuose pat globos namuose. Kažkaip, tiesą sakant, dar nesitikėjau. O gal visiškai naiviai (serialų prisižiūrėjus matyt ) tikėjaus, kad bent prieš mirtį mane prisimins ir nors dalinai susivoks, kokį gyvenimą mums sukūrė. Na, ką dabar - nieko jau nebepakeisi.
Tačiau dar apie laidotuves - tiems mieliems giminaičiams iš jo pusės (jo brolio sūnui, konkrečiai) pirmiausiai kilo klausimas, kas turi jį laidoti Nu, kaip visada - kai 5ha dirbamos dieduko žemės+sodyba, tai jam (už priežiūrą, tskant. O kokia ji buvo, man rodos, esu rašius. Trumpai - kai atvežė į globos namus, tai kalbėjo, kad nukuopė dideliais kiekiais blusų ir utėlių. O tas globėjas uždirba net ne vidutinį atlyginimą, su manuoju nė per kur nepalyginsi ). O jau kam laidot - nebeaišku
Dar nusidėjom tėtuko raštiškai išreikštam norui ir su mama bei vyru nuėjom į pamaldas už velionį, po to - į pagrabą. Negalėjau patikėti, kad NĖ VIENAS iš tų giminaičių nesugebėjo prieit prie manęs ir pareikšt užuojautos (na, tarkim, mama laaabai jau "nusidėjo" - nekentėjo. Bet aš kuo dėta? Aš dar buvau vaikas ). Ką jau bekalbėt, net nepasisveikino nė vienas Iš esmės, turėjau pasijust š..inai, bet... kažkodėl man tai sukėlė vidinę šypseną. Na, nemoku įvardint...
Kartais vis pagalvodavau, kaip jausiuosi tuo metu, kai vis dėl to teks eit į tėvo laidotuves. Na, pasijutau kaip ir kokio tolimo kaimyno laidotuvėse - nueit reikia, bet jis mano gyvenime niekas. O šis žmogus - ne niekas. Jis paliko daugybę randų, kuriuos iki šiol velkuosi kaip kuprą. Dar kai ėmė giedoti kažkokią kvailą giesmę apie palikusį tėvelį, apie jo akis ir globojusias rankas, tai ką prisiminiau, tai pabaltavusias girtas akis ir kumštį. Kartais - diržą, šluotkotį, kirvį rankoje. Tikrai "mieli", apgiedojimo verti prisiminimai. Ir kalbu ne iš pagiežos, ne. Tas etapas jau seniai praeitas. Tiesiog sėdėjau ten ir galvojau, kad sakoma "apie mirusius gerai arba nieko". Tai ir bandžiau prisimint, ką gero. Ir patikėkit, niekaip to negalėjau sugalvoti. Net ir gerai perkračiusi visus prisiminimus
Na, ką gi, amžiną atilsį jam. Dievas bus jam teisėjas. Kaip ir mums visiems.
Bet mane dar užpuolė viena "idea fix" - pasikviest tas giminaites pasikalbėti. Ko nebuvo per gyvenimą. Taip sakant, net teisiant didžiausius nusikaltėlius jie yra išklausomi, o mes buvom nuteistos ir pasmerktos išklausius tik vieną pusę. Kitą vertus, gerai pagalvojus, sunku tikėtis, kad žmonės pakeis nuomonę, kuri buvo formuojama šitiek metų. Bet man, ko gero labiausiai dėl savęs, jaučiu, reikia šio pokalbio. Tiesiog kad išvalyčiau seniai užspaustą, laikytą, slėptą nuo visų pūlinį.

Užuojauta jums, nors, tiesą sakant, sveikinu su palengvėjimu....
O dėl to pokalbio su giminaičiais, tai, jei sugebėjot nuryti ir giliai pakasti tėvo skriaudas, tai padarykit tai dar kartą. Aniems "giminaičiams" suteiksite didelio pasitenkinimo, pasakodama apie savo skausmingą vaikystę; jie vis vien ŽINO, kad jūs ir jūsų giminė blogiečiai.... sulauksite dar didesnių apkalbų, tuo pačiu ir papildomą širdies skausmą. Jūs jų jau tikrai nepakeisite
Užverskite šį skaudų praeities lapą, gyvenkite ateitimi

Ačiū.
Kuo toliau, tuo labiau linkstu manyt, kad jūs teisi. Ta "idea fix" kilo, matyt, iš patirto streso. Gerai, kad iš kart nepuoliau įgyvendint savo idėjos Nutariau, kad palauksiu bent savaitę, kai susigulės, nurims nervai ir galėsiu blaiviai apsvarstyt ir elgtis vadovaudamasi protu, o ne emocijomis.

Jums tikrai visos pataria ir as paantrinsiu, pamirskit praeiti, gyvenkit ateitimi. Su giminemis susitikti ir bandyt kalbetis, tikintis supratimo, naivu, jie tik pasisaipys is jusu. Stenkites pamirsti ir atleisti uz patirtas skriaudas (tai gali but labai sudetinga), todel manau nepamaisytu ir psichologo konsultacija.

Išsigydyk vaikystės žaizdas

http://www.patogupir...es-zaizdas.html

Si istorija yra istikruju labai liudna, as Jus uzjauciu labai nuosirdziai del visu Jusu jausmu, kuriuos patyrete, del tevo, nes pati turiu panasiu patyrimu. Tiesiog, kai perskaiciau sia istorija man palengvejo, nes supratau, kad ne man vienai tevas -niekada nebuvo ir nebus tikras tevas. Visu musu istorijos yra skirtingos ir nesulyginamos, bet skauda labai panasiai, todel iskart pasakau, jog savo istorijos nelyginu, tiesiog taip pat ieskau iseities, kaip sau padeti, draugam ar seimai issipasakoti nera gera mintis, nes daznai zmones, kurie to nera patyre, nesupranta, kodel taip jautiesi. Mano tevas nera ir nebuvo niekada alkoholikas, kaip tik niekada negere ir nemegsta gerti, jis visa gyvenima naudoja stipru psichologini smurta. Nuo pat mazu dienu prisimenu, jog namuose vyravo nesantarve. Mama verkdavo (ir dabar verkia) kiekviena diena, amzini riksmai, priekaistai ir isterija. Mano brolis vyresnis uz mane 10 metu, gyvenome penkiese: tevas, as, mama, brolis ir mociute. Brolis su teciu visuomet buvo kaip kumstis, mus su mama ir mociute laike durnelemis ir nevertomis pagarbos. Kai man buvo 10metu mamai pasakiau, jog taip buti nebegali ir patariau skirtis, tada mama supyko, nes vis delto tiek pragyveno kartu, religines paziuros taip pat ribojo jos apsisprendima. Padetis su kiekvienais metais vis blogejo... Kiekviena seimos svente baigdavosi neviltimi, tevas visada priekaistaudavo del visko, del to, jog per mazai pinigu, nors ju visada uztekdavo, kad mamos gimines yra vagys, nors iki siol nesuprantu, kaip kitu zmoniu uzimamos pareigos gali taip sukurstyti neapykanta, nors tie zmones nieko nepadare blogo jam, brolis taip pat prisidejo prie kazkokiu sizofreziniu priekaistu svetimiems zmonems ar giminems, visi jiems atrode ir iki siol atrodo vagys, sukciai, neverti pagarbos, tik jie du yra galingi ir visaziniai. Mociute, kuri yra mano mamos mama, taip pat uzsitrauke nemalone, nes gyne dukra ir anuke, ja net grasino ismesti pro balkona, jei nepagamins tam tikro megiamo maisto. Padetis tapo nevaldoma... Kai buvau vaikas, maciau tik mamos kancias ir niekaip nesupratau, kodel taip yra ir ji kencia, bet paauglysteje uzsitraukiau dvieju GALINGIAUSIU zmoniu musu seimoje nemalone.. Is manes pastoviai buvo tyciojamasi, dabar manau del to, jog mano elgesys ir nuomone, gyvenimo suvokimas buvo kaip mamos,kitaip tariant, kaip normalaus zmogau. Buvau zingeidus paauglys, jaunatviskas maksimalizmas, kaip ir visiems savo asmenybe formuojantis zmogus nusistaciau sau tikslus, ka noriu gyvenime pasiekti, bet vietoj padrasinimo isgirsdavau zodzius: Nevaidink cia ponios, niekada neuzdirbsi daugiau nei as ir nieko nepasieksi Lietuvoje, vaziuok i uzsieni gal tada ka pasieksi, tai buvo mano mylimo tevo zodziai, mama ir mociute buvo sokiruotos. Po mokyklos istojau studijuoti, mano tevui ir broliui tai pasirode labai juokinga ir neverta demesio, o specialybe, kuria studijuoju (ekonomikos sritis) brolis pavadino nereikalinga ir abu juokdavosi, kad jie ismano viska daug geriau ir man neverta net stengtis. Taip pat tevui nepatiko, jog nedirbau, nors gaudavau stipendija. Primenu, jog tevas ne kart gyvenime nedave man ne vieno lito, sakydavo, jog pinigu man tiesiog nereikia. Kiekviena diena tevas ir brolis surasdavo proga pazeminti ir pasitycioti is manes. Tai as per daug puosiuosi, nors pirkdavau viska is padevetu parduotuviu, tiesiog moku viska suderinti, kad as vaidinu PONIA, nors kaip ir visiems jauniems zmonems norejosi madingai ir graziai atrodyti, tam pinigu tikrai nereikia. Jokiu pramogu jie netoleravo, REIKIA VISKA DETI I KOJINE, nes anot ju, ateis antstoliai per mus su mama. Vienintele pramoga buvo vaziuoti i kolektyvini soda, persirengti skarmalais ir DIRBTI, vezti statybines atliekas, rastas prie konteineriu ir panasiai. Mama uzeme aukstas pareigas ir tikrai galejome sau leisti normaliai gyventi, bet mus vadindavo Niscytojomis. Apie kino teatra, kavine ar kokia kita paprasta pramoga su jais buvo galima tik pasvajoti, tai jie traktuodavo kaip NISCIJAMA. Aisku mes su mama gyvenom savo pasaulelyje, rysys yra labai stiprus ir viena kita labai palaikem, susikureme musu gyvenima dvieju, be tu dvieju Furiju, kurie eda kiekviena nervu lastele. Kitas etapas, pabaigiau savo studijas, kitam tevui ir broliu (brolis kaip minejau buvo jau suauges tiksliau 28 metu, bet dar gyveno su mumis), tai butu buvusi didziule svente, bet as susilaukiau tik pasaipu, jokio padrasinimo, apie paprasta pagyrima nebuvo imanoma net svajot. Neminejau, kad del sios padeties vaiksciojau pas psichologa, tai padedavo numalsinti jausmus, taip pat geriau vaistus nuo nervu, tai kazkiek numalsindavo psichologini smurta, bet sirdyje visada buvo negera. Priek kitu zmoniu tevas buvo tobulas, moka pasneketi, sypsosi, dar ir negeria, neruko, neislaidauja, ak koks tobulas.. Niekas nepatikedavo, visi mane, jog su mama issigalvojam ir susireiksminam. Buvau aukleta mamos pagal tradicines seimos vertybes, anksti pradejau draugauti su vaikinais (psichologas ta nora taip pat aiskino del problemos su tevu, jog norejau i kazka atsiremti), pagaliau sutikau zmogu, su kuriuo norejau susieti gyvenima ir sukurti seima. Vyras man pasipirso, mes tradiciju puoseletojai, abu mastome vienodai. Tevas ir brolis pasiuto, pasisodino ir pradejo mane aukleti, jog vestuves yra nesamone, jog mes turim pagyventi pirma kartu (Koks tevas taip gali patarti?), jog vyrui bus sunku mane islaikyti, nes tik baigiau mokslus ir neuzdirbau daug, nors esam vienmeciai. Buvo baisus pasipriesinimas, man buvo liepta pagalvoti uz toki neapgalvota zingsni. As buvau sugniuzdyta, nesupratau nei as, nei mama, nei mociute, kaip zmones taip gali elgtis ir nesidziaugti del kiekvieno dukros gyvenimo ivykio... Jie abu buvo ir yra iki siol beproto skupus, ne taupus, bet visa ta zodzio prasme skupus, zinoma suvoke, jog svente kainuos daug pinigu. Man buvo pasiulyta is padevetu rubu nusipirkti suknele, o vestuves surengti musu bute, kaip sakant I VISKA ZIURETI PAPRASCIAU IR NESUREIKSMINTI TOKIOS NESVARBIOS SVENTES. Su vyru esam nuo pirmos dienos labai artimi (kartu esam 8 metus). Papasakojus, jis ispradziu nepatikejo, zinoma, kai pazista tuos zmones dabar, tiesiog negali buti vienoj patalpoj, vyras jokiu budu nesutiko daryti mazu vestuviu, pasake, jog as ja turiu prisiminti visa gyvenima, tik su graziausiais prisiminimais. Pakvieteme vdaug giminiu is visu tevu pusiu, zinoma didziausias konfliktas ivyko, kad pakvieciau savo mamos gimines, jie taip pasiuto, kad as jau galvojau gausiu i kaili, nes inirsis buvo toks galingas, kad net spjaudesi nuo nepasitenkinimo. To pasekoje, brolis atisake dalyvauti mano vestuvese... Tevas pasiuto taip, jog kiekviena diena koliojo mama, kad ji kalta del visko... Kai mano vyras paklause, kodel mano brolis nedalyvaus, jis atsake: Neturiu kostiumo... Vestuves suplanavom preciziskai, planavome pasaka.. Atejus tos pasakos dienai, ryte pasidariau sukuosena, tevas ipykes, kad as izeidziau jo suneli (nezine kodel, iki siol nesuprantu) tesugebejo ant mano nuometo ir sukuosenos pasakyti: Tu su situ daiktu visa diena busi? Ir sarkastiskai juokesi.. mama pradejo verkti... As neverkiau, nes zinojau, jog mano gyvenimas eis su mylimu zmogum tik geryn, nors skaudejo. Tevas nenorejo dalyvauti vestuvese, bet neturejo kitos iseities, nes pries kitus vaidino angela. Buvo skaudu... nesokau su tevu valso...Mano vyras nesulauke zodziu, kad manimi rupintusi.. Visa vakara ji maciau LIUDINTI del to, jog nera mylimo sunaus. Oficialiai pabuvo baliuj ir tiek. Aisku neprisidejo ne litu. isikrausciau is namu ir pradejau sveikti, vaistu nuo nervu po truputi nebereikejo gerti, tik sugniuzdyta buvo mama... Ji liko viena... Zinoma tukstanti katu prasiau issiskirti, bet ji nepasiryzo, gyvena po vienu stogu, bet kaip atskiri zmones. Dar vienas ivykis mano gyvenime- gavau savo issvajota paaukstinima, superine alga, pareigas. Kai apie tai suzinojo tevas, baisiai susinervino.. Klausiau, tai kas dabar buvo teisus, kad ir Lietuvoje galima kazka pasiekti ir uz tave daugiau uzdirbti? jis tik susinervino ir nieko neatsake, brolis baisia uzpavydejo, tik sugebejo pasakyti, kad mano imone gali bankrutuoti...Zinoma papsakojau tik esminius dalykus, apie kitus net nenoreciau pasakoti, per daug skaudu ir geda del ju... Supratau, kad nesvarbu ka daryciau, ka pasiekciau as niekaip neitiksiu. Mane pavadino tiesiog neperauklejama... Todel as, suaugusi, laiminga seimoje, darbo srityje, klausiu saves, uz ka manes taip nekente tevas ir brolis ir uz ka taip nekente mano mamos? Dabar santykiai tragiski, tevas per visas sventes ar pasisedejima, mane isiutina taip, kad jau nebezinau, kaip tuos jausmus malsint, brolis susirades zmona(jau skundziasi mano mamai, kad nuo jo vaistus geria), bando vaidinti, jog musu santykiai geri, vaidina pries zmona, nors jam labai sunku apsimetineti ir laiko klausimas, kad tai baigsis, itampa bendraujant tragiska. Tevas dievina broli ir jo zmona, bei tevu turtus, as jai, niekada neprilygsiu, nors mane pazista visa savo gyvenima ir esu dukra..Viskas baigiasi erzinimu manes, auklejimu, supratau, kad ir ka pasiekciau, niekada manes nelaikys lygiaverte pasnekove ir asmenybe. Dirbu su savimi, kaip atsiriboti.. Dabar, kai pasipasakojau, palengvejo... tikiuosi ismoksiu uzsibrezti linija ir nebeleisti sau kankintis.. Tiesiog skaudu, kai zinai, jog teva sir brolis taip neturi elgtis ir as nesu ivaikinta, jie tikru tikriausi...uz ka to nusipelniau..nezinau..

Lildi, stiprybes tau, svarbiausia buti laimingai savo seimoje ir nekartoti tu paciu klaidu savo vaikams. O atsakymo i klausima kazin ar beverta ieskoti, esi suauges zmogus, tiesiog kazkaip reiktu atsiriboti ir nebesiknaisioti praeityje.
Ko gero, kiek zmoniu, tiek istoriju, as kaip tik turejau labai gera teti, ir gaila, kad mano vaikai neturi tokio tecio, kaip as turejau. Labai daug esu gyvenime dekinga savo teciui, ir tai kad esu diplomuota magistrante, esu dekinga tik jam. Deja, su mama to rysio didelio nebuvo ir nera, todel stengiuosi nekartoti klaidu ir buti savo vaikams pati geriausia mama

Jūsų istorija man pasirodė dar liūdnesnė
Man išgyventi tai teko 13 metų (plius dar keli susimatymai), o jums...
Tikrai reikėtų kuo greičiau nutraukt tokius sąntykius. Esu labai dėkinga mamai, kad turėjo stiprybės išsiskirt. Kitą vertus, nebebuvo įmanoma taip gyvent. Negi jūsų mama nebeturi daugiau kur ir kaip gyventi, kad desperatiškai laikosi įsikibusi savo budelio? Ar gal ko nors nesako jums, gal jaučiasi prieš jį kalta kažkuo nuo seniausių laikų? Na, jei net ir taip, kaip supratau, savo kančiomis jau seniai atpirko visas nuodėmes 100 metų į priekį.
Kitą vertus, iš patirties žinau, kaip sunku vyresnius žmones įtikinti kažką keisti savo gyvenime. Nesvarbu, kad kitur būtų geriau ir lengviau... Laikosi įsikibę į tą savo praeities viziją...

Žoooodžiu, stiprybės jums. Ir patarimas: venkite kiek tik įmanoma susitikimų su tėvu ir broliu. Venkite bendrų privalomų švenčių. Ssigalvokite molijonus priežasčių. "Geras auklėjimas" - dar ne priežastis gadintis savo sveikatą, griautis gyvenimą toliau. Mama, sulaukdama mažiau paguodos iš jūsų, irgi gal greičiau apsispręs. Žinau, kaip žiauriai skamba, bet patyriau ir tai, kokie egoistiški ir savanaudžiai gali būti net patys artimiausi žmonės. Tiesiog vieną kartą reikia jiems parodyti ribas, kurių nederėtų peržengt, jei tikrai myli savo vaikus.

Autorei - Jūs nesupratote, kad toks likimas ir Jūsų tėvas(netėvas) buvo ligonis.

Kartokit sau,kad jie ligoniai.Jei pavyks I ju elgesi pazvelgti,kaip I liga-ju zodziai ir veiksmai jusu nebeskaudins.Ar galima pykti ant ligonio?Jei jie reaguoja neadekvaciai,pati rasete,kad sizofreniskas elgesys.Tai ir ziurekite kaip I liga (neabejoju,kad sutrikimu tikrai yra,nes sveiki zmones taip elgtis negali).Labai sunku ir skaudu turetu buti,bet...kito tevo neturite,tiesiog kartokite sau,kad jis serga.Tada maziau pykcio jam turesite ir jums paciai nuo to lengviau bus