
Papildyta:
Štai mano kūryba. Pradėjau rašyti įkvėpta Stephany Meyer kūrybos.
Trumpa kūrinio santrauka.
tai romanas apie meile, apie begaline ir didžiule meile del kurios mergina ryžtasi bet kam. Netiketas susidurimas jaunos moters su nepažystamuoju tamsiame skersgatvyje jos gyvenima apverčia aukštyn kojom. Jie isimyli nors tai labai pavojinga. Jis sielu medžiotojas dirbantis pačiam velniui ir vardan to kad šietonas gražintu siela mylimajam ji ryžtasi šietono pasiulymui. Jai ji per 7 dienas pereis 7 pragaro ratus šietonas gražins siela mylimajam.

Įsukau į tamsų skersgatvį. Buvo truputėlį nejauku. Dienos metu buvau ėjusi čia šimtus kartų, bet naktį ne. Tamsoje jis atrodė visai kitaip: siauras, baugus, kaip koks tunelis. Jis gaubė tamsa, tik šviesa prasiskverbianti pro namų tarpus kartkartėm mesdavo šviesos juostą man po kojomis, ar apšviesta didmiesčio dangus atsispindėdavo balutėse susikaupusiose nuo lietaus ant akmenimis grįsto keliuko. Parduotuvių vitrinose nebedegė šviesos, durys buvo užrakintos, tik ryškiai švietė įvairiausios iškabos viliodamos akį. Kartkartėm pūsteldavo šaltokas vėjas į priekį nešdamas nukritusius medžių lapus, kurie skriedami atsitrenkdavo man į kojas. Nuo kiekvieno vėjo gūsio susigūždavau ir pasitaisydavau palto apykaklę, manydama jog taip bus šilčiau. Nors buvo beveik pats didmiesčio centras, skersgatvis buvo tuščias, nei gyvos dvasios. Nuo tos minties, jog aš čia vienui viena pasidarė baugu. Paspartinau žingsnį norėdama kuo greičiau išeiti į apšviestą gatvę, kur bus jaukiau.
Beskubant apėmė toks jausmas, jog mane kažkas stebi. Akimirką sustingau. Atsitokėjusi ir suvokusi, jog dabar ne metas stovinėti pradėjau eiti, bet dar greičiau nei prieš tai. Dėbtelėjus atgal pamačiau juodą siluetą pėdinantį man iš paskos. Jis buvo gal už kokių keturių metrų, bet kadangi buvo tamsu jo veido negalėjau įžiūrėti. Galutinai supratusi, jog tai geruoju gali ir nesibaigti dar labiau paspartinau žingsnį. O mintyse sukosi tik viena mintis- greičiau į šviesą, greičiau. Dabar jau ėjau nesigręžiodama. Bijojau atsigręžti ir pamatyti, jog jis visai šalia. Nuo tos minties kūnu nubėgo šiurpas. - Kada gi pasibaigs tas skersgatvis? - mintyse paklausiau savęs.
Į skersgatvį įsuko automobilis. Turėjau stabtelti ir pasitraukti, kad jis važiuodamas per balą manęs neaptaškytų. Stabtelėjau. Automobilis pravažiavo. Žengiau žingsnį ir pajutau kaip kažkas paliečia mano ranką. Krūptelėjau, truktelėjau ranką ling savęs ir apsisukusi ant vienos kojos atsisukau atgal. Mano lūpos prasivėrė norėdamos sušukti, bet negalėjo tarytum kas būtų atėmę balsą.
Priešais save pamačiau vyrą. Jis buvo truputį už mane aukštesnis,juodos plaukų sruogos krito ant veido. Jo akys buvo įsistebeiliją į mane. Jose atsispindėjo kone viskas:ir susižavėjimas ir skausmas, ir liūdesys ir begalė kitų jausmų kurių ta akimirką negalejau įžiūrėi.Dabar aš jį galėjau apžiūrėti gerai, nes jis buvo taip arti manęs, jog jaučiau jo kvėpavimą. Visa baimė kažkur dingo. Aplink nemačiau nieko, nejaučiau nei vėjo šaltų gūsių visiškai nieko. Mačiau tik jį ir regis daugiau nieko tą akimirką man nereikėjo. Širdis daužėsi kaip pašėlus., bet ne iš baimės. Nežinau kiek laiko mes taip stovėjome, tik staiga, jis pasilenkė dar arčiau manęs, tarytum norėdamas užuosti mano kvepalus, sugriebė man rankas ir priglaudęs sau prie krūtinės patyliukais sušnabždėjo:
-Vivi la regina del mio coure.
Tai pasakęs jis dar keletą sekundžių ilgesingai pažiūrėjo į mane, tuomet paleido mano ranką ir mikliai apsisukęs dingo tamsiame skersgatvyje. Viskas įvyko taip greitai , kad aš net nespėjau susigaudyti.
Pūstelėjo šaltas vėjo gūsis pakeldamas mano plaukus ir užmesdamas juos man ant veido. Lengvu rankos mostu nubraukiau plaukus nuo veido. Keli šalti lietaus lašai nukrito ant skruostų. Tai mane išbudino. Apsisukau ir pradėjau eiti.
čia pati radžia parašykit tik atvirai gal visai kokia nesamonę aš čia rašau kurios nė neverta rašyti toliau