Mūsų kūryba rašančiųjų kampelis

Ir paskutiniosios dvi, trumpos tokios

Vienuoliktoji istorija. Tiesiog...

Ji jau seniai nieko nesapnavo. Nieko nejuto- net ilgesio. Nebelaukė. Nebekvietė... Ištirpus amžinam vandenyno ošime, tarp būties ir nebūties, bet vis dar čia. Čia, kur vis dar tekėjo saulė, ir leidosi vakarais miegoti. Čia, kur praeities vėjas klajojo judviejų takais. Čia...
Šiąnakt ji skrido. Suprato, kad sapnuoja, nes skraidyt nemokėjo. O šiąnakat sklendė lengvai per juodą šaltą tuštumą. Tai nebuvo nakties dangus, nei jūros dugnas. Kažkas keisto ir nepatirto, lyg kelionė ... į kitas erdves? Galbūt... Buvo nejauku ir tikrai šalta. Staiga ji pajuto lengvą vėjo gūsį...iš kur? Apsidairė... pasirodė, lyg matytų žvaigždes, tačiau atidžiau įsižiūrėt nepavyko- pradėjo kristi. Siaubingu greičiu, kažkur žemyn, iš aukščiausių aukštybių į dar gilesnes gilybes. "Užsimušiu... bet tai tik sapnas?" Nelemta... nusileido lengvai it plunksna, bekūnis vaiduoklis. Ant stačios uolos krašto, tvirto ir grublėto.Kiek akis užmato plytėjo akmenuota dykuma, pasipuošus aštriom kalnų viršūnėm, kurie vakaro prieblandoj panėšėjo į miegančio drakono keterą... "Pažįstu šias apylinkes"- juto kaip viskas sugrįžta- "grąžinkit mane atgal, į mano tuščią šaltą pasaulį...per sunku...". Norėjo pasislėpti, susiriesti į kamuoliuką, nieko nejausti... Tačiau čia ji buvo ne viena. Tik jie jos nematė, nejuto. Sėdėjo dviese ant uolos krašto ir šnekučiavosi. Tyliai ir ramiai. Du elfai. Ghala suprato, kad ji tėra šešėlis, ji netikra, tačiau ji čia... kam? Ji galėjo rėkti, galėjo pulti- tie du nieko nebūtų pajutę. Ji priėjo arčiau, dar arčiau...galiausiai apėjo juos ir atsisėdo priešais, ant pačio uolos kraštelio-dar colis, ir nugarmės žemyn. Stebėjo juos. Elfas- ta pati neklusni šviesių plaukų sruoga, krentanti jam ant akių. Bet akys kitos... Jose nebuvo nei liūdesio, nei rimties. Ne tos pilkai- mėlynos akys... Sėdėjo sau pasirėmęs ranka ir klausėsi ką čiauška jo pašnekovė. Ghala pažvelgė į elfę- ir su didžiausia nuostaba suvokė, kad ji ją mato. Jaučia. Nes ji...yra ji? Keista, ŠI elfė buvo visai kitokia. Pilki plaukai laisvai surišti į kasą, kirpčiai, maskuojantys kiek šaltą akių žvilgsnį... raudoni šarvai su išsišiepusia demono galva ir paskutiniuose saulės spinduliuose spindintys angelo sparnai- puikiai jai tinkanti karūna...Šalia nerūpestingai numestas skydas ir rantytas kardas. Ghala niekad nemokėjo kautis kardu... Svetimoji elfė ištiesė ranką, tarytum kažką rodydama, tačiau Ghala suprato kvietimą- ir taip pat ištiesė ranką. Juto švelnų KITOS prisilietimą, jautė lyg jos pačios gyvybė gęstų ir tuo pat metu - lyg gimtų iš naujo. Pilkos akys nebebuvo šaltos- jos kalbėjo. " Atiduok save man... ir įsileisk mane į save... nuo šiol tu atgausi ramybę, o aš išmoksiu jausti..." Jų pirštai išsiskyrė, tik akys vis dar kalbėjo. Šalia sėdintis elfas užsisvajojęs žiūrėjo į tolį. Ghala linktelėjo jo pusėn ir klausiamai pažvelgė į Lanae- dabar jau žinojo jos vardą- "?". Ši atsakė galvos linktelėjimu ir abidvi šyptelėjo. "Ar jis žino?" ... "Šito negaliu pasakyti..."... "Man metas..." ..."Taip". Ghala atsistojo, priėjo prie Lanae ir priklaupė šalia. Tada pasilenkė ir pabučiavo ją. Ir išnyko.
Nebepabudo...



Dvyliktoji istorija. Gimimas

Tąkart naktis i elfų mišką atėjo netikėtai. Atrodė, kad saulė, visą vakarą tingiai siūbavusi ties horizontu, staiga pavargo, ir, nesulaukusi savo valandos, nėrė į Iris ežero gelmes. Neliko net įprasto rausvai violetinio brūkšnio, žyminčio ribą tarp dienos ir nakties. Akimirkai stojo neramaus laukimo tyla, kuri išsisklaidė, vos tik danguje pasirodė pirmosios žvaigždės. Daugiau nieko neįprasto nenutiko, ir miškas ėmė gyventi savo naktinį gyvenimą. Iš tiesų elfų miške niekad ir nesutemdavo- čia visuomet tvyrodavo stebuklinga sidabrinė mėnesiena, net jei tuo metu danguje nebūdavo nei vieno mėnulio, o aplinkinį pasaulį dengdavo juodžiausia tamsa. Šįkart sidabro takas pirmiausia sutvisko ant švelniai raibuliuojančių ežero bangų, peršoko per pakrantės akmenis ir mažom sidabrinėm žvaigždutėm pabiro po visą mišką. Spindintys mėnesienos lašeliai pakibo ant smilgų, staiga pavirtę pienių pūkeliais sutūpė ant medžių šakų, linksmai šokdami išsilakstė pakrūmėm, palikdami paskui save tyliai skambantį sidabro pėdsaką. Smulkūs naktiniai varpeliai atsargiai skleidė savo gležnas, blyškiai violetines taureles, ir viskas aplink prisipildė vos juntamo, tyro it pirmasis sniegas, ir saldaus tarsi pirmasis bučinys jų aromato. Pievelėse savo keistą šokį kūrė lireinos- paslaptingos vėjų dvasios, panašios į balto šilko draiskanas ar bekūnį rūką, kuris išsisklaido kai tik bandai jį paliesti. Medžių lapai spindėjo, tarytum būtų iškalti iš smaragdo ir kruopščiai nušlifuoti. Visa aplink buvo prisipildę magijos ir taip neįtikima, kad rodėsi lyg sapnas ar stebuklinga pasaka. Paprastas prašalaitis, netyčia užklydęs į elfų valdas naktį, čia matydavo tik eilinį mišką- tamsų, pilną pavojų ir baimių. Geriausiu atveju, visa ką jis pamatydavo, tebūdavo žaliosios driadės, mikliai pavirstančios paprasčiausiais krūmais. Tačiau tam, kuris ateidavo čia tyra širdim ir pykčio neužnuodytom mintim, atsiverdavo visas grožis. Deja, tokių buvo nedaug, ir elfų miško stebuklus dauguma laikė pramanais ir legendom.
Mažame elfų kaimelyje tuo metu viešpatavo tyla ir ramybė, beveik galėjai pajusti nuo namelio prie namelio vaikštančius sapnus. Tyliai skimbčiojo magiški ženklai, iš lėto besisukantys ties ginkline ir saugykla. Nuo stogų smailių krintantys šešėliai panašėjo į laikrodžio rodykles, skaičiuojančias nakties žingsnius, likusius iki aušros. Vienintelis Gyvybės medis, augantis kiek atokiau nuo kaimelio, nemiegojo. Stovėjo galingas ir išdidus, senas kaip visas Pasaulis, apaugęs aksominėm šviesiai žaliom samanom. Tarp jo lapų ir aplink visą kamieną iš lėto sukosi daugybė švytinčių jonvabalių. Jie tai užgesdavo, tai vėl įsižiebdavo, spindėdavo tai ryškiau, tai blyškiau, tačiau nei per žingsnį neatitrūkdavo nuo Gyvybės medžio. Elfų legendos pasakojo, kad tie švytintys jonvabaliai- tai elfų sielos, laukiančios savosios lemties. Elfai, pirmieji Psaulio vaikai, buvo apdovanoti nemirtingumu. Tačiau jie galėjo žūti- nuo priešo kalavijo, strėlės pasalūnės. Nuo liūdesio, skausmo... ilgesio... Jie galėjo tiesiog išeiti- pavargę nuo šio pasaulio. Ir tada jų sielos grįždavo čia, prie Gyvybės medžio ir laukdavo Sugrįžimo. Taip buvo nuo pat pirmųjų dienų ir taip bus iki pat jų pabaigos, nes elfai negali egzistuoti be Gyvybės medžio, kaip ir jis- be jų.
Švelnus vėjelis, jau kurį laiką snaudęs tarp šio galingo medžio šakų, staiga pabudo, pasirąžė, sušiurendamas lapus ir lengvai nusklendė žemyn. Čia nusižiūrėjo vieną iš tūkstančių žiburiukų, ir atsargiai pūsdamas, kad neišbaidytų, atskyrė jį nuo kitų. Tada švelniai kaip pūką nusinešė tolyn, link elfų krioklių. Čia atsargiai nuleido į aukštą žolę ir grįžo pas Gyvybės medį. Žiburiukas keletą kartų liūdnai mirktelėjo,- matyt jautėsi vienišas, netekęs saugaus prieglobsčio- ir užgeso. Aušo.
Pirmas garsas, kurį ji išgirdo, buvo vandens šniokštimas. Ir dar paukščiai. Ir žolės šiugždėjimas. Ji iš lėto atsimerkė- skaisti saulė skverbėsi pro medžius, tačiau čia, prie krioklio, buvo šešėlis. Ji iš lėto atsistojo- kūnas buvo kaip nesavas, tarytum drobinis maišelis, pripiltas smėlio. Apsidairė. Aplink augantis miškas atrodė šviesus ir saugus. Nuo aukštų akmeninių uolų kaskadomis tiško vanduo, išsiliedamas i nedidelį skaidrų tvenkinuką, apsuptą pavienių akmenų ir aukštos žolės. Mišką supantys kalnai buvo aukšti ir tarytum atskyrė šią vietą nuo viso likusio pasaulio. Ji priėjo prie pat kranto , atsiklaupė ir pasilenkė, kad pamatytų savo atvaizdą. Nuo skaidraus vandens paviršiaus į ją žvelgė liauna būtybė ilgom smailiom ausim. Pilkos didelės akys, dailiai išlenktos lūpos, ir ilgi kirpčiai, krentantys ant skruostų. Ji krestelėjo galvą- būtybė iš tvenkinio pasielgė taip pat. „Tai štai kas aš- elfė...“ – šyptelėjo pati sau. Tą pat akimirką pajuto kažką keisto- lyg neaiškų nerimą, lyg...lyg... ji nežinojo. Kažkas vertė ją eiti iš čia. Ir ji nuėjo. Per žalią šiugždančią žolę, link mėlynų raižytų stogų, šviečiančių per medžių lapiją . Prie vieno iš tiltelių, vedančių į kaimą, ji sustojo. Čia, nerūpestingai atsirėmęs į dailius kaldintus turėklus, stovėjo jaunas šviesiaplaukis elfas ir atidžiai stebėjo ją. Ji dvejodama prisiartino. Atrodė keistai pažįstamas, toks... savas. Tačiau ji buvo įsitikinus, kad šiame Pasaulyje jie matosi pirmą sykį. „ Sveika atvykus“- švelnus balsas pažadino ją iš apmastymų. Elfė pažvelgė jam į akis. Ir nusišysojo.

Įsijungiu į jūsų, rašančiųjų, ratą ir pradžiai įkeliu porą trumpų pasakojimų

Spalvos


Mergaitė ir berniukas sėdėjo ant šieno. Jis kvepėjo vidurvasariu. Abiejų vaikų plaukai buvo pilni šieno, jų lūpų kampučiai buvo pakilę ir jie abu skaičiavo dulkinu kaimo keliuku pravažiuojančius automobilius.
- Žiūrėk, rožinis automobilis! – sušuko mergaitė.
- Ne, jis pilkas. – nesutiko berniukas.
- Ir medis rožinis, ir šienas po manimi, ir dangus, ir net saulės spinduliai rausvi. – negalėjo sustoti kalbėjusi rudaplaukė mergaitė.
Berniukas atsisuko į ją pasižiūrėti:
- Tu su rožiniais akiniais, todėl viskas rausva!
- Oj, taip tiesa.. Visai pamiršau, kad šiandien juos pasiėmiau. – nusiminė mergaitė.
- Negi tu pagalvojai, kad iš tikrųjų viskas gali staiga tapti rausva? – susidomėjo mėlynakis berniukas.
- Aš esu.. Na, tas toks žodis iš “O” raidės.. – bandė prisiminti mergaitė.
- Optimistė! – priminė jai berniukas.
- Taip. Aš optimistė. O kas tu toks?
- Aš realistas. Viską matau realiai. Viską matau tokiomis spalvomis, kokios jos ir yra. Automobilis – pilkas, šienas – gelsvas, dangus – žydras.
- O kai myli irgi būni realistas, irgi matai tikroviškas spalvas? – mergaitė labai susidomėjo tuo, ką pasakė jos draugas.
- Savo šuniuką labai myliu, bet jis man vis tiek rudas su baltomis dėmėmis. Taip, aš tikras realistas. O tu, negi niekada nebūni realistė?
- Būnu. Savo mamą matau tokią, kokia ji ir yra – rudaplaukę. Jos akys yra rudos, tai ir matau rudas. Mano katinėlis baltas, tai ir matau jį baltą.
- O kai myli berniuką? Kokios jis būna spalvos?
Mergaitė nusiėmė rožinius akinius ir padėjo juos ant šieno. Tada pažvelgė į savo draugą.
- Rožinis. Ryškiai rožinis.


Let's play hide & seek

Jie gulėjo ant namo stogo. Du vaikai. Mergaitė ir berniukas. Abu susitaršiusiais plaukais, dėmėtais rūbais, dumblinais batukais ir su šypsenomis veiduose. Berniukas dangų stebėjo savo didelėmis, rudomis akimis, jo blakstienos buvo ilgos ilgos, o lūpų kampučiai truputį pakilę, įgaubė skruostuose duobutes. Paprastas berniukas, ne toks kaip visi – ramus ir geraširdis. Įsikibusi į berniuko ranką gulėjo mergaitė. Jos pirštukai buvo juodi, pelenų spalvos, savo nešvariu pirštuku ji paliko antspaudą berniuko delne. Mergaitė buvo šviesiaplaukė, žaliaakė, akys keistai žibėjo, o piktdžiugiška šypsenėlė atskleidė, kad ji pašėlusio būdo. Ir iš tiesų, mergaitė buvo savo draugo priešingybė. Tai ji visada karstydavosi medžiais, laipiodavo namų stogais ir lipdydavo purvo pyragus. Ir dabar ji negalėjo nustygti vietoje, rodėsi, kad tuoj sugalvos ką nors neįprasto.
Tą naktį buvo pilnatis, mėnulis jau aukštai kybojo danguje. Jie abu skaičiavo žvaigždes. Retkarčiais nusišypsodami, bandė pasidalinti dangų. Jis jai padovanojo paukščių taką, o ji jam – didžiuosius grįžulo ratus. Berniukas bandė savo nykščiu išmatuoti mėnulio dydį. Jis buvo girdėjęs, kad mėnulis yra didžiulis, bet visada kiek bematuodavo, mėnulis būdavo tik nago didumo. Vis dėlto, jam atrodė, kad mėnulį galima pasiekti ranka ir gerą pusvalandį jis tai ir bandė padaryti. Tuo tarpu mergaitės mintys klaidžiojo visai kitur. Kiekvieną naktį jie pasprukdavo iš savo namų, kuriems labiau tiko pavadinimas pašiūrė ir gulėdami ant daugiabučio stogo, stebėdami krintančias žvaigždes, jas skaičiuodavo. Mergaitei tai jau buvo pradėję nusibosti, ji bandė sugalvoti kokį nors kitokį žaidimą. Galiausiai tarė:
- O gal pažaiskime slėpynių?
- Kur? – pažadintas iš savo gilių apmąstymų, klausimu į klausimą atsakė berniukas.
- Čia. Ant stogų. Aš slėpsiuosi, o tu – ieškosi. Šiandien padėjau ponui Vaitui surūšiuoti krautuvėlės prekes ir už tai jis man davė keletą pensų. Už juos nusipirkau du šokoladukus. Jeigu tu mane rasi, duosiu tau šokoladuką.
Berniuką viliojo šokolado skonis. Jis mėgdavo kai nuo jo apsaldavo širdis, o plytelė lėtai ištirpdavo burnoje. Tik gaila, kad jis retai tegalėdavo sukrapštyti vieną kitą pensą šiam skanėstui.
- Gerai, – sutiko berniukas.
- Kelkis, – ji padavė jam ranką. – užsidenk akis ir skaičiuok iki penkiasdešimt, o aš tuo metu pasislėpsiu.
Mergaitė pasileido bėgti namo stogu. Kadangi, Anglijoje namai buvo pastatyti visiškai vieni šalia kitų, ji lengvai peršoko ant sekančio stogo. Tai ji padarė lengvai, peršokdavo ir per didesnį tarpą.
Berniukas skaičiavo:
- Vienas, trys, keturi, šeši, penki, septyni, devyniolika, dešimt…
Baigęs skaičiuoti, jis savo rankelėmis pasitrynė akis, ir giliai atsidusęs pasileido ieškoti savo draugės.
- Kur tu?!
Tyla.
“Gerai, paieškosiu ant kito stogo”, – pagalvojo jis.
Daug sunkiau negu mergaitė, jis peršoko ant kito namo stogo ir lėtu žingsniu, truputį išsigandęs savo paties šešėlio, ėjo daugiabučio stogu. Jis niekur negalėjo rasti draugės, visur buvo tamsu, nepadėjo net mėnulio prieblanda.
Galiausiai, perėjęs keturių namų stogus jis pasidavė. Atsisėdo ir vėl įsižiūrėjo į dangų. Skaičiavo žvaigždes tol, kol paskaudo akys. Galiausiai nusivilko striukę, pasidėjo ant jos galvą ir užsnūdo.
- Tu visada pasiduodi! – pažįstamas balsas pažadino vaikį. Jis pramerkė akis. Taip, ten ji.
- Aš negalėjau tavęs rasti. – užsimiegojusiu balsu atsakė berniukas. Naktis dar nebuvo pasitraukusi, bet mėnulis po truputį jau leidosi dangaus skliautu žemyn.
- Tu net nesistengei ieškoti.
- Stengiausi.
- Įrodyk.
- Gerai, kitą naktį mes vėl žaisime slėpynes ir jeigu aš tave rasiu, tu galėsi šokoladuką pasilikti sau, bet turėsi padaryti kai ką.
- Ką? – negalėjo suprasti mergaitė.
- Pamatysi.
******
Kitą naktį jie ir vėl susitiko ant namo stogo.
- Gerai, aš skaičiuoju, o tu slėpkis. – net neištaręs "labas", paliepė jis.
Mergaitė greitai pasileido bėgti namo stogu ir dingo nakties tamsoje.
Berniukas suskaičiavo ir su susimąsčiusia veido išraiška, pasileido išėjo draugės. Jis iš lėto tipeno stogu, šiandien jam jau nebebuvo baugu. Perlipęs poros namų stogus, jis pastebėjo už kamino kažką judant. Tyliai prisėlino ir ištarė:
- Radau!
Ji išlindo iš už kamino nusivylusi, bet nusišypsojo.
- Tai čia tu nemoki slėptis, o ne aš ieškoti, – pasakė rudakis ir šelmiškai nusišypsojo. – Pralaimėjai.
- O ką turiu padaryti? – sutriko geltonkasė.
- Tu nemoki slėpti savo jausmų ir minčių. Tau visada atrodo, kad gali mane papirkti, bet nori, kad laikyčiau tave už rankos. Tu visada nori, kad būčiau šalia, bet niekada to neparodai. Nors aš ir mažas, ir tu dar maža, bet tu puikiai supranti apie ką aš kalbu. Aš tik noriu, kad tu bent vieną kartą būtum tokia kokia esi. Štai, ką tu turi padaryti - būk savimi. Vakar galvojai, kad sugalvojai naują žaidimą, bet net pati neįtarei, kad visą laiką mes jį žaidėme. Tik aš slėpiausi, o tu – ieškojai.

Sveikos, mamytės! Visur ieškojau bet niekur neradau tokio forumo, kuriame galėtume dalintis savo kūryba: eilėraščiais, novelėmis, miniatiūromis ar kitais kūrybos darbais. Pati bandau rašyti knygą ir norėčiau sužinoti kitų nuomonę, taip pat įdomu paskaityti kitų pradedančiųjų rašytojų ir poetų darbus. Tikiuosi ši tema Jus sudomins ir atsiras ne viena norinti pasidalinti savo kūryba

Puiki tema kuriancioms As pati pauglysteje esu parasius keturis trumpus meiles romanus. Cia gal nesidalinsiu, nes kai dabar juos paskaitau man jie atrodo mieli, bet truputi naivoki ir megejiski.

http://fizzmuaz.blog...skyrius-16.html

Štai mano kūrinėlis. Dar tik pradžia, bet įdomu sužinoti ką manote. Labai laukiu komentarų

Sveikutės, aš taip pat rašinėju šį bei tą vaikams:) tiksliau sugalvojau savo vaiku parašyti knygą čia pirmieji mano sakinukai:)

http://rasauvaikams.blogas.lt/

Yra jau tokia tema http://www.supermama...howtopic=577861