O cia jus ziuriu taip rimtai, tikrus romanus 
Tad nesiryztu savo kurybos cia publikuot 
As irgi truputi rasineju, tik kad fantasy stilium... Ikvepta vieno kompiuterinio zaidimo O cia jus ziuriu taip rimtai, tikrus romanus Tad nesiryztu savo kurybos cia publikuot
O cia jus ziuriu taip rimtai, tikrus romanus Tad nesiryztu savo kurybos cia publikuot
Visokia kūryba yra gerai 
Dėk drąsiai Man būtų įdomu paskaityti 
Dėk drąsiai Man būtų įdomu paskaityti
Na, galiu pabandyt truputi "apsviesiu" apie ka tos istorijos Visi ivykiai, aplinka, veikejai yra paimti is Lineage II zaidimo. Aprasinejau tai ka maciau, ka veikiau, kas vyko is tikruju ir kas ne. Pagrindine veikeja- Ghala, elfe, - esu as
Taigi, pirmoji istorija "Valdovu kapines" (Si istorija yra pati pirmoji, taigi siek tiek "slubuoja". Na, o jei patiks, galesiu sudeti ir daugiau. Is viso yra 11 ar 12 istoriju ) gero skaitymo 
Ant Senųjų Valdovų Kapinių pamažu leidosi naktis.Pavieniai debesys karts nuo karto uždengdavo bekylantį mėnulį, aptingęs vėjelis tykiai šiureno žolę. Dienos garsus sugėrė atsliūkinanti tamsa,savo ilgais pirštais apkabindama pasaulį... Ant laiptelių, didžiulio angelo statulos metamame šešėlyje, sedėjo kažkokia būtybė. Turbūt ilsėjosi, nors keista, kad kažkas gali ilsėtis tokiu metu kapinėse, na, nebent mirusieji... Tamsa trukdė ižvelgti tos būtybės bruožus, matėsi tik neapibrėžtas siluetas. Mėnulis, pagaliau įveikęs debesis, išslydo į nakties dangų, nuliedamas viską aplink savo pamėkliškai sidabrine šviesa. Išplėšė iš tamsos antkapius su keistais rašmenimis, paminklų nuolaužas bei dangų draskančius kryžius. Kažkodėl nuo to nepasidarė jaukiau... Būtybė, sėdinti ant laiptų, nesukrutėjo, tačiau dabar ji aiškiai matėsi. Ilgus šviesius plaukus kedeno vėjelis, nuo pieno baltumo odos atsimušė mėnesiena, dailus veidelis atrodė susimastęs. Nors akių įžvelgti buvo neįmanoma, bet greičiausiai jos buvo mėlynos, kaip Iris ežero vanduo... Liauną figūrą apgludę juodi šarvai su sidabro raižiniais tarytum buvo gimę iš pačios tamsos, palytėti mėnesienos. Tik vienas dalykas aiškiai išdavė, kas ta būtybė. Ausys. Jos buvo ilgos ir smailėjančios. Tik dvi rasės visoje Adenoje turėjo tokias ausis. Tačiau tik viena-ir tokią nuostabiai šviesią odą. Tai buvo elfė.
Ghala (nes tai buvo ji), tingiai ištiesė vieną koją. Jautėsi pavargus. Būtų gerai keliauti namo, į jaukią klano salę, atsisėsti prie liepsnojančio židinio ir išgerti jėgas gražinančio eliksyro, pamanė ji. Bet nepajudėjo iš vietos. Jai patiko šios kapinės. Susimasčiusiu žvilgsniu ji pažiūrėjo į angelo statulą sau virš galvos, tada- į artmiausią antkapį. Kažin, pagalvojo, kas čia ilsisi? Ar išdidus karalius, ar narsus karžygis, o gal- žiaurus tironas? Nors perskaitė nemažai knygų, šių rašmenų, kurie buvo iškalti ant antkapių, ji nepažinojo. Žinojo, kas čia per vieta, tik iš legendų bei nuogirdų. Tie laikai jau seniai praėjo... Ghala atsiduso. Ji buvo dar labai jauna, o ir gyvenimo ilgio trukme elfų rasė nesiskundė. Staiga šone kažkas subolavo, supleveno ir ji griebėsi šalia gulinčio lanko. Jau norėjo čiupti ir strėlę, tačiau pamatė, kad tai tik šmėkla. Ji nuleido lanką. Kartais jos buna įkyrios, pamanė. Savo bekūniais pavidalais slampinėja iš vienos vietos į kitą, ir, jei pamato kokį neatsargų prašalaitį, stengiasi jį pačiupti perregimais pirštais ir išsiurbti iš jo visą gyvastį. Tačiau Ghala jų nebijojo, žinojo, kad kol jos nepamatys, šmėklos nebus pavojingos. Tad geriau nesimaišyt joms ant kelio. Ji vėl susimastė. Būtų įdomu daugiau sužinoti apie čia gulinčius valdovus, reiks paieškot daugiau knygų grįžus namo, nutarė ji, ir nevalingai paglostė lanką. Hm, šyptelėjo, žiūrėdama į įmantrius raižinius lanko paviršiuje, čia-mano ištikimiausias draugas. Daili pirštinėta rankytė sugniaužė lanko pagrindą. Jai patikdavo jausti jo svorį savo delne, patikdavo įdėti sidabrinę strėlę, įtempti templę, ir-klausytis tylaus jos dūzgimo, kol pasieks savo tikslą. Mirties nešėja. Ji susiraukė. Nemėgdavo žudyti. Lanku apeidavo visus įtartinos išvaizdos humanus, orkus, dwarfus, delfus ir net savo giminaičius. Kas kita- tie šlykštūs monstrai, besibastantys po visą Adeną. Jie netgi sugebėjo įsibrauti į jos gimtajį elfų mišką, tokį šviesų ir gražų. Ghalai užvirė kraujas. Tai per juos, per juos ji čia, toli nuo savo gimtojo kaimo! Turėjo išeit visai mažytė, turėjo prisijungt prie tų, kurie kovoja su blogiu. O juk buvo bailiukė, patikli ir nieko nemokėjo. Savo pirmajį lanką išsidrožė pati gimtajame miške. Dabar juokas ima, prisiminus, koks jis buvo. Nepalyginsi su gražuoliu Perilu. O kaip ji bijojo tų siaubingų didelių vorų! Šlykštynės. Buvo ne kartą ją apnuodije, gerai, kad kaimo magas jai į kėlioninį krepšį buvo įmetęs vaistų. kad jus kur Durino prakeikimas, pagalvojo, to voro viena koja buvo tokia, kaip visa aš. Ji nuliūdo. Seniai jau nebematė savo kaimo ir suprato, kad pasiilgo. Pakėlus ranką persibraukė plaukus ir atsirėmė į statulą. Ji dar buvo šilta po dienos kaitros. Netoliese kažkas sušnopavo, sudžeržgė grandinės. Tai tie netikeliai, išsigimėliai orkai, pamanė, ne tie, kur matydavo Girane, o kažkokie pabaisos. Šiandien jie neteko daug savo draugų, piktdžiugiškai išsišiepė Ghala. Užtat aš radau nemažai naudingų dalykų, iškrausčius jų kišenes-ir ji žvilgtelėjo į pilną savo kuprinę. Vykdė vieno Adenos sargybinio užduotį- rinko kažkokius slaptus dokumentus. Ji nelabai domėjosi kas tai per dokumentai, nebuvo pratus kišt nosį kur nereikia (nors šiaip buvo smalsi), žinojo tik tiek, kad jie svarbūs, ir už juos ji gaus nemenką atlygį. Ghala nusižiovavo. Darėsi žvarbu, mėnulį vėl pradėjo supti debesys. Vėjelis jau visai piktokai šiureno žolę. Kapinese darėsi nejauku, Ghala pajuto, kaip šiurpsta oda. Metas eiti, pamanė, ir lėtai atsistojo. Pasiemė savo sunkią kuprinę, užsimetė strėlinę, paemė į rankas lanką. Dar žvilgtelėjo į angelą.Tas atrodė kažkoks grėsmingas. Ji lėtai nupėdino link išėjimo ir pasuko link Adenos. Norėjo pakeliui sutikti kokį nors nepriešišką delfą ir šiek tiek susigėdo nuo tokios savo minties. Žinojo, kad abi rasės nelabai mėgsta viena kitą, bet... visad slapčia nužvelgdavo kokį nors dualais besipuikuojantį gražuolį ir pagalvodavo,koks jis būtų... hmmm... na, nesvarbu. Ji pamažu priėjo Adenos vartus, kojos linko iš nuovargio. Sargybiniai ją įleido nieko neklausinėdami. Jau beveik namie, apsidžiaugė ji, ir paspartino žingsnį. Kulniukų aidas atsimušė nuo miegančio miesto sienų. Ji klausėsi to aido ir svajojo apie karštą puodelį eliksyro, menėje besišnekučiuojančius draugus ir minkštą patalą...
truputi "apsviesiu" apie ka tos istorijos Visi ivykiai, aplinka, veikejai yra paimti is Lineage II zaidimo. Aprasinejau tai ka maciau, ka veikiau, kas vyko is tikruju ir kas ne. Pagrindine veikeja- Ghala, elfe, - esu as Taigi, pirmoji istorija "Valdovu kapines" (Si istorija yra pati pirmoji, taigi siek tiek "slubuoja". Na, o jei patiks, galesiu sudeti ir daugiau. Is viso yra 11 ar 12 istoriju
) gero skaitymo Ant Senųjų Valdovų Kapinių pamažu leidosi naktis.Pavieniai debesys karts nuo karto uždengdavo bekylantį mėnulį, aptingęs vėjelis tykiai šiureno žolę. Dienos garsus sugėrė atsliūkinanti tamsa,savo ilgais pirštais apkabindama pasaulį... Ant laiptelių, didžiulio angelo statulos metamame šešėlyje, sedėjo kažkokia būtybė. Turbūt ilsėjosi, nors keista, kad kažkas gali ilsėtis tokiu metu kapinėse, na, nebent mirusieji... Tamsa trukdė ižvelgti tos būtybės bruožus, matėsi tik neapibrėžtas siluetas. Mėnulis, pagaliau įveikęs debesis, išslydo į nakties dangų, nuliedamas viską aplink savo pamėkliškai sidabrine šviesa. Išplėšė iš tamsos antkapius su keistais rašmenimis, paminklų nuolaužas bei dangų draskančius kryžius. Kažkodėl nuo to nepasidarė jaukiau... Būtybė, sėdinti ant laiptų, nesukrutėjo, tačiau dabar ji aiškiai matėsi. Ilgus šviesius plaukus kedeno vėjelis, nuo pieno baltumo odos atsimušė mėnesiena, dailus veidelis atrodė susimastęs. Nors akių įžvelgti buvo neįmanoma, bet greičiausiai jos buvo mėlynos, kaip Iris ežero vanduo... Liauną figūrą apgludę juodi šarvai su sidabro raižiniais tarytum buvo gimę iš pačios tamsos, palytėti mėnesienos. Tik vienas dalykas aiškiai išdavė, kas ta būtybė. Ausys. Jos buvo ilgos ir smailėjančios. Tik dvi rasės visoje Adenoje turėjo tokias ausis. Tačiau tik viena-ir tokią nuostabiai šviesią odą. Tai buvo elfė.
Ghala (nes tai buvo ji), tingiai ištiesė vieną koją. Jautėsi pavargus. Būtų gerai keliauti namo, į jaukią klano salę, atsisėsti prie liepsnojančio židinio ir išgerti jėgas gražinančio eliksyro, pamanė ji. Bet nepajudėjo iš vietos. Jai patiko šios kapinės. Susimasčiusiu žvilgsniu ji pažiūrėjo į angelo statulą sau virš galvos, tada- į artmiausią antkapį. Kažin, pagalvojo, kas čia ilsisi? Ar išdidus karalius, ar narsus karžygis, o gal- žiaurus tironas? Nors perskaitė nemažai knygų, šių rašmenų, kurie buvo iškalti ant antkapių, ji nepažinojo. Žinojo, kas čia per vieta, tik iš legendų bei nuogirdų. Tie laikai jau seniai praėjo... Ghala atsiduso. Ji buvo dar labai jauna, o ir gyvenimo ilgio trukme elfų rasė nesiskundė. Staiga šone kažkas subolavo, supleveno ir ji griebėsi šalia gulinčio lanko. Jau norėjo čiupti ir strėlę, tačiau pamatė, kad tai tik šmėkla. Ji nuleido lanką. Kartais jos buna įkyrios, pamanė. Savo bekūniais pavidalais slampinėja iš vienos vietos į kitą, ir, jei pamato kokį neatsargų prašalaitį, stengiasi jį pačiupti perregimais pirštais ir išsiurbti iš jo visą gyvastį. Tačiau Ghala jų nebijojo, žinojo, kad kol jos nepamatys, šmėklos nebus pavojingos. Tad geriau nesimaišyt joms ant kelio. Ji vėl susimastė. Būtų įdomu daugiau sužinoti apie čia gulinčius valdovus, reiks paieškot daugiau knygų grįžus namo, nutarė ji, ir nevalingai paglostė lanką. Hm, šyptelėjo, žiūrėdama į įmantrius raižinius lanko paviršiuje, čia-mano ištikimiausias draugas. Daili pirštinėta rankytė sugniaužė lanko pagrindą. Jai patikdavo jausti jo svorį savo delne, patikdavo įdėti sidabrinę strėlę, įtempti templę, ir-klausytis tylaus jos dūzgimo, kol pasieks savo tikslą. Mirties nešėja. Ji susiraukė. Nemėgdavo žudyti. Lanku apeidavo visus įtartinos išvaizdos humanus, orkus, dwarfus, delfus ir net savo giminaičius. Kas kita- tie šlykštūs monstrai, besibastantys po visą Adeną. Jie netgi sugebėjo įsibrauti į jos gimtajį elfų mišką, tokį šviesų ir gražų. Ghalai užvirė kraujas. Tai per juos, per juos ji čia, toli nuo savo gimtojo kaimo! Turėjo išeit visai mažytė, turėjo prisijungt prie tų, kurie kovoja su blogiu. O juk buvo bailiukė, patikli ir nieko nemokėjo. Savo pirmajį lanką išsidrožė pati gimtajame miške. Dabar juokas ima, prisiminus, koks jis buvo. Nepalyginsi su gražuoliu Perilu. O kaip ji bijojo tų siaubingų didelių vorų! Šlykštynės. Buvo ne kartą ją apnuodije, gerai, kad kaimo magas jai į kėlioninį krepšį buvo įmetęs vaistų. kad jus kur Durino prakeikimas, pagalvojo, to voro viena koja buvo tokia, kaip visa aš. Ji nuliūdo. Seniai jau nebematė savo kaimo ir suprato, kad pasiilgo. Pakėlus ranką persibraukė plaukus ir atsirėmė į statulą. Ji dar buvo šilta po dienos kaitros. Netoliese kažkas sušnopavo, sudžeržgė grandinės. Tai tie netikeliai, išsigimėliai orkai, pamanė, ne tie, kur matydavo Girane, o kažkokie pabaisos. Šiandien jie neteko daug savo draugų, piktdžiugiškai išsišiepė Ghala. Užtat aš radau nemažai naudingų dalykų, iškrausčius jų kišenes-ir ji žvilgtelėjo į pilną savo kuprinę. Vykdė vieno Adenos sargybinio užduotį- rinko kažkokius slaptus dokumentus. Ji nelabai domėjosi kas tai per dokumentai, nebuvo pratus kišt nosį kur nereikia (nors šiaip buvo smalsi), žinojo tik tiek, kad jie svarbūs, ir už juos ji gaus nemenką atlygį. Ghala nusižiovavo. Darėsi žvarbu, mėnulį vėl pradėjo supti debesys. Vėjelis jau visai piktokai šiureno žolę. Kapinese darėsi nejauku, Ghala pajuto, kaip šiurpsta oda. Metas eiti, pamanė, ir lėtai atsistojo. Pasiemė savo sunkią kuprinę, užsimetė strėlinę, paemė į rankas lanką. Dar žvilgtelėjo į angelą.Tas atrodė kažkoks grėsmingas. Ji lėtai nupėdino link išėjimo ir pasuko link Adenos. Norėjo pakeliui sutikti kokį nors nepriešišką delfą ir šiek tiek susigėdo nuo tokios savo minties. Žinojo, kad abi rasės nelabai mėgsta viena kitą, bet... visad slapčia nužvelgdavo kokį nors dualais besipuikuojantį gražuolį ir pagalvodavo,koks jis būtų... hmmm... na, nesvarbu. Ji pamažu priėjo Adenos vartus, kojos linko iš nuovargio. Sargybiniai ją įleido nieko neklausinėdami. Jau beveik namie, apsidžiaugė ji, ir paspartino žingsnį. Kulniukų aidas atsimušė nuo miegančio miesto sienų. Ji klausėsi to aido ir svajojo apie karštą puodelį eliksyro, menėje besišnekučiuojančius draugus ir minkštą patalą...
QUOTE(Simbalia @ 2010 04 23, 15:09)
Na, galiu pabandyt
Labai įdomiai parašyta Šaunuolė Dėk ir kitas dalis
Mm, smagu, kad patiko metu antraja istorija Siaip dauguma istoriju yra kaip atskiri pasakojimai, tik veliau kelios bus susijusios
Antroji istorija
Šventųjų slėnis
Tai buvo keista pailga ola,pilna eilėmis sustatytų paminklų.Jau seniai visi pamiršo,kam tie paminklai skirti,kaip jie čia atsirado ir kokią galią jie savyje slepia...Pačiam tolimiausiam ir tamsiausiam olos kampe,atsirėmus į vieną iš tų keistų akmeninių paminklų,sėdėjo Ghala.Tiksliau,ne sėdėjo,o kažkaip nepatogiai persikreipus gulėjo.Galėjai pamanyti,kad ji negyva-išbalusi oda,bereikšmis žvilgsnis,žvelgiantis į niekur ir šalia numestas lankas su strėline.Tačiau ji buvo gyva.Ir netgi ne sužeista.Tiesiog ji čia slėpėsi-nuo išorinio pasaulio ir nuo savęs. Ji nežinojo,kiek jau laiko praėjo taip begulint/besėdint,nežinojo,diena ar naktis dabar.Nežinojo,ir nenorėjo žinoti...Nuo nepatogios kūno padėties įskaudo nugara ir pečiai,bet ji nekreipė į tai dėmesio.Tiesiog sėdėjo,uodė tą salsvą kvapą,tvyrantį aplink ir bandė atspėti kas tai. Lapai? Bet ola akmeninė ir čia neauga medžiai...Ir akmuo juk bekvapis. Bet tas aromatas jai patiko-jis ramino,migdė...Kažką šnabždėjo...ne...tai pati ola pilna šnabždesių...jie sklinda iš visur-iš akmeninių sienų ,paminklų...iš oro... tarsi nuostabiausios dainos,tokių net elfai nedainuoja...kviečia ją kažkur...galiausiai suslieja į daugybę auksinių gijų,apglėbia ją savo raibuliuojančiais čiuptuvais...pasidaro taip šilta ir gera...Staiga Ghala suvokia-jei pasiduos šioms dieviškų šnabždesių vilionėms,jau niekad iš čia neišeis.Ji kresteli galva ir pašoka.Nutirpusį kūną perveria skausmas,o auksinės gijos subyra į milijardus švytinčių dulkių ir nusėda prie jos kojų... "Kas čia per vieta?"-paklausia,bet atsakymo nesitiki.Ji šią olą surado vienos iš savo klajonių metu. Tiesiog atėjo metas intensyviai tobulinti kovos ir magijos įgūdžius,o tam reikėjo įrodyti elfų mokytojams,kad jau yra pasiruošusi priimti naujas žinias.Ji gaudavo tai vienokią,tai kitokią užduotį ir jas vykdydama nusibelsdavo toli nuo namų.Taip vieną dieną Ghala atkeliavo čia.Pirmiausia ji pamatė slėnį-nykų,be jokio medelio,su šen bei ten styrančiais pageltusios žolės kuokštais. Kraštovaizdį paįvairino aukštos plikos uolos ir keletas sudaužytų skulptūrų. "Hmmm..."- numykė ji tada,tačiau pamažu leidosi eiti į slėnio gilumą. "Visgi ši vieta turi savotiško žavesio", nusprendė elfė,bėgdama per grubų akmeninį tiltą. Ir tuomet jos dėmesį patraukė kažkoks švytėjimas.Jis sklido nuo artmiausios uolos sienos,netgi ne uolos,o didžiulio kalno.Ghala pribėgo arčiau. Ir tuomet pamatė,kad tai visai ne kalno siena.Tai buvo...ji nesuprato,kas tai. Panašu į skystą stiklą,ant kurio tai atsirasdavo,tai išnykdavo mistiški užrašai.Tai jie ir skleidė tą švytėjimą. Atidžiau patyrinėjus ji įžvelgė tarytum vartų arką,neryškius jos kontūrus. Ghala žinojo-geriau nesiliesti prie nepažįstamos magijos,o kad tai buvo magija,ji neabejojo. Tačiau ji negalėjo atsispirti pagundai ir ištiesė ranką.Net per pirštinę pajuto ,kad tas "skystas stiklas" virpa, nuo pirštų galiukų visu kūnu perbėgdavo tai maloni šiluma,tai gaivinanti vėsa. Ji pabandė spustelti tą keistąją sieną ir...jos ranka atsidūrė viduje.Tuomet smalsioji elfė žengė žingsnį,dar vieną,ir štai ji jau stovi toje paslaptingoje oloje ir uodžia salsvą jos prieblandą.Paskui dar ne sykį ji čia buvo sugrįžus-pavargus,purvina ir apsitaškius krauju,ateidavo čia atgauti jėgų.
Ir dabar štai vėl ji čia.Vėl atsisėda,atsiremia į paminklą ir įsiklauso.Tačiau šnabždesių nebegirdėti,oloje tylu tylu... Ghala įbeda žvilgsnį į kampą. Pastarosiom dienom ją kankino vienatvė.Elfė ilgėjosi namų ,jai nusibodo medžioti slėnyje esančius žvėris,panašius į didžiulius vilkus ir pilstyti jų kraują į mažyčius buteliukus tam,kad vėliau juos atiduot pasimaišiusiam šventikui .Neklausė kokiam tikslui bus panaudotas tas kraujas,tik kuo greičiau pasiimdavo atlygį. Ji žinojo ,kad privalo tobulėti ir labai stengėsi.Mokėsi ir mokėsi,medžiojo tam,kad įgytų naujų žinių,kad taptų stipresnė. Už pastangas jai buvo atlyginta-Ghala ne tik perėjo į aukštesnį kovotojų lygį,bet ir atrodė dabar kitaip.Ji žvilgtelėjo į sniego baltumo šarvus,meiliai perbraukė įmantrius sidabro raštus ir siuvinėjimus. Taip, tai teikė pasitikėjimo savim .Tiesa, nauji batai nutrynė kojas,na, bet tai niekis... Tačiau dabar ji jautė tik tuštumą-taip būna,kai tikslas jau pasiektas...o kas toliau? "Vis viena ir viena..." nuliūdus pamanė ji. Išsitraukė strėlę,pavartė... Staiga apimta pykčio perlaužė ją ir sviedė į artmiausią paminklą. "Ne... negaliu taip elgtis,privalau susitvardyti"-ji prisitraukė kelius,apkabino juos rankom ir nunarino galvą.Auksinės sruogos,tarsi šilko šydas,paslėpė jos veidą. "Kaip norėčiau dabar būti namie...Galbūt pamatyčiau jį..."- ir apsidžiaugia,kad nieks jos nemato ,nes staiga parausta...Niekas net neįtaria,kad neseniai ji sutiko elfą-žinojo,kad toks yra,tačiau niekad nebuvo jo mačius- sutiko ir dabar vos užsimerkus matydavo jo gilias mėlynas akis,švelnius veido bruožus..."Joks delfas jam neprilygsta"- šyptelėjo ji ir širdyje tapo šilčiau. Ghala atsistojo,susirado kelionmaišį,pasirausė jame ir ištraukė šiltą apsiaustą. Apsigobė juo,vėl atsisėdo ir susirietė i kamuoliuką. Tamsi apsiausto medžiaga paslėpė prabangius šarvus ir jų savininkę-Ghala liko nematoma kvepiančioje prieblandoje. Ji dar sykį apsidairė,įsitikindama ,kad yra viena ir užsimerkė...Galbūt ji susiruošė nusnūsti,o gal-pasikviesti svajonę. Kas žino?...
metu antraja istorija Siaip dauguma istoriju yra kaip atskiri pasakojimai, tik veliau kelios bus susijusios Antroji istorija
Šventųjų slėnis
Tai buvo keista pailga ola,pilna eilėmis sustatytų paminklų.Jau seniai visi pamiršo,kam tie paminklai skirti,kaip jie čia atsirado ir kokią galią jie savyje slepia...Pačiam tolimiausiam ir tamsiausiam olos kampe,atsirėmus į vieną iš tų keistų akmeninių paminklų,sėdėjo Ghala.Tiksliau,ne sėdėjo,o kažkaip nepatogiai persikreipus gulėjo.Galėjai pamanyti,kad ji negyva-išbalusi oda,bereikšmis žvilgsnis,žvelgiantis į niekur ir šalia numestas lankas su strėline.Tačiau ji buvo gyva.Ir netgi ne sužeista.Tiesiog ji čia slėpėsi-nuo išorinio pasaulio ir nuo savęs. Ji nežinojo,kiek jau laiko praėjo taip begulint/besėdint,nežinojo,diena ar naktis dabar.Nežinojo,ir nenorėjo žinoti...Nuo nepatogios kūno padėties įskaudo nugara ir pečiai,bet ji nekreipė į tai dėmesio.Tiesiog sėdėjo,uodė tą salsvą kvapą,tvyrantį aplink ir bandė atspėti kas tai. Lapai? Bet ola akmeninė ir čia neauga medžiai...Ir akmuo juk bekvapis. Bet tas aromatas jai patiko-jis ramino,migdė...Kažką šnabždėjo...ne...tai pati ola pilna šnabždesių...jie sklinda iš visur-iš akmeninių sienų ,paminklų...iš oro... tarsi nuostabiausios dainos,tokių net elfai nedainuoja...kviečia ją kažkur...galiausiai suslieja į daugybę auksinių gijų,apglėbia ją savo raibuliuojančiais čiuptuvais...pasidaro taip šilta ir gera...Staiga Ghala suvokia-jei pasiduos šioms dieviškų šnabždesių vilionėms,jau niekad iš čia neišeis.Ji kresteli galva ir pašoka.Nutirpusį kūną perveria skausmas,o auksinės gijos subyra į milijardus švytinčių dulkių ir nusėda prie jos kojų... "Kas čia per vieta?"-paklausia,bet atsakymo nesitiki.Ji šią olą surado vienos iš savo klajonių metu. Tiesiog atėjo metas intensyviai tobulinti kovos ir magijos įgūdžius,o tam reikėjo įrodyti elfų mokytojams,kad jau yra pasiruošusi priimti naujas žinias.Ji gaudavo tai vienokią,tai kitokią užduotį ir jas vykdydama nusibelsdavo toli nuo namų.Taip vieną dieną Ghala atkeliavo čia.Pirmiausia ji pamatė slėnį-nykų,be jokio medelio,su šen bei ten styrančiais pageltusios žolės kuokštais. Kraštovaizdį paįvairino aukštos plikos uolos ir keletas sudaužytų skulptūrų. "Hmmm..."- numykė ji tada,tačiau pamažu leidosi eiti į slėnio gilumą. "Visgi ši vieta turi savotiško žavesio", nusprendė elfė,bėgdama per grubų akmeninį tiltą. Ir tuomet jos dėmesį patraukė kažkoks švytėjimas.Jis sklido nuo artmiausios uolos sienos,netgi ne uolos,o didžiulio kalno.Ghala pribėgo arčiau. Ir tuomet pamatė,kad tai visai ne kalno siena.Tai buvo...ji nesuprato,kas tai. Panašu į skystą stiklą,ant kurio tai atsirasdavo,tai išnykdavo mistiški užrašai.Tai jie ir skleidė tą švytėjimą. Atidžiau patyrinėjus ji įžvelgė tarytum vartų arką,neryškius jos kontūrus. Ghala žinojo-geriau nesiliesti prie nepažįstamos magijos,o kad tai buvo magija,ji neabejojo. Tačiau ji negalėjo atsispirti pagundai ir ištiesė ranką.Net per pirštinę pajuto ,kad tas "skystas stiklas" virpa, nuo pirštų galiukų visu kūnu perbėgdavo tai maloni šiluma,tai gaivinanti vėsa. Ji pabandė spustelti tą keistąją sieną ir...jos ranka atsidūrė viduje.Tuomet smalsioji elfė žengė žingsnį,dar vieną,ir štai ji jau stovi toje paslaptingoje oloje ir uodžia salsvą jos prieblandą.Paskui dar ne sykį ji čia buvo sugrįžus-pavargus,purvina ir apsitaškius krauju,ateidavo čia atgauti jėgų.
Ir dabar štai vėl ji čia.Vėl atsisėda,atsiremia į paminklą ir įsiklauso.Tačiau šnabždesių nebegirdėti,oloje tylu tylu... Ghala įbeda žvilgsnį į kampą. Pastarosiom dienom ją kankino vienatvė.Elfė ilgėjosi namų ,jai nusibodo medžioti slėnyje esančius žvėris,panašius į didžiulius vilkus ir pilstyti jų kraują į mažyčius buteliukus tam,kad vėliau juos atiduot pasimaišiusiam šventikui .Neklausė kokiam tikslui bus panaudotas tas kraujas,tik kuo greičiau pasiimdavo atlygį. Ji žinojo ,kad privalo tobulėti ir labai stengėsi.Mokėsi ir mokėsi,medžiojo tam,kad įgytų naujų žinių,kad taptų stipresnė. Už pastangas jai buvo atlyginta-Ghala ne tik perėjo į aukštesnį kovotojų lygį,bet ir atrodė dabar kitaip.Ji žvilgtelėjo į sniego baltumo šarvus,meiliai perbraukė įmantrius sidabro raštus ir siuvinėjimus. Taip, tai teikė pasitikėjimo savim .Tiesa, nauji batai nutrynė kojas,na, bet tai niekis... Tačiau dabar ji jautė tik tuštumą-taip būna,kai tikslas jau pasiektas...o kas toliau? "Vis viena ir viena..." nuliūdus pamanė ji. Išsitraukė strėlę,pavartė... Staiga apimta pykčio perlaužė ją ir sviedė į artmiausią paminklą. "Ne... negaliu taip elgtis,privalau susitvardyti"-ji prisitraukė kelius,apkabino juos rankom ir nunarino galvą.Auksinės sruogos,tarsi šilko šydas,paslėpė jos veidą. "Kaip norėčiau dabar būti namie...Galbūt pamatyčiau jį..."- ir apsidžiaugia,kad nieks jos nemato ,nes staiga parausta...Niekas net neįtaria,kad neseniai ji sutiko elfą-žinojo,kad toks yra,tačiau niekad nebuvo jo mačius- sutiko ir dabar vos užsimerkus matydavo jo gilias mėlynas akis,švelnius veido bruožus..."Joks delfas jam neprilygsta"- šyptelėjo ji ir širdyje tapo šilčiau. Ghala atsistojo,susirado kelionmaišį,pasirausė jame ir ištraukė šiltą apsiaustą. Apsigobė juo,vėl atsisėdo ir susirietė i kamuoliuką. Tamsi apsiausto medžiaga paslėpė prabangius šarvus ir jų savininkę-Ghala liko nematoma kvepiančioje prieblandoje. Ji dar sykį apsidairė,įsitikindama ,kad yra viena ir užsimerkė...Galbūt ji susiruošė nusnūsti,o gal-pasikviesti svajonę. Kas žino?...
Labai graziai parasyta 
Sita zaidima zaidziau/zaidziu ir as
Papildyta:
KOkiam serve zaidi>?
Sita zaidima zaidziau/zaidziu ir as
Papildyta:
KOkiam serve zaidi>?
L2- Kaimas, arba kitaip L2-Country. Siaip ivykiai aprasyti istorijose vyko Mikrolineage serveryje, na, bet vietos juk tos pacios Imesiu dar viena Sita bus tokia truputi N-18, nes i elfes gyvenima ateina meile
Trecioji istorija (atsiprasau, kad be lietuvisku rasmenu )
Sapnas
Giranas gyveno savo iprastu ritmu- sukavo prekeiviai,siulydami savo geri (cia galejai isigyti visko-nuo tviskanciu sarvu iki nutriususiu pergamentu), nepatenkinti burbejo pirkejai,bandydami nusidereti adena kita is gobsuoliu dwarfu. Is vieno aikstes galo i kita prazingsniuodavo isdidus kariai,demonstruodami savo ginklus ir paslapciom debciodami i didziakrutes delfes. Kazkuriam kampe linksmai klegejo mielos dwarfes.
Ghala sedejo kiek toleliau nuo tuo viso erzelio,isikniaubus i senoviska knyga melynais virseliais ir skaite Elmoro legendas. Karts nuo karto pakeldavo galva ir idemiu zvilgsniu perzvelgdavo surmuliuojancia minia.Bet,matyt,nieko idomaus nepamacius,vel inikdavo i skaityma. Vidudienio saules ikaitinta akmenine siena skleide malonia siluma, o aplinkinis klegesys liejosi i beprasmiu garsu kakofonija. Ghala verte puslapi po puslapio.Stai legenda apie senuosius Elmoro valdovus... stai- apie miestus... Kalba ,kuria buvo parasyta knyga, buvo labai sena, raides imantriai israityos...galiausiai eilutes tapo panasios i begancias skruzdeles...
...ji atsiplese nuo zemes. Negi skrendu?,- pamane... Ne. Ji pajuto tvirtas rankas, atsargiai ja kazkur nesancias... Kur?... To ji nezinojo, o atsimerkti bijojo... Tiek to, nesvarbu... Ji pasidave...
...jau nebesigirdejo surmulio, ji pakeite vejo zaismas medziu virsunese, tylus lapu snarejimas ir pauksciu balsai. Dar ji isgirdo vandeni- kazkur netoliese, linksmai sokinedamas per akmenis , bego upeliukas.Kaip sidabrinis varpelis is Evos sodu..
...staiga oda pasiurpo nuo netiketos vesos,ir ji atsimerke. Pirmiausia suprato- jau vakaras. O paskui pamate... tas melynas akis, idemiai ziurincias i ja. Prieblandoj jos atrode pilkos... Ji jau nebejaute vesos- tos akys visad iziebdavo ugni sirdy,taciau niekad, niekad ji nebuvo macius ju taip is arti. Ghala letai istiese ranka,ir,tarytum bijodama,kad viskas issisklaidys tartum rukas, atsargiai perbrauke elfo plaukus... Ne,jis neisnyko. Vis taip pat idemiai ziurejo i ja ir vos vos sypsojosi. Tikras. Pirstines trukde,ir ji skubiai jas nutraukus numete i zole. Taip geriau.Pirstu galiukais ji paliete jo veida ir po kuna pasklido maloni siluma...Ji girdejo jo alsavima, ramu,gilu, uzuode svetimos odos kvapa ir svaigo... Nepastebejo pro medziu laja smalsiai zvilgciojancio menulio, nepastebejo dangu nusagsciusiu zvaigzdziu... Ghala mate tik ji, tas kerincias akis, liauna ir tvirta kuna, aptempta prabangiais sarvais... Ji neklause,is kur jis atsirado, ji tiesiog megavosi sia akimirka... Svelnus spragtelejimas ir ji suprato, kad tvirtos mitrilo sagteles ant jos sarvu lengvai pasidave... Ant peties nusileidzia lengvas lyg drugelio sparnai bucinys, ir Ghala krupteli. Jos jau niekas neapsaugos, ir nereikia...tegu tai tesiasi amzinai... Menulis pasitrauke ir jau nebezvilgcioja pro medziu lapus-gal jam geda,o gal nutare netrukdyti... Dar vienas bucinys...dar vienas... kunas dega, noredamas vis daugiau ir daugiau... elfe prisitraukia arciau, lupos geria svetima karsti,tarsi gyvybes vyna,rankos,nekantrios, glosto ir glosto tuos dieviskus plaukus,silkinius,slystancius tarp pirstu... ir ji skesta..skesta issvajotuju akiu gelmej,ir niekas nesvarbu,tik Jis... Ji issiriecia ir seseliu zaismas piesia nat jos kuno nuostabiausius ornamentus,taciau ji to nejaucia...nemato... Visas pasaulis dabar- Jo rankos,tvirtos, bet svelnios, glamonejancios ir paliekancios degancius pedsakus ant elfes odos... Atrodo, nebeistvers, subyres i tukstancius svytinciu zariju...nagi...
...Taukst! Knyga isslysta is ranku ir skaudziai trinkteli i keli. Ghala susiraukia,ir is apmaudo vos nepravirksta. Susiraukus pakelia knyga ir apsidairo. Viskas taip,kaip buve- Giranas gyvena savo gyvenima toliau,ir niekam nerupi elfes sapnai. Ghala atsistoja,patrina uzgauta keli,pasiima istikimaji lanka ir ipykus nudrozia link isejimo is miesto. Eis koki moba paskers, kad islieti apmauda ir nusivylima...
Imesiu dar viena Sita bus tokia truputi N-18, nes i elfes gyvenima ateina meile Trecioji istorija (atsiprasau, kad be lietuvisku rasmenu )
Sapnas
Giranas gyveno savo iprastu ritmu- sukavo prekeiviai,siulydami savo geri (cia galejai isigyti visko-nuo tviskanciu sarvu iki nutriususiu pergamentu), nepatenkinti burbejo pirkejai,bandydami nusidereti adena kita is gobsuoliu dwarfu. Is vieno aikstes galo i kita prazingsniuodavo isdidus kariai,demonstruodami savo ginklus ir paslapciom debciodami i didziakrutes delfes. Kazkuriam kampe linksmai klegejo mielos dwarfes.
Ghala sedejo kiek toleliau nuo tuo viso erzelio,isikniaubus i senoviska knyga melynais virseliais ir skaite Elmoro legendas. Karts nuo karto pakeldavo galva ir idemiu zvilgsniu perzvelgdavo surmuliuojancia minia.Bet,matyt,nieko idomaus nepamacius,vel inikdavo i skaityma. Vidudienio saules ikaitinta akmenine siena skleide malonia siluma, o aplinkinis klegesys liejosi i beprasmiu garsu kakofonija. Ghala verte puslapi po puslapio.Stai legenda apie senuosius Elmoro valdovus... stai- apie miestus... Kalba ,kuria buvo parasyta knyga, buvo labai sena, raides imantriai israityos...galiausiai eilutes tapo panasios i begancias skruzdeles...
...ji atsiplese nuo zemes. Negi skrendu?,- pamane... Ne. Ji pajuto tvirtas rankas, atsargiai ja kazkur nesancias... Kur?... To ji nezinojo, o atsimerkti bijojo... Tiek to, nesvarbu... Ji pasidave...
...jau nebesigirdejo surmulio, ji pakeite vejo zaismas medziu virsunese, tylus lapu snarejimas ir pauksciu balsai. Dar ji isgirdo vandeni- kazkur netoliese, linksmai sokinedamas per akmenis , bego upeliukas.Kaip sidabrinis varpelis is Evos sodu..
...staiga oda pasiurpo nuo netiketos vesos,ir ji atsimerke. Pirmiausia suprato- jau vakaras. O paskui pamate... tas melynas akis, idemiai ziurincias i ja. Prieblandoj jos atrode pilkos... Ji jau nebejaute vesos- tos akys visad iziebdavo ugni sirdy,taciau niekad, niekad ji nebuvo macius ju taip is arti. Ghala letai istiese ranka,ir,tarytum bijodama,kad viskas issisklaidys tartum rukas, atsargiai perbrauke elfo plaukus... Ne,jis neisnyko. Vis taip pat idemiai ziurejo i ja ir vos vos sypsojosi. Tikras. Pirstines trukde,ir ji skubiai jas nutraukus numete i zole. Taip geriau.Pirstu galiukais ji paliete jo veida ir po kuna pasklido maloni siluma...Ji girdejo jo alsavima, ramu,gilu, uzuode svetimos odos kvapa ir svaigo... Nepastebejo pro medziu laja smalsiai zvilgciojancio menulio, nepastebejo dangu nusagsciusiu zvaigzdziu... Ghala mate tik ji, tas kerincias akis, liauna ir tvirta kuna, aptempta prabangiais sarvais... Ji neklause,is kur jis atsirado, ji tiesiog megavosi sia akimirka... Svelnus spragtelejimas ir ji suprato, kad tvirtos mitrilo sagteles ant jos sarvu lengvai pasidave... Ant peties nusileidzia lengvas lyg drugelio sparnai bucinys, ir Ghala krupteli. Jos jau niekas neapsaugos, ir nereikia...tegu tai tesiasi amzinai... Menulis pasitrauke ir jau nebezvilgcioja pro medziu lapus-gal jam geda,o gal nutare netrukdyti... Dar vienas bucinys...dar vienas... kunas dega, noredamas vis daugiau ir daugiau... elfe prisitraukia arciau, lupos geria svetima karsti,tarsi gyvybes vyna,rankos,nekantrios, glosto ir glosto tuos dieviskus plaukus,silkinius,slystancius tarp pirstu... ir ji skesta..skesta issvajotuju akiu gelmej,ir niekas nesvarbu,tik Jis... Ji issiriecia ir seseliu zaismas piesia nat jos kuno nuostabiausius ornamentus,taciau ji to nejaucia...nemato... Visas pasaulis dabar- Jo rankos,tvirtos, bet svelnios, glamonejancios ir paliekancios degancius pedsakus ant elfes odos... Atrodo, nebeistvers, subyres i tukstancius svytinciu zariju...nagi...
...Taukst! Knyga isslysta is ranku ir skaudziai trinkteli i keli. Ghala susiraukia,ir is apmaudo vos nepravirksta. Susiraukus pakelia knyga ir apsidairo. Viskas taip,kaip buve- Giranas gyvena savo gyvenima toliau,ir niekam nerupi elfes sapnai. Ghala atsistoja,patrina uzgauta keli,pasiima istikimaji lanka ir ipykus nudrozia link isejimo is miesto. Eis koki moba paskers, kad islieti apmauda ir nusivylima...
Žinai ką Simbalia, nugi labai fainai rašai Aš nemėgstu fantastikos (nors myliu vampyrus ir vilkolakius 
) ir jos net neskaitau ir nežiūriu fantastinių filmų, bet tavo sukurti vaizdai labai aiškiai, spalvingai ir ryškiai dėliojasi mano vaizduotėje Viską ką aprašei, tiesiog taip ir matau Išeitų labai netgi neblogas filmas manau O ir ta tavoji Ghala man kažkodėl labai imponuoja 
Aš nemėgstu fantastikos (nors myliu vampyrus ir vilkolakius ) ir jos net neskaitau ir nežiūriu fantastinių filmų, bet tavo sukurti vaizdai labai aiškiai, spalvingai ir ryškiai dėliojasi mano vaizduotėje Viską ką aprašei, tiesiog taip ir matau Išeitų labai netgi neblogas filmas manau O ir ta tavoji Ghala man kažkodėl labai imponuoja
Labai smagu girdeti gerus atsiliepimus apie savo rasliava Siaip turiu minciu parasyti knyga, na gal kada nors
O kol kas:
Ketvirtoji istorija
Angelu krioklys
Prisiglaudęs prie aukštų žalių kalvų,giliu tarpekliu tarytum atskirtas nuo išorinio pasaulio, ramiai sau snaudė Medžiotojų kaimelis. Nesigirdėjo čia įkyrių prekeivių šūksnių, nebuvo minios neaiškios kilmės perėjunų ir lėbautojų. Kaimelio gyvenimas tekėjo sava ,lėta ir ramia, tėkme,tarytum nepasiduodamas jokiems laiko įgeidžiams.
Ghala stovėjo ties kaimo vartais ir gėrėjosi apylinkių grožiu. Čia ruduo pasitinka vasarą ir sustingsta amžiams- pamanė ji,stebėdama vaiskiai žalias kalvas ir jų papėdėse augančius medžius geltonai oranžiniais lapais. Ji priėjo prie artimiausio keistos rūšies medžio ir pasistiebus nuskynė vieną lapą. Pauostė- kvepia saule ir vėju... Lėtai sukiodama jį tarp pirštų, Ghala pasuko link centrinės kaimelio aikštės. Praėjusi pro nuobodžiaujančius sargybinius ji užlipo mediniais laiptukais į vieną iš keleto ten esančių krautuvėlių apsamanojusiais stogais. Iškaba virš krautvėlės skelbė : Magija. Viduje tvyrojo prieblanda ir saldžiai aitrus kažkokių gėlių kvapas,ant lentynų dulkėjo stirtos knygų, tyliai burbuliavo stikliniai indai su spalvotais skysčiais. Ghala,apsidairius,ar daugiau čia nieko nėra, priėjo prie užsimiegojusios prekeivės ir kažką greitai šnipštelėjo tai į ausį. Pagyvenusi moteris niekuo neparodė savo nustebimo,tik pasilenkė po prekystaliu ir ėmė raustis didžiulėj skrynioj. Neilgtrukus ji ištraukė keletą medžiaginių dailiai siuvinėtų maišiukų ir padėjo juos priešais elfę. Ghala tuoj pat atrišo pirmąjį ir smalsiai įkišo savo mažą nosytę į jį ,bet susiraukusi greit pastūmė į šalį. Tuomet ėmėsi antrojo-jį ištiko toks pats likimas. Galiausiai atrišus trečiąjį ji patenkinta linktelėjo galva. Tuomet prekeivė nukėlė nuo lentynos krištolinį indą,apvyniotą odos skiaute ir iki pusės pripildytą kažkokios substancijos, ir padavė jį Ghalai. Elfė skubiai viską susidėjo į savo kelioninį krepšį, pabėrė moteriškei kelias dešimtis auksinių adenų ir išėjo lauk. Nesidairydama ji paliko kaimą ir lengvai nubėgo vinguriuojančiu takeliu. Po kelių akimirkų ji perbėgo kabantį tiltą,permestą per gilų ir siaurą tarpeklį,dar keletas greitų žingsnių ir elfės figūrėlė pranyko seno žalio miško šešėlyje.
Ghala sustojo ir apsidairė.Teisybę sakė Medžiotojų kaimelio sargybinis-šis miškas buvo kažkoks...ne toks. Senas ir paslaptingas,atrodė,čia daugiau nieko nėra,tik apkerpėję medžiai ir pažeme besidraikantis rūkas. Ir visiška tyla...Elfė atsargiai leidosi eiti gilyn į mišką.Ji nejautė baimės (nuo kada elfai pradėjo bijoti miškų?),tik smalsumą ir norą pažinti. Su nuostaba ji žvalgėsi aplinkui- didžiuliai medžiai miegojo įsisupę į minkštas samanų skraistes, milžiniški grybai spindėjo rasos lašeliais, nuostabaus grožio gėlės pasakojo savo spalvotas pasakas šalia tekančiai upei. Niekad net į galvą nešautų,kad čia gali slapstytis blogis. Tačiau Ghala prisiminė legendą,kurią jai papasakojo tas pats kaimo sargybinis. O legenda bylojo,kad šiame miške gyveno (o galbūt ir vis dar gyvena) keisti padarai. Pasekę kokį neatsargų keliautoją, jie priimdavo jo paties pavidalą ir užpuldavo jį. Vargšui keliautojui atrodydavo,kad jis mato pats save-kaip veidrodyje,nes keistieji padarai ne tik perimdavo jo išvaizdą,bet ir elgdavosi,ir kalbėdavo kaip jis. Galiausiai dažnas,netekęs kantrybės,puldavo savo antrininką... bet čia ir būdavo didžiausia klaida. Antrininkas savo auką nuviliodavo toli į mišką,kur šis galų gale,netekęs jėgų ir vilties,nusigaluodavo. Geriausias būdas išvengti tokio likimo- tiesiog ignoruoti savo antrininką ir eiti savais keliais. Ghala tai žinojo,tačiau dėl visa ko paspartino žingsnį. Negausūs miško gyventojai, kats nuo karto išnyrantys tarp medžių, nekreipė į vienišą elfę jokio dėmesio ir nekėlė jai nė menkiausio pavojaus,tad ji be jokių nuotykių keliavo sau toliau.
Taip,paskendusi savo mintyse,kažką tyliai niūniuodama elfų kalba ir vis paspirdama po kojom pasipainiojusį akmenuką, Ghala nuėjo gerą kelio gabalą. Staiga ją iš apmąstymų pažadino kažkoks tolimas šniokštimas. Ghala pakėlė galvą ir išsižiojo iš nuostabos- tokio grožio ji dar nebuvo niekur mačius. Nuo aukštos akmeninės uolos, žaisdamos saulės spinduliuose,krito begalinės kaskados tyro vandens, šniokšdamos ištikšdavo ant apačioje susigrūdusių akmenų,ir,jau nurimusios,susiliedavo su upe. Angelų krioklys. Sakoma,kad tai aukščiausias krioklys visame kontinente, sukurtas pačių Dievų. Elfė nekantraudama paspartino žingsnį, perbėgo nedidelę pievelę,perbrido upę,ir štai ji jau stovi beveik pačioje krioklio papėdėje. Kelionės tikslas pasiektas. Ghala numeta savo krepšį ant žolės ir atsisėda. Minutę kitą žavėdamasi stebi krioklį, paskui iš lėto nusitraukia pirštines ir padeda šalia krepšio. Nusiima diademą su Girano pilies herbu,paskui pasilenkia ir timpteli auksinius raištelius- mažos dailios pėdutės atsikrato batų nelaisvės. Nusisega antpečius, ir,ketindama nusimesti viršutinę šarvų dalį, paliečia tvirtas mitrilo sagteles...pirštai nevalingai virpteli,veidu perbėga šešėlis.Tai tik sapnas...sapnas,kuris,deja,niekada neišsipildys-apmaudžiai tarsteli pati sau,ir šiek tiek suirzus griebiasi dailiai kaldintos diržo sagties. Pagaliau ant elfės kūno lieka vien tik plonyčiai ir perregimi, it voratinklis,dailiai siuvinėti baltutėliai apatiniai drabužėliai. Tuomet Ghala išsitraukia iš krepšio Medžiotojų kaimelyje įsigytą krištolinį indą su skysčiu, nuriša nuo jo odos skiautę,ir paėmus medžiaginį maišelį, supila jo turinį (kažkokius keistus baltus miltelius,kvepiančius medumi) į tą indą. Susiradus šalia besivoliojančią medžio šakelę,pamaišo, ir stebi,kaip milteliai,reaguodami su keistuoju skysčiu, virsta vientisa,panašia į plaktą grietinėlę,mase. Apsidairius,ir pamačius tinkamą plyšį akmenų sangrūdoj, greitai sukiša ten savo krepšį,šarvus,kiek padvejojus-ir lanką su strėline. Tačiau pasilieka nedidelį aštrų durklą-dėl viso pikto... Dar kartą įsitikinus,kad čia tik ji viena,lengvu judesiu atsikrato paskutinių lengvučių drabužėlių. Paėmus indą su saldžiai kvepiančia mase,pradeda lėtai tepti ja visą kūną... ji stebi,kaip pamažu ima blukti seni kovų randai,jaučia, kaip svaiginantis kvapas atgaivina sielą... tuomet atsistoja, ir basa per žolę bėga link upės,jausdama,kaip švelnūs stiebeliai kutena padus... Pūkšt! Šaltas kaip ledas vanduo apgaubia elfės kūną, ji išneria į paviršių ir nusijuokia,papurto galvą,ir mažyčiai vandens lašeliai pažyra į visas puses tarytum miniatiūrinės vaivorykštės. Keletas lengvų yrių- ir elfė pasiekia patį krioklį, vikriai užsiropščia ant slidžių akmenų ir smunka į jo vidų. Ją pasitinka kurtinantis krentančio vandens triukšmas ir milijardai tykštančių purslų. Ghala ištiesia rankas ir užsimerkia... Mmm... kaip gera... nusišypso . Šiandien ji tiesiog laiminga,besimėgaujanti gyvenimu jauna elfė...
... Vakarėjant Ghala,maloniai pavargus, iš lėto tipeno vidiniu pilies kiemu į savo bokštą ir jame esantį mažą jaukų kambarėlį. Staiga ji pajuto,kad ją kažkas įdėmiai stebi... Pakėlė galvą,ir jos žvilgsnis susidūrė su tamsiom klano nekromantės akim. Ši sėdėjo ant palangės vieno iš apatinių aukštų lango. Galbūt kurį kitą vakarą elfė tiesiog būtų pagalvojus: Ko čia spoksai?- ir nuėjus savais keliais, tačiau dabar tik sumišus nusišypsojo. Nekromantė net nemirktelėjo,tik toliau stebėjo elfę savo tamsiom akim. Ghala, dar labiau sumišus, pasisuko eiti. Ji visada šiek tiek prisibijojo tų,kurie naudojo tamsiąją magiją. Netgi jautė šiokį tokį pasibjaurėjimą... Galiausiai,susimąsčius,užlipo stačiais laiptukais į savo kambarėlį, ir ,nusirengus, griuvo į minkštus patalus. Greitai ji užmigo,net neįtardama,koks mažas stebuklas jos laukia po keleto dienų...
Siaip turiu minciu parasyti knyga, na gal kada nors O kol kas:
Ketvirtoji istorija
Angelu krioklys
Prisiglaudęs prie aukštų žalių kalvų,giliu tarpekliu tarytum atskirtas nuo išorinio pasaulio, ramiai sau snaudė Medžiotojų kaimelis. Nesigirdėjo čia įkyrių prekeivių šūksnių, nebuvo minios neaiškios kilmės perėjunų ir lėbautojų. Kaimelio gyvenimas tekėjo sava ,lėta ir ramia, tėkme,tarytum nepasiduodamas jokiems laiko įgeidžiams.
Ghala stovėjo ties kaimo vartais ir gėrėjosi apylinkių grožiu. Čia ruduo pasitinka vasarą ir sustingsta amžiams- pamanė ji,stebėdama vaiskiai žalias kalvas ir jų papėdėse augančius medžius geltonai oranžiniais lapais. Ji priėjo prie artimiausio keistos rūšies medžio ir pasistiebus nuskynė vieną lapą. Pauostė- kvepia saule ir vėju... Lėtai sukiodama jį tarp pirštų, Ghala pasuko link centrinės kaimelio aikštės. Praėjusi pro nuobodžiaujančius sargybinius ji užlipo mediniais laiptukais į vieną iš keleto ten esančių krautuvėlių apsamanojusiais stogais. Iškaba virš krautvėlės skelbė : Magija. Viduje tvyrojo prieblanda ir saldžiai aitrus kažkokių gėlių kvapas,ant lentynų dulkėjo stirtos knygų, tyliai burbuliavo stikliniai indai su spalvotais skysčiais. Ghala,apsidairius,ar daugiau čia nieko nėra, priėjo prie užsimiegojusios prekeivės ir kažką greitai šnipštelėjo tai į ausį. Pagyvenusi moteris niekuo neparodė savo nustebimo,tik pasilenkė po prekystaliu ir ėmė raustis didžiulėj skrynioj. Neilgtrukus ji ištraukė keletą medžiaginių dailiai siuvinėtų maišiukų ir padėjo juos priešais elfę. Ghala tuoj pat atrišo pirmąjį ir smalsiai įkišo savo mažą nosytę į jį ,bet susiraukusi greit pastūmė į šalį. Tuomet ėmėsi antrojo-jį ištiko toks pats likimas. Galiausiai atrišus trečiąjį ji patenkinta linktelėjo galva. Tuomet prekeivė nukėlė nuo lentynos krištolinį indą,apvyniotą odos skiaute ir iki pusės pripildytą kažkokios substancijos, ir padavė jį Ghalai. Elfė skubiai viską susidėjo į savo kelioninį krepšį, pabėrė moteriškei kelias dešimtis auksinių adenų ir išėjo lauk. Nesidairydama ji paliko kaimą ir lengvai nubėgo vinguriuojančiu takeliu. Po kelių akimirkų ji perbėgo kabantį tiltą,permestą per gilų ir siaurą tarpeklį,dar keletas greitų žingsnių ir elfės figūrėlė pranyko seno žalio miško šešėlyje.
Ghala sustojo ir apsidairė.Teisybę sakė Medžiotojų kaimelio sargybinis-šis miškas buvo kažkoks...ne toks. Senas ir paslaptingas,atrodė,čia daugiau nieko nėra,tik apkerpėję medžiai ir pažeme besidraikantis rūkas. Ir visiška tyla...Elfė atsargiai leidosi eiti gilyn į mišką.Ji nejautė baimės (nuo kada elfai pradėjo bijoti miškų?),tik smalsumą ir norą pažinti. Su nuostaba ji žvalgėsi aplinkui- didžiuliai medžiai miegojo įsisupę į minkštas samanų skraistes, milžiniški grybai spindėjo rasos lašeliais, nuostabaus grožio gėlės pasakojo savo spalvotas pasakas šalia tekančiai upei. Niekad net į galvą nešautų,kad čia gali slapstytis blogis. Tačiau Ghala prisiminė legendą,kurią jai papasakojo tas pats kaimo sargybinis. O legenda bylojo,kad šiame miške gyveno (o galbūt ir vis dar gyvena) keisti padarai. Pasekę kokį neatsargų keliautoją, jie priimdavo jo paties pavidalą ir užpuldavo jį. Vargšui keliautojui atrodydavo,kad jis mato pats save-kaip veidrodyje,nes keistieji padarai ne tik perimdavo jo išvaizdą,bet ir elgdavosi,ir kalbėdavo kaip jis. Galiausiai dažnas,netekęs kantrybės,puldavo savo antrininką... bet čia ir būdavo didžiausia klaida. Antrininkas savo auką nuviliodavo toli į mišką,kur šis galų gale,netekęs jėgų ir vilties,nusigaluodavo. Geriausias būdas išvengti tokio likimo- tiesiog ignoruoti savo antrininką ir eiti savais keliais. Ghala tai žinojo,tačiau dėl visa ko paspartino žingsnį. Negausūs miško gyventojai, kats nuo karto išnyrantys tarp medžių, nekreipė į vienišą elfę jokio dėmesio ir nekėlė jai nė menkiausio pavojaus,tad ji be jokių nuotykių keliavo sau toliau.
Taip,paskendusi savo mintyse,kažką tyliai niūniuodama elfų kalba ir vis paspirdama po kojom pasipainiojusį akmenuką, Ghala nuėjo gerą kelio gabalą. Staiga ją iš apmąstymų pažadino kažkoks tolimas šniokštimas. Ghala pakėlė galvą ir išsižiojo iš nuostabos- tokio grožio ji dar nebuvo niekur mačius. Nuo aukštos akmeninės uolos, žaisdamos saulės spinduliuose,krito begalinės kaskados tyro vandens, šniokšdamos ištikšdavo ant apačioje susigrūdusių akmenų,ir,jau nurimusios,susiliedavo su upe. Angelų krioklys. Sakoma,kad tai aukščiausias krioklys visame kontinente, sukurtas pačių Dievų. Elfė nekantraudama paspartino žingsnį, perbėgo nedidelę pievelę,perbrido upę,ir štai ji jau stovi beveik pačioje krioklio papėdėje. Kelionės tikslas pasiektas. Ghala numeta savo krepšį ant žolės ir atsisėda. Minutę kitą žavėdamasi stebi krioklį, paskui iš lėto nusitraukia pirštines ir padeda šalia krepšio. Nusiima diademą su Girano pilies herbu,paskui pasilenkia ir timpteli auksinius raištelius- mažos dailios pėdutės atsikrato batų nelaisvės. Nusisega antpečius, ir,ketindama nusimesti viršutinę šarvų dalį, paliečia tvirtas mitrilo sagteles...pirštai nevalingai virpteli,veidu perbėga šešėlis.Tai tik sapnas...sapnas,kuris,deja,niekada neišsipildys-apmaudžiai tarsteli pati sau,ir šiek tiek suirzus griebiasi dailiai kaldintos diržo sagties. Pagaliau ant elfės kūno lieka vien tik plonyčiai ir perregimi, it voratinklis,dailiai siuvinėti baltutėliai apatiniai drabužėliai. Tuomet Ghala išsitraukia iš krepšio Medžiotojų kaimelyje įsigytą krištolinį indą su skysčiu, nuriša nuo jo odos skiautę,ir paėmus medžiaginį maišelį, supila jo turinį (kažkokius keistus baltus miltelius,kvepiančius medumi) į tą indą. Susiradus šalia besivoliojančią medžio šakelę,pamaišo, ir stebi,kaip milteliai,reaguodami su keistuoju skysčiu, virsta vientisa,panašia į plaktą grietinėlę,mase. Apsidairius,ir pamačius tinkamą plyšį akmenų sangrūdoj, greitai sukiša ten savo krepšį,šarvus,kiek padvejojus-ir lanką su strėline. Tačiau pasilieka nedidelį aštrų durklą-dėl viso pikto... Dar kartą įsitikinus,kad čia tik ji viena,lengvu judesiu atsikrato paskutinių lengvučių drabužėlių. Paėmus indą su saldžiai kvepiančia mase,pradeda lėtai tepti ja visą kūną... ji stebi,kaip pamažu ima blukti seni kovų randai,jaučia, kaip svaiginantis kvapas atgaivina sielą... tuomet atsistoja, ir basa per žolę bėga link upės,jausdama,kaip švelnūs stiebeliai kutena padus... Pūkšt! Šaltas kaip ledas vanduo apgaubia elfės kūną, ji išneria į paviršių ir nusijuokia,papurto galvą,ir mažyčiai vandens lašeliai pažyra į visas puses tarytum miniatiūrinės vaivorykštės. Keletas lengvų yrių- ir elfė pasiekia patį krioklį, vikriai užsiropščia ant slidžių akmenų ir smunka į jo vidų. Ją pasitinka kurtinantis krentančio vandens triukšmas ir milijardai tykštančių purslų. Ghala ištiesia rankas ir užsimerkia... Mmm... kaip gera... nusišypso . Šiandien ji tiesiog laiminga,besimėgaujanti gyvenimu jauna elfė...
... Vakarėjant Ghala,maloniai pavargus, iš lėto tipeno vidiniu pilies kiemu į savo bokštą ir jame esantį mažą jaukų kambarėlį. Staiga ji pajuto,kad ją kažkas įdėmiai stebi... Pakėlė galvą,ir jos žvilgsnis susidūrė su tamsiom klano nekromantės akim. Ši sėdėjo ant palangės vieno iš apatinių aukštų lango. Galbūt kurį kitą vakarą elfė tiesiog būtų pagalvojus: Ko čia spoksai?- ir nuėjus savais keliais, tačiau dabar tik sumišus nusišypsojo. Nekromantė net nemirktelėjo,tik toliau stebėjo elfę savo tamsiom akim. Ghala, dar labiau sumišus, pasisuko eiti. Ji visada šiek tiek prisibijojo tų,kurie naudojo tamsiąją magiją. Netgi jautė šiokį tokį pasibjaurėjimą... Galiausiai,susimąsčius,užlipo stačiais laiptukais į savo kambarėlį, ir ,nusirengus, griuvo į minkštus patalus. Greitai ji užmigo,net neįtardama,koks mažas stebuklas jos laukia po keleto dienų...
I like it Tavo aprašomi vaizdai tiesiog kerintys 
Mano vaizduotė svaigsta iš malonumo nuo jų
Tavo aprašomi vaizdai tiesiog kerintys Mano vaizduotė svaigsta iš malonumo nuo jų
Sita bus labai jau tokia romantiska, bet man ji labai grazi
Penktoji istorija
Susitikimas
Buvo jau seniai po vidurnakčio. Nebesigirdėjo lėbaujančių dwarfų,nieks nevaikščiojo tuščiais koridoriais,tik nebylūs sargybiniai karts nuo karto sužvangėdavo šarvais, mankštindami nutirpusias kojas. Pilis miegojo, jos tamsūs dantyti kuorai susiliejo su dar tamsesniu nakties dangumi. Nuobodžiaujantis mėnulis iš lėto plaukė dangumi,stumdydamas lengvas debesų draiskanas. Staiga jo dėmesį patraukė vienas kampinis pilies bokštas. Tiksliau,ne pats bokštas,nes jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, o pačiame jo viršuje pravertas langelis. Smalsuolis mėnuo priplaukė arčiau ir žvilgtelėjo vidun. Susidomėjęs ėmė apžiūrinėti nedidelį kambariuką- medinę spintą su dailiai išraižytais šokančiais vienaragiais,užgesusį židinį keistais rašmeninimis puošta briauna,lovą- ji buvo tuščia,antklodė numesta ant žemės-lyg ką tik iš jos kas nors būtų išlipęs. Dar buvo keletas kėdžių aukštom atkaltėm ir prie pat lango masyvus rašomasis stalas,nukrautas tuščiais ir pilnais rašalo buteliukais,plunksnom, pergamento lapais ir knygom. Šiek tiek nusivylęs mėnulis jau ketino keliauti toliau savo dangaus keliais,bet staiga jo spindulys skaudžiai atsimušė į kažkokį spindintį daiktą kambario kampe. Ir tik tada jis pamatė elfę- ši sėdėjo ant grindų patiesto kailio,parietus po savim kojas ir apsigobus tamsia šilta skraiste. Jos žvilgsnis kažkur klajojo,o lūpos nežymiai šypsojosi. Rankose ji laikė tą patį spindintį daiktą,kuris ir patraukė mėnulio dėmesį,ir,tarytum būdama ne šiam pasauly,monotoniškai braukė pirštais auksinį paviršių. Tai buvo karūna. Nedidelė ir labai graži, su meistriškai nukaldintais dvigubais aukso sparnais bei inkrustuotu smaragdu,ji švytėjo elfės rankose...
Neatrodė,kad ši diena kažkuo išsiskirs iš kitų, prieš ją buvusių ar dar ateisiančių dienų. Ta pati saulė ir dangus,tie patys kažkur skubantys keliautojai ir kariai,seniai girdėtos istorijos ir gandai...Laikas tarytum užstrigo ties kažkuria padala ir niekaip nenorėjo pajudėti. Ghala sėdėjo ir nuobodžiavo,tingiai apžiūrinėdama nerimstančią minią ir klausydamasi pokalbių nuotrupų. Susimąsčius ji net nepastebėjo prie jos prisiartinusio elfo. Labas... ištarė švelnus melodingas balsas,priversdamas Ghalą pašokti ant kojų. Žinoma, tai buvo Jis. Pažintų tą balsą iš tūkstančio kitų. Ji jautė,kaip pašėlusiai daužosi širdis ir sutrikus tvirčiau suspaudė lanką,tarytum bandydama neišsiduoti kaip ją veikia šio elfo buvimas šalia. Tikėjosi,kad jis tik pasisveikins,ir nueis, tačiau vietoj to ji išgirdo klausimą- Ar nori pamatyti kai ką nepaprastai gražaus? ... Ir viskas, ką ji sugebėjo padaryti atsakydama- tai tik linktelėti galva... Tą pačią akimirką ji pajuto,kaip elfas tvirtai suspaudžia jos ranką,ima beprotiškai svaigti galva, akyse pasidaro tamsu ir ji netenka sąmonės...
Pirmiausia Ghala išgirdo kažkur visai šalia tyliai į krantinę atsitrenkiančias bangas.Pabandė atsimerkti-galva vis dar svaigo,ir ji sunkiai gaudėsi aplinkoj. Pagaliau šiaip ne taip atsipeikėjus,apsidairė. Kaip ir spėjo, ji stovėjo ant dailios akmens plokštėmis grįstos krantinės su elfų emblema. Nuo čia iki pat horizonto plytėjo ramus kaip vakaras vandenynas,su kur ne kur išsikišusiom smailiom uolom. Innadrilas- sušnabždėjo ji, grožėdamasi vandens platybėmis ir jausdama,kaip sūrių lašelių prisodrintas oras išblaško paskutinius svaigulio likučius. Taip- staiga ji išgirdo tą patį melodingą balsą ir krūptelėjus pasisuko. Gražu?- elfas stovėjo kiek atokiau stebėdamas ją. Ir Ghala suprato,kad tai jis kažkokiu magišku būdu vos per kelias akimirkas perkėlė ją čia.Ir save taip pat. Ir tyliai atsakė gražu.... Elfas šyptelėjo ir mostelėjo ranka- tuomet eime. Ir nuėjo,o Ghala nusekė jam iš paskos,žvalgydamasi į šalis ir stebėdamasi pastatais mėlynais stogais, aukštais bokšteliais , nagingų meistrų papuoštais metalo ornamentais,daugybe nedidelių tiltukų su stogeliais, fontanų...atrodė,kad šis miestas pastatytas ant vandens. Jis buvo tobulo grožio, ramus, bet gyvas... Ghala buvo skaičius,kad šį miestą labai seniai pastatė žmonės ir elfai ir jis buvo vadinamas Elmoro perlu. Bėgant amžiams jo grožis neblėso, o tik dar labiau skleidėsi ir klestėjo. Sakoma,kad pati deivė Eva jį globoja ir karts nuo karto ją netgi galima čia pamatyti.
Galiausiai jiedu kirto paskutinį tiltą ir išėjo iš miesto. Elfas pasuko link grįsto vingiuoto keliuko,bėgančio kažkur tolyn miesto pakraščiu. Ghala ėjo iš paskos šiek tiek atsilikus, vis atsigręždama atgal. Nuvargus saulė jau ketino pamažu leistis į vandenyną,užleisdama vietą tykiam vakarui ir Innadrile pradėjo žiebtis pirmieji žiburiai... Atėjom- išgirdo ji tariant elfą. Keliukas,atvedęs juos čia,baigėsi. Tai buvo tarytum nedidelė aikštelė ant paties skardžio krašto, kurio papėdę skalavo bangos.Aikštelės kraštuose į viršų kilo akmeninės kolonos,remdamos raižiniais puoštą stogą. Greičiausiai tai buvo pavėsinė,iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į vandenyną. Prie pat skardžio krašto aikštelę juosė turėklai,o ant grindinio vėlgi buvo išpiešta elfų emblema. Ghala susidomėjus priėjo prie pat aikštelės krašto ir persisvėrė per turėklus,bandydama įžvelgti apačioj į skardį dūžtančias bangas.Tada vėl atsigręžė į miestą-iš čia jis matėsi kaip ant delno,vientisas mėlynų stogų stogelių ir bokštelių vandenynas, harmoningai įsiliejantis į vakaro dangų,kuriame jau pradėjo žiebtis pirmosios žvaigždės. Kiek atokiau stovėjo vienišas švyturys su vandens ratu (ir su ta pačia emblema),savo mėlyna šviesa be garso skrosdamas dangų ir kviesdamas laivus sugrįžti... Kaip pasakoj- pamanė Ghala,ir tyliai atsiduso. Ji visąlaik jautė jo buvimą šalia, ir bijojo,kad viskas išnyks kaip tas sapnas. Štai jis prieina ir sustoja visai visai arti. Jos svajonių elfas... ji nežino,kam turėtų būti dėkinga už tai,kad ji dabar yra čia,su juo... Tik jaučia,kad jei širdis turėtų sparnus,turbūt tą pačią akimirką paliktų jos kūną.Pagaliau,įsidrasinus,ji atsisuka ir pažvelgia į jo akis. Ir elfę tuoj pat užlieja mėlynai pilka jo žvilgsnio liepsna,sušildydama ir nuramindama jos sielą. Tavo toks ilgesingas žvilgsnis- tyliai ištaria ji,niekaip negalėdama atitraukti nuo jo akių,atrodo,jei galėtų,paskęstų jose amžiams... Tu nematai to,ką matau aš- taip pat tyliai atsako jis. Jo balse girdėti vos apčiuopiamas liūdesys,ir Ghala norėtų paklausti kodėl,bet nedrįsta... Jiedu kažką dar pasako vienas kitam elfų kalba, ir nutyla. Nes žodžiai beprasmiai,o tyla iškalbingesnė už bet kokias kalbas.Ghala dabar girdėjo tik judviejų širdžių plakimą, susiliejantį į vieną ritmą ir galiausiai ištirpstantį bangų mūšoje. Jų pirštų galiukai švelniai susiglaudė,ir elfė pajuto lengvą virpuliuką,perbėgantį jos kūnu. Du elfai,dvi tobulos būtybės, dabar jie priklausė tik vienas kitam, vieną nuostabią akimirką,dovanotą jiems Dievų. Bet jiedu jautė,kad jiems skirtas laikas baigiasi. Ghala nenorėjo jo paleisti,širdis priešinosi,neigdama tiesą,bet ji suprato,kad privalo... Privalo leisti jam eiti,kad ir kaip sunku būtų. Kaip žinosi,kad pasiilgau?-paklausė ji. Jei ateisi čia-žinosiu-atsakė elfas.Ateisiu... Tuomet čia ir susitiksim.... Jis palietė lūpomis elfės kaktą, dar sykį apdovanojo ją savo mėlynai pilkų akių liepsna ir apsisukęs sparčiu žingsniu nuėjo atgal į miestą.Ghala vis dar stovėjo ir žiūrėjo į tolstančią elfo figūrą,kol ta išnyko už posūkio. Ji pajuto,kaip akyse ima tvenktis ašaros,bet... buvo laiminga. Paskui ji čia ateis dar ne kartą,sėdės ant turėklų ir žiūrės į vandenyno tolius,ir lauks...Ji tikėjo ,kad išauš diena,ir jiedu vėl susitiks.Nesvarbu,kiek laiko praeis,ji lauks...
Mėnulis jau seniai užleido vietą rausvaskruostei aušrai,ir pasaulis pamažu budo. Tik senos pilies bokšte,pačiame viršuje,buvo tylu. Įspindus pro langą ryto saulė rado ten elfę,jaukiai susisupusią į šiltą skraistę ir miegančią ant grindų patiesto kailio.Rankose ji laikė auksiniais sparnais puoštą karūną. Karūną,kuri jai priminė kai ką nuostabaus. Karūną- pačią brangiausią dovaną...
Nu kokie gražūs tavo sakiniai, parinkti žodžiai, aprašomi vaizdai Dėk dar
Dėk dar
