Baltosios naktys Sankt Peterburge

Sveiki.
Pabandysiu ir aš parašyti fotoreportažą apie savo trumpą išvyką į Sankt Peterburgą. Tai pirmas blynas ,todėl atsiprašau iš anksto , jeigu kas nepavyks
Pirmas planas buvo po Piterį keliaut savarankiškai , bet nepavykus to plano įgyvendit, teko rinktis kitą variantą, t.y. keliaut su agentūra.
Kažkur išskaičius buvau , kad planuojama tiltų Piteryje nebekelt( nors gal tik gandai tai buvo),todėl tą vaizdą dar labiau norėjos pamatyt.
Išvažiavom mes birželio 15 dieną.Gidė pasitaikė nereali , tikra Petro I gerbėja ir žinovė, todėl daug visokių faktų, ypač tokių , kur nesužinosi per istorijos pamokas , pripasakojo. O kadangi mokykla baigta jau senokai, visos istorijos apie to meto gyvenimą buvo įdomios.
Kada keliauji autobusu su grupe, kelionės nuotaika ir įspūdžiai labai priklauso nuo grupės. O su grupe mums pasisekė. Visi su gera nuotaika, svarbiausia su jumoro jausmu , judėjom link Rusijos sienos.
Sustojom pas braliukus latvius. "Ramkalnis" ta vieta vadinasi, prie Gaujos upės.Beje gauja yra pati latviškiausia upė, nes teka tik Latvijos teritorijoje.
Čia sukurtas visas pramogų kompleksas - rogutėmis galima tiek žiemą , tiek vasarą nuo kalno nusileist

išsinuomavus baidares galima plaukti vandens maršrutais iki Siguldos

arba tiesiog grožėtis upės tėkme

Antras sustojimas buvo Estijoje prie nuostabaus ežero.Jis yra penktas pagal dydį Europoje ,3555 km2 jo plotas , sudarytas iš trijų ežerų- Peipaus ežero Estijos teritorijoje, Pskovo ežero Rusijoje ir juos jungiančio Lemio ežero. 1529 km2 yra estijos teritorijoje, 35 salos jame, įteka 30 upių į jį. Žuvingas , rupkė.
Vanduo tikrai maloniai šiltas, tik ir kvietė įmerkt ten kojas


Galu gale atvykom į pasienį. Nuotykiai prasidėjo Estijos pusėj. "Mano pasas žalias- kur noriu - važiuoju" šią ŽAS-ų frazę prisiminėm , kai estų pasienietė paėmusi mano pasą bandė įžvelgt panašumą tarp paso nuotraukos ir manęs. Pase aš tokia jauna, graži, plaukai į viršų sušukuoti, kas ryškiai skyrėsi nuo dabartinės situacijos. taigi žiūri ji į mane, į pasą, į mane , į pasą. Man jau nelabai smagu darosi. blink: Nepanaši? - klausiu aš jos. Nepanaši - atsako. Tada jau puoliau kelt savo plaukus į viršų, bandydama nors kiek supanašėt su paso nuotrauka. Bendrakeleiviams buvo juoko.
Visgi praleido mane.
O bet tačiau ėmiau galvot kas manęs laukia pas rusus
Pasienis Narvos mieste.
Šis miestas gana skausmingas Petrui I, nes čia jo kariuomenę sumušė švedų kariuomenė. Narvos tvirtovė tikrai įspūdinga , tik nuotraukos deja darytos per autobuso langą
Estiškoji pusė

mes ant tilto jungiančio estišką ir rusišką puses

ir galiausiai rusiška pusė


Pasienyje pralaukėm 2 valandas. kas palyginti visiškos"semkės" su kauniečių grupe, kuriai teko ten rymot visas 4.
Turiu pasakyt , kad rusams mano panašumas su pasu neužkliuvo. Tačiau bendrakeleivės paprašė teises parodyt ( jos pasas irgi žalias, o nuotraukoj jinai su klaikiu cheminiu sušukavimu , kuris buvo mados klyksmas anais laikais) Išvada- laikas pasą keist

Rusija mus pasitiko tragiškai duobėtu keliu . Jau braliukų latvių keliai yra tragedija, bet pas rusus tai tragedija kubu
Gerai , kad gidė mūsų dėmesį nukreipė pasakodama apie Petrą I. Buvo taip įdomu, kad apie jokius pašalinius dalykus nesinorėjo galvot.
Caru gi Petriukas tapo būdamas 10 metų. Ir valdyt turėjo kartu su savo netikru broliu Ivanu , kuris irgi buvo mažametis, priedo dar labai ligotas ir beveik aklas . O pagal to meto įstatymus nepilnamečiams atstovaudavo pilnametis asmuo. Juo tapo jų vyresnioji sesuo Sofija. Sofija irgi nedovanėlė buvo - dešimtmetį Petrą išsiuntė į kaimą , kur jis negavo jokio oficialaus išsimokslinimo. Baigęs tebuvo tik 3 klases.
"Greitai vaikai užauga"- yra tokia daina. Užaugo ir Petras. Sofiją jis ištrėmė į vienuolyną, o kai mirė Ivanas, tapo monarchu ir paskelbė apie Rusijos suverenitetą.Valdymo reikalus atidavė giminaičiams , o pats išvyko užsienin mokytis amatų , navigacijos, laivų statybos.Dirbo paprastu darbininku , pasivadinęs slapyvardžiu. gyveno paprastuose kambariuose , ne rūmuose.
buvo įspūdingo stoto- aukštas 206 cm. ūgio ( galėtų krepšinį žaist mūsų laikais) kai to meto vyrų ūgis tebūdavo apie 162cm.
Susipažinkit- caras tėvelis

Taip besiklausydami istorijų apie ankstesnius laikus pasiekėme Piterį. Įsikūrėm miesto pakrašty. Futčiko gatvėje esančiame profsąjungų bendrabutyje. na toks visai nieko bendrabutis, 2 kambariai sublokuoti, t.y vienas dušas ir tualetas jiems priklauso, dar prieškambaryje šaldytuvas stovėjo.
Negi dabar tupėsi tame kambaryje. ir išėjom mes apylinkų išžvalgyt
Susidarė 11 žmonių grupelė. Sėdom į autobusą ir nuvažiavom miesto centro ieškot.
Autobusuose ir troleibusuose senovinė sistema - bilietus pardavinėja konduktorė- atplešia iš tokio ruloniuko ( na būdavo ir pas mus tarybiniais laikais)

Išlipom mes kažkokioj aikštėj , nusipirkom žemėlapį ir patraukėm Nevos prospektu

23 val.judėjimas kaip dieną

ir čia moterys laiko visus 4 namo kampus

vyrai bando neatsilikt

žibintai neuždegti- baltosios naktys aplink

prieinam Zingerio pastatą ( čia tas įžymusis žydas, sukūręs siuvimo mašiną) Pastato viršuje matosi toks apvalus rutulys. Čia žydo gudrybė pasirodo. Petras buvo išleidęs įsaką, kad pastatai mieste negali būt aukštesni už caro rūmus . O žydelis padarė tokią konstrukciją , kad tam tikru metu tas rutulys iškildavo ir taip pastatas pasidarydavo aukštesnis už caro rūmus. Žydas ir Rusijoj žydas taip sakant

Aničkovo tiltas. išskirtinis tuo , kad iš visų keturių jo pusių , stovi po skulptūrą ,vaizduojančią žmogaus kovą su gamta, t.y parodoma kaip žmogus bando sutramdyt arklį


Aikčiojam ant kiekvieno kampo. galu gale nusprendžiam , kad jau metas būtų grįžti namo. Sėdam vėl į autobusą, užklausiam konduktorės kaip mums parvykt į Futčiko gatvę. Ir gaunam atsakymą , kad autobusai į tą pusę jau nebevažiuoja.
Susirandam metro stotį. O varge - traukinys už kelių minučių. Čia prasidėjo lenktynės su laiku. neįmanoma suskaičiuot kokiu greičiu nusipirkom metro žetonus, eskalatorius mums pasirodė per lėtai važiuojantis , todėl pasileidome jo laiptais bėgte žemyn ( kas tikrai ganėtinai sunku- pabandykit kada nors) . galiausiai turėjom pripažint , kad sakinys- traukinys vėluojančių nelaukia- yra teisingas.
Turėjom dvi išeitis- eiti pėstute, bet neįsivaizdavom į kurią pusę reiktų sukt, o ir noro didelio nebuvo- visgi po kelionės pavargę buvom, arba važiuot taksi.
Kadangi mūsų buvo 11 , tai teko ieškot trijų taksų. vaizdelis kai grįžinėjom , priminė filmą "Taksi". Skriejom naktinio Piterio gatvėm su vėjeliu, ant posūkių nelabai stabdydami, per raudoną šviesą taipogi, kol pasiekėm Futčiko gatvę. Sumokėjom po 13 litų mūsų pinigais kiekvienas.Kaip Piteryje tai tikrai pigiai.Dėl takso ten pasirodo galima "nesiparint" , nes jeigu tu pakeli ranką, tai sustoja bet kokos automobilis ir tu drąsiai gali sėst irvažiuot ten kur tau reikia.
Gidė sekančią dieną sužinojusi apie naktinius mūsų nuotykius tepasakė"O aš maniau kad jūs ilsėsitės po kelionės"
Pirmą kelionės dieną užbaigėm 2 valandą nakties.

Labai smagiai skaitosi, jaučiu, kad laukia linksmas, nuotaikingas reportažas...

Sankt Peterburge buvau labaiiiiiiii seniai, kai šis miestas dar Leningradu vadinosi.Įdomu bus pamatyti kaip šis miestas dabar atrodo, o ypač laukiu foto iš Petrodvorec (P.S. 100% įsitikinusi, kad ekskursija čia būtinai turėjo būti suoorganizuota )

Ačiū, bus dar visko. Ir Petrodvarecas taipogi

II DIENA -" Nuotykiai tęsiąsi arba antras bandymas namo grįžt metro"

Po naktinių vuajažų miegojom kaip kūdikiai. Pabudino mus nemalonus lietaus barbenimas į palangę. bet mes pasirengę ir šiam variantui. Pirmiausiai papusryčiavom. Valgėm to bendrabučio valgykloj , tik įėjus į ją išgirdome skardų moteriškės balsą, tik niekaip nesupratom ką jinai šukauja. Priėjus arčiau , išvydome "tiotią Niną' - mes ją taip pavadinom , jinai komandavo visiems susirinkusiems. Žodžiu prieš pusryčius buvom gavę tokius talonėlius , tą talonėlį reikėjo įmesti į dėžutę ir jau tada rinktis maistą. bet kam jie reikalingi buvo niekaip neišrišėm- niekas jų ten neskaičiavo , neregistravo, ramiai galėjai ir be to popierėlio praeit. Pusryčiams gavom košės, vaisių ir be galo be krašto saldžios( cukrus gi pas juos pigus) arbatos ir bulkučių.

Pirmas kelionės taškas- Petropavlovsko tvirtovė. Autobusas praveža Nevos prospektu , gidė pasakoja ir rodo kas kur yra. Visi žiūri pro aplytus langus, o mes tą grožį vakar vakare jau matėm
Už lango Kazanės soboras ( kaip tik vakar čia ir baigėm savo promenadą , ir mano fotikas kaip tik čia buvo išsikrovęs)

tolumoj jau matosi Petropavlovsko soboro smailė

Pagaliau keliaujame į tvirtovę, kuri yra įkurta "zuikių" saloj. O čia paminklas salos šeimininkui

vaizdai nuo tilto , jungiančio tvirtovę su miestu


žibintas

grindinys



Papildyta:
Toliau pamatom arką, kurioj įamžinti statybos metai

nuostabus herbas

kuris puikiai tinka ir šių dienų Rusijos valdžiai ( valdo juk taip pat dviese)

vaizdas iš toliau

Petropavslovsko tvirtovė niekada netarnavo kaip tvirtovė , jinai daugiau atliko kalėjimo
funkciją. Joje buvo kalinami žymūs ir turtingi žmonės.
O pats pirmasis jos kalinys buvo Petro I pirmasis sūnus iš jo pirmos santuokos Aleksejus Petrovičius, kuris buvo apkaltintas tėvynės išdavyste ir kurio tardymui vadovavo caras, t.y.jo tikrasis tėvas Petras I.Aleksejus buvo nužudytas savo tėvo įsakymu per slaptą egzekuciją 1718 metais.
taigi pirmasis tvirtovės kalinys Aleksejus ( man jis pats gražiausias iš visų Petro vaikų)nuotraukoj tas vyresnis



Papildyta:
Štai čia tvirtovės maketas, kuriame labai gerai matosi , kad tvirtovė suprojektuota karūnos formos

vidinis kiemelis


Kalinius atvesdavo taip , kad prižiūrėtojai nematydavo ką tokį atvedė. Kamerose mirtina tyla, nes sienos buvo taip izoliuotos , kad jokio garselio nepraleisdavo, koridoriai buvo iškloti kilimais, prižiūrėtojai vaikščiojo su šlepetėmis, dar ir vieni kitus stebėdavo, kad kuris nesusidraugautų su kokiu kaliniu.
Šio kalėjimo kaliniai išprotėdavo tikrąją to žodžio prasme nuo šios tylos
viena iš kamerų


Į tvirtovę galima patekti ir atplaukus Nevą. Tai vadinamieji "Nevos vartai"

pasižvalgėme pro juos išėję

krantinė



Papildyta:
Toliau pagal mūsų planus buvo Petropavlovsko tvirtovės soboro lankymas. Taigi belaukdami kol įeisime į jį, tapome liudininkais to, kaip Petras I būdavo pakviečiamas pietaut.
kaip žinia mobiliakų tais laikais nei su žiburiu nerasta, nepaskambinsi, sms nepasiūsi. Viskas buvo išspręsta labai paprastai - kiekvieną dieną, 12 valandą ,iš patrankos ant Petropavlovsko tvirtovės stogo, būdavo paleidžiamas šūvis. Na tokia tipo sms-"care tėveli- laikas pietaut". kad ir kur Petras tuo laiku būdavo , šūvį jis tikrai išgirsdavo ir parvykdavo pavalgyt. taigi tą šūvį ir mes išgirdome, jis tikrai garsus, o kai dar jo visai nesiti , įspūdį padaro dvigubai didesnį
kažkur ten patranka iššovė

aplinkui soborą

dar

smailė

dar


Šalia šių pastatų stovėjo nuliovi mersai , prie kurių mano draugės sugalvojo nusifotkint, tik deja apsaugos buvo paprašytos to nedaryt. Mes to daugiau
nebandėm daryt

Reikia pripažinti , kad Petras I buvo toli į priekį žvelgiantis tipas. Dar gyvas būdamas ėmė statyt soborą su ta mintim , kad ten bus laidojami Rusijos carai. Ir ne tik. Įsakė savo pavaldiniams pirmą Rusijos laivyno laivelį išsaugot " ateities kartoms , kad visi žinotų nuo ko prasidėjo Rusijos laivyno istorija". Ir tas laivelis, tiksliau jo maketas, stovi šalia soboro Petropavlovske. Ir ne po atviru dangum stovi, o tokiam nedideliam namelyje.
Ir pagaliau mes įžengiam į soborą. Apsižvalgykim kartu

kolonos

lubos

sietynai

iš arčiau

dar iš kito šono


sakyklos viršus

ir apačia


Jetau jetau kiek aplinkui aukso
Papildyta:
Altorius , deja, restauruojamas , bet pažiūrėkim nors ir pro pastolius

dar

Sobore palaidoti visa Romanovų dinastija. Nuo Petro I iki paskutinio caro bei jo šeimos . va tokiuose sarkofaguose



Ir pagaliau Petro I karstas


Sobore žmonių buvo kaip bičių avilyje. praėjom šalia patalpos, kurioje vienuoliai giedojo giesmes. labai norėjosi paklausyti to giedojimo , tačiau, mums prieš nosį užlindo vokiečių grupė, taip ir likom neišgirdę to giedojimo.
Bet galiu pasigirt , kad pasėdėjom Petrui I ant kelių. Kaip žinia Petriukas buvo didelis moterų mylėtojas , todėl anot legendos, jeigu pasėdėsi jam ant kelių, meilėje seksis garantuotai. Na ir kaip čia praleisi tokią progą- ropštėsi ant jo kelių ir senos , ir jaunos, ir storos , ir plonos- visos tos meilės trokšta. Nuo to sėdėjimo skulptūra net blizga.

Taigi vizitą Petropavslovske mes užbaigėm . Sekantis objektas - Ermitažas. Pakeliui link jo apžiūrėjom garsųjį kreiserį Aurorą

plūduriukai jį patikimai laiko , kad nenuplauktų

ir visai jis nedidelis man pasirodė

o kokį svarbų darbą ( dėl to svarbumo dar kai kas pasiginčitų) padarė - davė pradžią žiemos rūmų šturmui


Yra Piteryje ir povandeninis laivas, kurį taip pat galima apžiūrėt. Tik mes prie jo nebuvom. Nors manau ten tikrai įdomiau.

Taigi Ermitažas. Čia truputį nuklysiu į šoną , labai nedaug. Ermitažas - iš prancūzų kalbos išvertus reiškia- nuošalus pastatas , nedidelis parko pastatas, namas ar paviljonas nuošalyje. Ir kai mūsų didieji proto bokštai Ermitažu pavadina statybinių medžiagų parduotuvę , tai belieka net nežinau kas belieka
Pravažiuojame paminklą "Varinis raitelis"

taip taip tam pačiam Petrui I

ar pastebėjot , kad lietus baigėsi

Einame per aikštę , kurioe vyksta pasiruošimas grandioziniam koncertui. Mat ant nosies garsioji Sankt Peterburgo šventė" Alije parusa" išvertus- Purpurinės burės . Bet apie ją šiek tiek vėliau. taigi aikštė, tolumoj matosi Aleksandro stulpas

auksiniai varteliai

irvaizdas virš vartelių

Ermitažas -vienas didžiausių ir seniausių muziejų pasaulyje. jame daugiau kaip 350 salių ir apie 3 milijonai įvairių objektų. Įkūrė šį muziejų Jekaterina II, mūsų labiau žinoma kaip nepasotinama sekso maniakė.

laukdami kol būsime įleisti vidun žvalgomės po vidinį kiemą








Rekia pasakyt , kad eidami Ermitažan , mes apsimetėm rusais. Ko nepadarysi žmogus dėl pigesnių bilietų .
Papildyta:
Sėkmingai praėję pro turniketus- o jie visuose muziejuose- susitinkame savo gidę ir pažintis prasideda. Galiu pasakyt, kad ten mažai visos dienos, ką tos mūsų ten išbūtos 3.5 valandos. Bet gal geriau tiek , negu nei kiek.
Auksu tviskančios lubos

neatsilieka ir šviestuvai

gal neužkris kol po juo fotkinsiu

sustot prie sosto grupei neleido, teko labai iš lėto judėt ir gėrėtis juo

nerealus parketas

koridorius jungiantis vieną ekspozicijų salę su kita

rankų darbelis nemenkas

bažnytinė relikvija

...Truputį pasvajosiu ...Tikiuos, kada nors ateis laikas, kai galėsim po Rusiją keliaut be vizų Sėsim į mašiną ir tiesiu taikymu patrauksim link Piterio Be galo traukia šis miestas
LTL8787, labai graži kelionė Džiaugiuos, kad dalijatės įspūdžiais ir suteikiat galimybę svajot Tikiuos kada nors pamatysiu šį nuostabų miestą realybėj

Dar viena auksu tviskanti salė

va toks tai balkonėlis

nuleidus akis žemyn jos raibsta nuo parketo spalvų

O už šio stiklo auksinis laikrodis. Visą kompoziciją sudaro povas , gaidys ir pelėda. Aplinkui juos sudėlioti brangakmeniai. Ir nuostabiausia , kad tas laikrodis veikia iki šiol. Vieną kartą per savaitę , tik neprisimenu kurią dieną ir valandą, jis paleidžiamas, t.y. gaidys pradeda giedot, povas iškelia savo nuleistą uodegą, o pelėda ima sukiotis

labai sunku buvo jį nufotkint , nes žmonių aplinkui begalybė

va tokiais laiptais nusileidom į apatines sales , tik šiek tiek vėliau

vaza

salės pavadintos brangiųjų akmenų pavadinimais , pvz. ametisto ir pan.

ir vėl lubų skliautai


Papildyta:
įspūdinga žvakidė

truputį skulptūrų



va šita man labai patiko ( kažkodėl prisiminiau Eglės žalčių karalienės eilėraščio fragmentą" trys žvejų mergaitės sukasi ratu"


Užsukom ir į riterių salę

žirgai su visa amunicija rodės sustingo tik akimirkai

kur pažvelgsi vien kolonos



va ir nusileidom i požemių karalystę o joje mus pasitiko didinga Dzeuso skulptūra




Papildyta:
galiausiai aplankėm mumijas

iš tokio akmeninio karstelio tikrai niekur nepabėgsi



kažin ar naujieji rusai neužsimanė pasidaryt tokių kopijų ( juodas jumoras)


Gidės palyda čia ir užsibaigė. gavom šiek tiek laisvo laiko, todėl kilom į trečią aukštą apžiūrėt Europos tapytojų darbų. kaip jau pastebėjot paveikslų aš nefotkinau. tiesiog taip nusprendžiau ir tiek.
Tiesa, tarybiniais laikais Ermitaže vienas lietuvis įvykdė vandalizmo aktą. Tipo taip protestuodamas prieš tarybų valdžią, jis rūgštimi apipylė paveikslą "Danajė". Rugštis suardė 30 procentų paveikslo , ko pasekoje restauratoriai jį atkūrė tik per 14 metų. Šiuo metu jis eksponuojamas už neperšaunamo stiklo. Štai tokia liūdna ir negraži istorija
O kad pasakojimas pralinskmėtų - dovanoju jums kiaušinių , nors ir ne velykos

Išeidami iš Ermitažo linkėjom šiems titanams ištvermės , juk laiko tokį grožį viduje


Papildyta:


Ačiū. Aš Jūsų kelionių įspūdžius tiesiog gerte geriu. O į Piterį tikrai verta nuvažiuot, tikrai
Papildyta:
Turiu visų atsiprašyt , bet tęsinys bus tik po išeiginių. Reikia ruoštis Kalėdoms