Įkraunama...
Įkraunama...

Sielos kertelė

Labai sunku kurti šią temą. Nežinau, kaip pradėti. Tiesiog jaučiu, kad gyvenimas toli gražu nėra toks, kokį visuomet vaizdavausi, kokius planus jam puoselėjau. Ar apskritai būna tokių? Iš anksto surežisuotų, pastatytų pagal kažkieno, nebūtinai tavo scenarijų.

 

Nuolat gyvenu baimėje, nerime. Man viską skauda. Nebesuprantu, kur tik įsivaizdavimas, o kur realybė. Ko aš noriu iš gyvenimo. Ar darau tą, ką reikia, ar tai, ko noriu. Ar gyvenu teisingai. Ar mano pasirinktos priemonės ir gyvenimo būdas yra tinkami tikslams pasiekti.

 

Anksčiau galėjau paklausta pasakyti, išvardinti, kas man patinka. Kokie mano pomėgiai, svajonės. Paskui viskas užsimiršo. Paskendo rutinoje ir kasdienybėje. Ir dabar diena iš dienos gyvenu visuomenėje, tarp žmonių, kurių nepažįstu ir negaliu pažinti. Su kuriais nenoriu būti.

 

Kam? Gal kuri turėsite minčių į temą. Jei ne, rašysiu viena.

 

P.S. tema netikra.

Atsakyti
ka reiskia - tema netikra? g.gif

as manau, tokio termino kaip "teisingas gyvenimas" nera. neimanoma to apibrezti. teisingas jis tiek, kiek jautiesi laimingas gyvendamas savo gyvenima. ir nebutinai lygiai taip pat turi atrodyt salia esantiems ir gyvenantiems kitoki, savo teisinga gyvenima.

o visa kita - galima rasyt ir rasyt...
turbut anksciau ar veliau dauguma taip pasijaucia.
Atsakyti

Tas teisybė, bet nejaugi normalu gyventi taip, kaip kitiems atrodo teisinga, o pačiam jaustis tarsi plauktum pro rūką. Dirbti normalų darbą, turėti šeimą, kurti gyvenimą, bet tarsi egzistuoti autopilotu. Kur visa tai gali nuvesti, neįsivaizduoju. Žinoma, gali sakyti, kad gyveni laimingai, kad viskas klostosi gerai. Kad nuopuolių būna visiems, gyvenimas yra juoda-balta. Bet pats esi nuolat suvaržytas savo paties įsivaizdavimų, iš šalies primestų iliuzijų.

Tiesą sakant nežinau, koks gyvenimas yra normalus. Man atrodytų normalu gyventi Žemės pakrašty, vaikščioti naktimis, kurti istorijas. Tačiau to nedarau. Darau tai, ką daro dauguma žmonių. Ar tada reiškia, kad esu nelaiminga ir turėčiau kažką keisti? Ar verčiau suvokti, kad laimė yra čia ir dabar, kad turėčiau įžvelgti prasmę dalykuose aplink mane ir džiaugtis, ką atnešą kiekviena diena?

Dažnai įsivaizduoju, kad mirštu, tačiau tai tebūna mano fantazija. Arba svajoju apie nerealius dalykus. Kad moku skraidyti, kad esu nemirtinga. Jaučiuosi, tarsi niekas negalėtų manęs suprasti, susireikšminu. Vaizduojuosi, kad visi žmonės aplink mane yra kitokie, o aš nemoku tarp jų egzistuoti.

Atsakyti
Yra zmoniu, kurie gyvena labai nenormaliai, paskui net neina su kuo bendrauti, nes visi ziuri isprogine akis, galvoja, kad su smegenelemis negerai, ar siaip sapaliojama. Tai savos problemos.

Ne visi zmones gali sau viska ar daug ka leisti.

Rasai, kad turi seima (sutuoktini ?)
Jei su juo negali apie tai pasikalbeti ir jei jus negalit kazko sau leisti, gal but kvailysciu, tai nera gerai...
Atsakyti
QUOTE(Spanguoliukė- @ 2017 02 16, 21:30)
Kur visa tai gali nuvesti, neįsivaizduoju.

Kad ir kaip begyventum, kaip karalienė, milijonierė, misionierė ar bile kas, nuvedimas visiems tik vienas - į mirtį. Gal tai paguos? biggrin.gif Gi vistiek tema netikra smile.gif
Atsakyti
QUOTE(Monteverte @ 2017 02 16, 23:27)
Kad ir kaip begyventum, kaip karalienė, milijonierė, misionierė ar bile kas, nuvedimas visiems tik vienas - į mirtį. Gal tai paguos? biggrin.gif Gi vistiek tema netikra smile.gif

Na as kartais pagalvoju kas bus kai numirsiiu. Neguodzia, nes atsiranda vis daugiau klausimu - kas bus su siela, nes su kunu aisku, kas supus, ka as jausiu, jei siela matys mano artimus - man ju bus gaila kad matysiu juos gedincius ir verkiancius, vnz nezinomybe.
Sviesos tunelis ( jei remtis tu zmoniu parodymais kas isgyveno klinikine mirti), o paskui nezinomybe...
Bet kodel tada visos religijos sueina i viena minti - gyvenk teisinga gyvenima dabar ir viskas bus ok?
Atsakyti
QUOTE(cambala @ 2017 02 17, 00:50)
Na as kartais pagalvoju kas bus kai numirsiiu. Neguodzia, nes atsiranda vis daugiau klausimu - kas bus su siela, nes su kunu aisku, kas supus, ka as jausiu, jei siela matys mano artimus - man ju bus gaila kad matysiu juos gedincius ir verkiancius, vnz nezinomybe.
Sviesos tunelis ( jei remtis tu zmoniu parodymais kas isgyveno klinikine mirti), o paskui nezinomybe...
Bet kodel tada visos religijos sueina i viena minti - gyvenk teisinga gyvenima dabar ir viskas bus ok?

Dauguma religijų yra tam, kad suvaldytų žmoniją, kad žmonės būtų kaip avytės smile.gif
Valdžiai yra naudinga, kai nėra maištų didelių, žmonės nuolankūs ir t.t.
O kalbant apie religijas, ar geriau tiesiogiai sakant - apie Dievus, tai jų yra visokių ir jų leidžiamas teisingumas nebūtinai visiems patiks mirksiukas.gif Tada tokios religijos slopinamos ir t.t.
Atsakyti
Spanguole, paprasčiausiai taip turi būti - toks dabartinis tavo gyvenimo kelias.
Baigesi iliuzijos, prasidėjo realybė, kuriai kol kas esi nepasiruošusi.
Praeis kiek laiko ir pati stebėsies, kaip vėl viskas pasikeitė, kad gyvenimas yra gražus.
Išvažiuok į kalnus, slidinėk, kopk į viršūkalnes - nesedėk rankų sudėjus ir gyvenimas tikrai nušvis.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Eglaitė 32: 17 vasario 2017 - 11:09

O ką reiškia teisingas gyvenimas? Vienam yra teisinga tiesiog nepažeidinėti tos šalies įstatymų. Kitam - Dievo įsakymų. Dar kitam - tam tikrų moralinių normų, nenusižengti vertybėms, kažkieno primestoms. Kitiem - mėsos nevalgyti, tik augalinį maistą. Ir taip be galo, be krašto.

Tarkim aš galėčiau pateisinti žudiką. Galiu suprasti baisiausius nusikaltimus padariusius žmones. Bet tai nereiškia, kad tai teisinga. Bet aš visiškai suvokiu, kodėl ir kaip jis tai galėjo padaryti. Kartais vaizduojuosi, kas tą žmogų tam pastūmėjo, ką jis mąstė, ką jautė. Neišsiplėsiu.

Teisinga yra gyventi su vienu vyru. Pagimdyti jo vaiką. Duoti jam maisto, vandens ir gryno oro. Pažaisti ir nesipykti. Su niekuo nesipykti. Tvarkytis, net jei niekas neateina į svečius. Pasidažyti blakstienas einant į darbą. Neapšaukti kolegos, net jei jis išveda iš kantrybės. Paskambinti mamai. Paruošti valgyt vyrui ir sudėti į dėžutę pietums. Nesikūprinti.

Dažnai atleistinos mažos nuodėmės. Taurė ar dvi vyno vakare. Nutela. Apkalbinėjimas už akių. Šiukšlių pašlavimas po kilimėliu. Kramtomos gumos išmetimas ne į šiukšlių dėžę. Nekaltas melas, pagražinta tiesa. Nebeaišku, kur ta riba.

Žmonės evoliucionuoja, gražėja, protingėja. Vis tankiau apgyvendina Žemę. Kada įvyks lūžis nežinia, manau, kad jo jau nebesulauksiu. Tikiuosi, kad nesulauksiu.

O aš norėčiau sėdėti rankas sudėjus. Išmokti neskubėti, nesinervinti, nenerimauti. Nemąstyti nuolat, kad kažką daugiau, greičiau galiu padaryti. Visur skubėti ir vardinti mintyse darbus, kuriuos dar reikia atlikti. Anksčiau mokėjau tyrinėti medžio lapą, ilgai žiūrėti į laužą ar tekantį upelį, gulėti ant pledo priešais saulę ir klausytis paukščių ar žiogų. Dabar jau nebemoku. Tenka mokytis iš naujo, nugalint nerimastį ir nekantrumą.

Norėčiau, kad man nieko neskaudėtų. Bet žinau, kodėl skauda. Ir neras joks gydytojas kodėl, nes viskas tik mano galvoj. Ir taip jau nuo vaikystės, visi skauduliai įaugę man į nugarą, kaklą, kojas, visur. Ir nepakanka minčių ir noro sau padėti, vis paskui, paskui, viskas tik kaupiasi, įsisenėja.

Atsakyti
QUOTE(Spanguoliukė- @ 2017 02 17, 18:38)
<p>O ką reiškia teisingas gyvenimas? Vienam yra teisinga tiesiog nepažeidinėti tos šalies įstatymų. Kitam - Dievo įsakymų. Dar kitam - tam tikrų moralinių normų, nenusižengti vertybėms, kažkieno primestoms. Kitiem - mėsos nevalgyti, tik augalinį maistą. Ir taip be galo, be krašto.</p><p></p><p>Tarkim aš galėčiau pateisinti žudiką. Galiu suprasti baisiausius nusikaltimus padariusius žmones. Bet tai nereiškia, kad tai teisinga. Bet aš visiškai suvokiu, kodėl ir kaip jis tai galėjo padaryti. Kartais vaizduojuosi, kas tą žmogų tam pastūmėjo, ką jis mąstė, ką jautė. Neišsiplėsiu.</p><p></p><p>Teisinga yra gyventi su vienu vyru. Pagimdyti jo vaiką. Duoti jam maisto, vandens ir gryno oro. Pažaisti ir nesipykti. Su niekuo nesipykti. Tvarkytis, net jei niekas neateina į svečius. Pasidažyti blakstienas einant į darbą. Neapšaukti kolegos, net jei jis išveda iš kantrybės. Paskambinti mamai. Paruošti valgyt vyrui ir sudėti į dėžutę pietums. Nesikūprinti.</p><p></p><p>Dažnai atleistinos mažos nuodėmės. Taurė ar dvi vyno vakare. Nutela. Apkalbinėjimas už akių. Šiukšlių pašlavimas po kilimėliu. Kramtomos gumos išmetimas ne į šiukšlių dėžę. Nekaltas melas, pagražinta tiesa. Nebeaišku, kur ta riba.</p><p></p><p>Žmonės evoliucionuoja, gražėja, protingėja. Vis tankiau apgyvendina Žemę. Kada įvyks lūžis nežinia, manau, kad jo jau nebesulauksiu. Tikiuosi, kad nesulauksiu.</p><p></p><p>O aš norėčiau sėdėti rankas sudėjus. Išmokti neskubėti, nesinervinti, nenerimauti. Nemąstyti nuolat, kad kažką daugiau, greičiau galiu padaryti. Visur skubėti ir vardinti mintyse darbus, kuriuos dar reikia atlikti. Anksčiau mokėjau tyrinėti medžio lapą, ilgai žiūrėti į laužą ar tekantį upelį, gulėti ant pledo priešais saulę ir klausytis paukščių ar žiogų. Dabar jau nebemoku. Tenka mokytis iš naujo, nugalint nerimastį ir nekantrumą.</p><p></p><p>Norėčiau, kad man nieko neskaudėtų. Bet žinau, kodėl skauda. Ir neras joks gydytojas kodėl, nes viskas tik mano galvoj. Ir taip jau nuo vaikystės, visi skauduliai įaugę man į nugarą, kaklą, kojas, visur. Ir nepakanka minčių ir noro sau padėti, vis paskui, paskui, viskas tik kaupiasi, įsisenėja.</p>

Jums reikia arba pas psichologa arba pas psichiatea. Greicuausiai pas antra 4u.gif .
Atsakyti
Tikrai taip!
Nuo pirmu eiluciu pajutau,kad cia kazkas yra ne taip.
As ne gydytoja, bet kazkaip jau labai panasu i šizofrenija.
Kuo skubiau, pas psichiatra!
As nejuokauju.
Atsakyti
Spanguoliuke dar nesubobejo, todel jos ir nesuprante.
MB panasiai masto...
Aisku kiek kitaip, bet panasiomis kategorijomis

QUOTE
"Anksčiau mokėjau tyrinėti medžio lapą, ilgai žiūrėti į laužą ar tekantį upelį, gulėti ant pledo priešais saulę ir klausytis paukščių ar žiogų."

Atsakyti