Vakar vakare su nerimu pagalvojau, kad gyvenimas yra labai trumpas, t.y. prabėga baisiai greitai. Čia ruduo, čia pavasaris. Čia vėl Nauji metai. Pirmi 30 metų yra įdomiausi. Tiek daug per juos nutinka. Vaikystė, paauglystė, jauno žmogaus gyvenimas. Mokykla, studijos, pirmoji meilė, pirmas darbas ar bet kokia nauja patirtis. Pirma kelionė. Pirmas vaikas. Viskas įdomu, nauja, nepatirta. Savarankiško gyvenimo pradžia. Ir tuomet, labai dažnai, bent kiek matau ir girdžiu aplink, gyvenimas nusistovi, sulėtėja. Tiesa, vaikai užauga irgi baisiai greitai. Ir tada pasijunti senas. Ar bent kad gyvenimas persirito į tą antrą pusę. Nepasakyčiau, kad ji labai gera, įdomi ar laukiama. Dažniausiai nelabai būna sveikatos, noro ir pinigų gyventi įdomiai, ieškoti naujų patirčių. Aišku, čia nuo kiekvieno individualiai tas priklauso. Bet realiai visi mes būsim seni. Nebe tokie gražūs, energingi, protingi, norintys naujovių, naujų patirčių. Liūdna. O gal bus kitaip. Gal mums norėsis, gal man, mano vyrui norėsis. Arba būsiu laiminga gyvendama ramiai, neieškodama tų naujų patirčių. Gal man užteks to, ką turiu, jausiu pilnatvę ir sielos ramybę gyvendama savo paprastą gyvenimą. Gal pagaliau nurimsiu ir susiprotėsiu. Gyvenimas ilgas. Trumpa tik jaunystė. Bet jaunatviškas ir šviesaus proto gali išlikti visą gyvenimą, jei tik pats to nori. Kažkiek nuraminau save, o kiek tiesa, ką parašiau, galėsiu pasakyti tik vėliau.
jokios ligos as pas Spanguoliuke nematau. sveikintina, kad zmogus nesustabarejes kasdienybeje.
idomu skaityt.
ne viska perskaiciau, tik noreciau pridurt, kad siekiant kazkokiu aukstesniu tikslu ir pasitenkinimo jais, labai svarbu kasdienybej ir paprastume izvelgti dziaugsma. nes tie auksiniai medaliai uz zygdarbius kabinami labai retai arba niekada, o jegu ir sypsenos (butent vidines, o ne butaforines), reikia kasdien.
jokios ligos as pas Spanguoliuke nematau. sveikintina, kad zmogus nesustabarejes kasdienybeje.
idomu skaityt.
Siaip tai as is jos nesijuokiu, su galva bet kuris galim susirgt.
Bet jei zmogui kyla tokie klausimai" kada valyti stala", zmogus nemoka susimoketi mokesciu ir kazko bijo - na tai tikrai reiktu pasirodyti pas specialista.
Cambala, tu tikrai taip manai? Kad butent del siu priezasciu man reikia pasigydyti? Keista, noreciau zinoti kaip jas interpretuoji. Bet turbut nenoresi pasakoti.
Vakar kitoje temoje parasiau, kad bijau tapti alkoholike. Kadangi maciau pavyzdi, kaip tai realiai atrodo, tikrai bijau. Pvz vieniem atrodo normalu, kad alkoholis atpalaiduoja. Na taip, jis ta daro. Bet mano nuomone nera normalu noreti ir siekti atsipalaiduoti ji vartojant.
Ir tos nuolatinės baimės dėl visko, rodo kad esi kraštutinai nestabili būtybė.
Pradžioje, aš maniau, kad tu esi psichologinėje krizėje, bet iš vėlesnių tavo kliedesių, padariau išvadą, kad pas tave progresuoja liga, kurią tu neigi.
Niekas tavo žodžių neinterpretuoja, pakanka kartą paskaityti kai kuriuos tavo kliedesius, kad susidaryti atitinkamą vaizdą apie tave.
Bet jei zmogui kyla tokie klausimai" kada valyti stala", zmogus nemoka susimoketi mokesciu ir kazko bijo - na tai tikrai reiktu pasirodyti pas specialista.
Klausimas gali kilti tiesiog filosofiškas, šiaip.
Mokesčių daug kas nemoka sumokėti šiais laikais, nes šeimoje būna žmonės pasiskirstę pareigomis ir pvz. vyras tuos dalykus atlieka.
Negi jūs neturite nei vienos baimės? Aš pvz. iš kažkur, nežinia kur turiu paukščių skridimo baimę. Kai arti manęs paukštis skrenda ir plaka sparnais, man labai šlykštu, šiurpas kyla prie sprando, veido kažkur. Ir nežinau iš kur tai yra. Šiaip juk ir grožiuosi paukščiais, ir patinka kaip jie čiulba ir t.t. Dar labai šlykštu man visokie vabalai. Tai ką, jau eit prisiduot psichiatrams?
Mokesčių daug kas nemoka sumokėti šiais laikais, nes šeimoje būna žmonės pasiskirstę pareigomis ir pvz. vyras tuos dalykus atlieka.
Negi jūs neturite nei vienos baimės? Aš pvz. iš kažkur, nežinia kur turiu paukščių skridimo baimę. Kai arti manęs paukštis skrenda ir plaka sparnais, man labai šlykštu, šiurpas kyla prie sprando, veido kažkur. Ir nežinau iš kur tai yra. Šiaip juk ir grožiuosi paukščiais, ir patinka kaip jie čiulba ir t.t. Dar labai šlykštu man visokie vabalai. Tai ką, jau eit prisiduot psichiatrams?
Bent jau psichologui vertėtų padirodyti, nes tai yra ne paprasta baimė, o fobija.
Fobija - liguista, įkyri, nepagrįsta baimė.
Fobija, tai jau diagnozė, o ne baimė.
Mokesčių daug kas nemoka sumokėti šiais laikais, nes šeimoje būna žmonės pasiskirstę pareigomis ir pvz. vyras tuos dalykus atlieka.
Negi jūs neturite nei vienos baimės? Aš pvz. iš kažkur, nežinia kur turiu paukščių skridimo baimę. Kai arti manęs paukštis skrenda ir plaka sparnais, man labai šlykštu, šiurpas kyla prie sprando, veido kažkur. Ir nežinau iš kur tai yra. Šiaip juk ir grožiuosi paukščiais, ir patinka kaip jie čiulba ir t.t. Dar labai šlykštu man visokie vabalai. Tai ką, jau eit prisiduot psichiatrams?
Filosofiskai diskutuot kada " valyti stala"
? Tai kam cia filosofuot, jei kiekvienas asmuo elgsis taip, kaip jis iprates ir jam yra patogiau.Na mokesciu susimoketi nebegali tie, pas ka silpsta protiniai sugebejimai ( jie tiesiog ar pamirsta ar nemoka jau susiskaiciuot). Beje turiu viena pazistama, jauna , 30 metu, irgi nemoka susimoketi mokesciu, gyvena pas mociute, merginai tikrai yra atsilikimas, nes mokykloj lanke spec grupe.
Tai kas bus, kai nebus kam tu mokesciu sumoket? Kilpa verztis? Beje, mokescius moketi ne tik internetu galima, tiesiog imi lapelius ir apsimoki susiskaiciaves butu uky ar kad ir toj pacioj maximoj.
Aisku, kad bijau, bijau aukscio, bijau lektuvais skrist, nors nefilosofuoju beprasmiu dalyku, reikia ir skrendu. Ir man slykstus vabalai, bet tai tokioms valdomoms ir negvildenamoms baimems psichiatru nereikia.
Papildyta:
Manau, kad su tokiais filosofiniais klausimais reiktu bent jau pas psichologa pasirodyt. Arba pas seimos gydytoja. Jei ir jiems kels itarimu - tada pas psichiatra nusius.
Beje, klaidingas mastymas - siulymas pasirodyti psichiatrui tai dar ne gydymasis psichotropiniais vaistais.
Bet kad kelios postu vietos kelia abejones, tai tikrai
.Kad ir su alkoholiu - jei turi savo nuomone ir vartoji atsakingai - tai ko cia bijot ir filosofuot? Juk kiekvienas nenori tapti alkoholiku.
<p>Nuolat gyvenu baimėje, nerime. Man viską skauda. Nebesuprantu, kur tik įsivaizdavimas, o kur realybė. Ko aš noriu iš gyvenimo.
<p>P.S. tema netikra.</p>
Kai man buvo gal kokie 4 metai, as labai bijojau didelio paveikslo pas kaimyne, kur buvo nupiesta skrendanti ant sluotos baisi ragana.
Kai mama tai pastebejo, tai pridejo, kad uz neklausima ta ragana jau mane nusiziurejo ir kada nusitemps vakarienei.
Gerai, kad nenuvede pas psichiatra.
Spanguoliuke turi tai, ka turi turet gyvas, nesurambejes ir neatbukes zmogus.
Ex tai turejo, bet jai galu gale pavaziavo stogas.
MB tai turi.
O tos bobos kurios buvo draugemis - visai nieko savyje neturejo. Tik konkreciai mastyt tesugebejo.
Baisu su tokiom buvo buti kartu.
As pagalvojau, kad moterys sugniuzdomos ar kasdienybes, ar primityvus diedai jas ipratina prie primityvumo ar dar kazkas ko nesuprantu.
Man sios vietis kelia siulyma autirei kreiptis i specialustus.
Ne viska prisiminsiu, ka dabar noriu parasyt. Bet pirma, filosofiniai klausimai gali buti keliami apie bet ka. Visiskai apie bet ka. Ir jei zmogus samoningai to klausia, domisi, kaip kiti supranta toki paprasta dalyka, tai yra normalu manau. Nera ne prasmingu klausimu ar to prasmingumo apibrezimo. yra tik kas atskirai kiekvienam zmogui atrodo nesuprantama, kvaila, beprasmiska. Neabejoju, kad yra apibrezimas, kada jau zmogu galima laikyti psichiniu ligoniu, kada ne, bet kazin ar mano mastymas ir klausimai susiveda i diagnoze. Nors gal, kas ten supaisys. Jei aplinkiniams gyventi netrukdo, tai gal nieko tokio? Ir ar verta del to trukdyti gydytoja, stipriai abejoju..
Taip pat del mokesciu. As niekad nebandziau ju moketi, taigi nemoku ir nesugebu irgi skirtingi dalykai. Darbe skaiciuoju lb daug..
O baimes mano irgi ne fobijos. Tiesiog kelia nerima. Tai turbut apie fobijas buvo komentaras tik Montevertei. Bet tuomet nesuprantu Eglaites, kuri parase, kad as turiu nuolatiniu baimiu. Nors tai turbut tiesa, as nuolat del kazko nerimauju.
Prisigerus gyvenime esu tik karta, pernai. Kuri laika visai bunu abstinente, nes sugalvoju, kad taip reikia. Bet kitiems nekliuva ju paciu isgerimas, o man mano kliuva. Pasikartosiu, gal tai del matyto pavyzdzio. Labai sureiksminu ta fakta, nors kitam tai butu visiskai iprastas dalykas, eilinis vakaras, eilinis savaitgalis ar pan. Pradedu apie tai mastyt ir grauzt save.
