Sielos kertelė

Et moterys, kokios dar sizofrenijos ir psichiatrai.. Labai idomu. Kitaip parasiau nei galbut dauguma kalba garsiai. Zmones nesuprato ir nurase nenormalumui, ligai. Taip paprasciau.

Nezinau, kas turi tam itakos. Augau nedarnioje seimoje. Bet dabar reta tokiu. Niekuomet negyvenau viena, turbut esu nesavarankiska, nemoku net mokesciu sumoketi. Nevairuoju. Tas kliutis gyvenat uz miesto, o dirbant jame. Jei vyras isvyksta, lieku viena. Nes realiai nera kas pasirupina, as turiu buti atsakinga, o tokia nesijauciu. Bet visuomet instinktyviai siekiau pati tureti pajamu saltini, santaupu, nuo paauglystes.

Kartais tikrai bijau issikraustyti is proto. Bet ne ta prasme, kad imsiu kliedeti ir klejoti. Bet kad nebegalesiu naudotis protu, pamirsiu, ka zinau, nebeatskirsiu, kas teisinga.

Prasau niekieno nesijaudinti ir aplenkti tema, jei ji nepriimtina ar per sudetinga. Man berasant kyla nemazai ideju, gal pades darbineje srityje. Kaip perskaiciau kazkur neseniai blevyzga - anksciau dienorascius rasydavome slaptai ir pykdavome, jei kas paskaito. Dabar viesai ir pykstam, jei niekas neskaito. Todel aciu, kad paskaitot.

As turiu teises. Jei labai reiketu, nuvaziuociau kur reikia ir vaikus nuvezciau nors ir nubraukciau parkuodamasi. Tiesiog nei mama nei tevas nevairavo ir man nera susiformavusio iprocio ir supratimo poreikiui. Renkuosi viesaji transporta nuvykimui i kita miesta nors paskaiciavus uztrunka ir ilgiau ir kainuoja brangiau.

Kazkodel kaip tik manau, kad sugebu per daug prisiversti, bet nesugebu atsipalaiduoti ir leisti sau kazko nedaryti. T.y. jei kazko nedarau, tarkim nesportuoju, negaminu valgyti, pradedu save grauzti, kad gyvenu neteisingai, kad nesirupinu savim ir kitais, kad prisidarysiu problemu kazkokiu.. Kasryt pradedu su nerimu, ka siandien reikia nuveikti, ka reikia, net jei tai skirta poilsiui, pvz pasivaikscioti po miesta. Bet ne taip kad sove i galva ir darau ka noriu, nes laisvadienis. Atrodo negalima sau to leisti ir gal tai normalu, visi zmones gyvena pagal tam tikras normas, laikosi tam tikros dienotvarkes. Tiesiog jauciuosi tokia suvarzyta to savo nusistatymo ir minciu.

Su vyru bandau kalbetis, bet man per sunku jam issireiksti, o jam susekti mano minciu seka, ka konkreciai as noriu pasakyti ir kokio atsakymo is jo tikiuosi zinau ir jauciu, kad esu labai mylima, ir ji labai myliu, tai vienintelis vyras mano gyvenime. Taciau su savo mintim ir nerimastim esu viena. Bet jau net sioj temoj aptikau minciu i tema, linksmiau kaziek.

Idomucia, kepiau blynus ir toptelejo paklausti:

Kaip tavo ex perzenge ta riba? Kas yra ta riba?

Ka pasak taves reiskia subobeti?

Ar aptaskyta stala reikia nuvalyti iskart, ar tik uzbaigus maisto gaminimo procesa?

prajuokinot kaip taip įmanoma iš forumo žinučių nustatinėti diagnozę? atrodo kalbu aš atsistojus kažkur viešoj vietoj arba į sieną žiūrėdama namie. O juk tik rašau. Galbūt jūs pernelyg sugyvinat forumą, jums čia kaip realus pasaulis, o ne medija. Tuomet ir visokius filosofus, menininkus išvis kuoktelėjusiais reikia laikyti, nes jie ir į akis žmonėms tiek visko prikalba, kad tik surišt ir į beprotnamį išvežt. Nes jie dar drįsta viešai pasisakyt, nebijo būti atstumti. Aš nedrįstu, stengiuosi socializuotis todėl ir rašau čia, konfidencialiai.

užsimaniau pasiteisinti, nors turbūt be reikalo. Bet tiesiog kilo tokių minčių.

Tiesa, Idomucia, kai parašei apie savo ex, žinoma, taip abstrakčiai, kad gali įsivaizduoti bet ką, man mintyse iškilo, kad ji buvo kokia baikerė, važinėjo motociklu tarsi atskalūnė, nepaklusdama visuomenės normoms, nesirūpindama artimaisiais, kol tai privedė ją prie kažko negero.. Na, tokios mintys iškilo

Man patinka, kad berašydama pradėjau mąstyti apie normas, kas yra normalu visuomenėje. Kol kas tik įspūdis, kad viskas yra labai reliatyvu, vienam vienas normalu, kitam tas baisiai nenormalu. Kol kas gal neverte giliau veltis, nes bus pasaka be galo.

Ką aš stengiuosi daryti kasdien. Kadangi pasaulis nuolat verčia skubėti, t.y. mes patys save verčiam, įsivaizduodami, kad taip reikia, aš bandau mokytis daryti vieną dalyką vienu metu. Pvz, jei valgau, tuo pat metu nenaršyti telefone. Jei einu pasivaikščioti, neklausyti muzikos. Jei žaidžiu su katinu, nemaigyti kompo. Kol kas tik tokie dalykai ateina į galvą. Bet kartu ir - jei savaitgalis, apie darbą mąstyti nereikia. Jei klausi žmogaus, kaip jam praėjo diena, nereikia pulti pasakoti apie save. Jei ilsiesi, nereikia planuoti rytojaus dienos.