Depresija

night, afrika, tai tik saves atsisakymo projekcija, nebutinai tiesiogine. neabojoju (esu isitikinusi), kad 90% depresijos isgydytu. atsiprasau, jei klystu.

Man drovoka tau sakyt, bet 1 turėjau omeny maldą, nusiraminimą tame ir įsivaizdavimą, kad tai neša kažkokį (nžn kokį, bet įsivaizduoju, kad ne tik man) gėrį.
Ar pastebėjot, kad dažnai vartoju žodžius "kažkas", "kažkoks". Mane pačią jie užknisa, bet ten tikrai yra KAŽKAS.

Neužknisk su tuo, kas bus. Bus kas bus. Gal dabar išsipergyvensiu ir po to nieko labai nebus. Neturiu fantazijos tokiuose dalykuose ir nenoriu turėt.

Kad pati sau svarbiausia (*****, kaip gerai, kad nuo kitų bent pabėgt gali) ir kitus susikūriau tokius, kokius susikūriau, aišku ir asilui, bet kas iš to.

Man grynai smalsumas, ar pati bendrauji su familija ir jei ne, ar tau dzin? Nu nes ne visad į tai panašu, kad tau visi visur visada dzin.
Papildyta:

Žiauroka, tiesą sakant. Jei garuose valgai, tai išvis eina peklon. Marš ieškot ligų.


Pfff. Nuo kada čia tokia pūkuota. Aišku, kad didelė tikimybė, kad "išgydytų". Supratau, kad pvz. Gromuliojau kas tai galėtų būt praktikoj ne kartą. Bet man ilgai jau neišsprendžiamas klausimas KAS TAI. Kad būtų verta bent mėginimo ar nors kokio veiksmo link to.

Dėl kantrybės aš čia jau daug būsiu privėmus. Ir viena garsioji psichiatrijos profesorė man tą sakė. Bet kad paskui aš ją, sakyčiau, dar didesnę išsiugdžiau.

bendrauju.
begale dalyku man ne dzin, niekad ir nebuvo.

apie kitka pagalvosiu.

permeciau akim ka rašot,akcentuojamas svoris.Kai gydytojas skyreFlux sveriau simtą,o taijau negrozio,o sveikatos reikalas dar pora desetku kg.Susitariau su gydytoju,nutraukiau gerimą ju,geriu tik vakare valdoxan,jauciuos geriau.vakar be lovos apsejau,Po desetkos dienu pakoreguos vaistus,tada gal ir gyvent pradesim...vel

Gyvenimas yra beprasmis, tad apie ką čia dar kankintis ir mąstyt. Kažkada pamenu Night rašė apie gyvenimo beprasmiškumą, tada tyliai pritariau.
Aš tą beprasmiškumą aiškiai suvokiau maždaug prieš pusę metų. Kurį laiką truko depresyvus periodas, bet tempiau save kažkaip. Tada lyg sugalvojau, kad reikia tiesiog gyvent tą gyvenimą tokį beprasmį ir tiek, ir ką čia daugiau beprigalvosi. Po truputį depresyvios nuotaikos praėjo, ir nežinau, ar aš čia jau gyvenu tą beprasmį gyvenimą nesiparindama, ar tiesiog užėjęs geresnis savijautos periodas, kuris baigsis.
O iš esmės aš bijau. Manau, kad turiu labai didelių problemų, tik kol kas galiu gyvent nustūmus jas į šalį, ignoruodama, ir visai viskas normalu atrodo. Bet labai bijau, ateis diena ir kirs man tos problemos taip, kad nenorėsiu. Aš gi dabar turiu sau pripažint, kad tikiuosi, kad savaime kaip nors viskas išsispręs, arba bent jau taip ir "neišlįs" man tos problemos. Bet jei išlįs. Tada ir Afrikos, ir savižudybės svarstytini variantai. Vėlgi, žinau, nieko nebus, nes per daug mėgstu komfortą, o žudytis negalėčiau. Taigi yra planai B, C, D ir pan., bet nėra plano A. Gyvenu ir tiek. O gyvendama bijau ir tikiuosi.
Išsivėmiau ir aš. Bet dabar čia tokia grynai depresijos tema (skaitau nuo seniai, nuo tų smagių jūsų plepalų laikų).

bet nesi vienas. ir esi visų tarpe - normų, vertybių, tam katile visame. būtų vienas būtų kitaip, gal, nors visada lieka lyginimasis su savim pačia - ko norėjai, tikėjaisi, galvojai - ir kas gavosi.
o dėl tos normos tai šiek tiek sutinku, kad tam tikra dalis žmonių reaguoja vienaip, dalis kitaip, kita dalis - dar kitaip ir tai yra norma - skirtingai reaguoti. tai jei žiūrėti statistiškai, atsitraukus - kaip skaičiukus tai tada taip. bėda, kad tai trukdo tam asmeniui gyventi. ir nors supranti kad tai beprasmiška, neverta ir išvis absurdas yra - bet kaip su tuo susitvarkyti - nežinai. aš sutinku, kad natūrali atranka mane kaip silpnesnių ar kokių ten nervų "atsirinko" ir ėda.
man žinai ir kad žmonės žudosi yra normalu tol, kol tai nėra iš tavo aplinkos, gyvenamo namo ir pan. norma kol tai neliečia.
ir aš labai tikiu kad tam tikrom aplinkybėm-afrikos-man ta kankinanti būsena praeitų, bet nelabai tikiu, kad grįžus į tas pačias vėžes neprasidėtų vėl.
ir kartais man pavyksta save 'nukalbėti" įtikinti, kad tai kas mane ėda - realiai nėra svarbu, bet aš labai greit vėl įsisuku į nerimą.
mano problema yra darbas. nesugebu jo daryti. o aplink matau tik sugebančius, sugalvojančius. projektai, papildomos veiklos - toje pacioje srityje kur esu. o aš minimumą, per kančią ir prievartą. kad i projektus neima tai rodo kad laiko nesugebancia, neverta. kartais išvis manau kad mane dėl kažkokių priežasčių laiko, bet ne dėl to, kad kokybiškai dirbčiau. i ka keisti neisivaizduoju, nes nieko nerandu ka galeciau daryti. nieko nemoku. arba kokia pardaveja negaleciau del pinigu bijojimo skaiciuoti, atsakomybes prisiemimo, nemegstu ir nemoku su zmonemis - amzinai kokia nesamone pasakau. nu o jei be darbo tai krachas....jausciaus nuvylusi visus aplinkinius...kaip tokia gabi gerai mokesi mergaite tokiu tevu vaikas o va prasau.....ir dar vaikai uznugary. ir vyrui kam tokia boba....nasta amzina.

man svarbu, nes tai irgi susiję su aplinka, tuo, kokia buvau, kodėl dabar yra kaip yra ir kaip man sekasi su tuo susidraugauti. tai nėra mano gyvenimo ašis ar centras ar tai, dėl ko aš nerimaučiau, bet man tai gruzina smegenis.

Gal tau kitaip, duokdie. Man tai būtų geresnis periodas. Aš, pvz., irgi nėr, kad sėdžiu ir giliai krapštausi po savo kvailą galvą. Kai žemės slydinėja, rankas kojas "atima", beprasmybės ir skausmo pilnos mintys skverbiasi pro šnerves, ausis ir visas kitas angas. Kai akyse šviesiau, ir tokių minčių mažiau arba jos vyniojasi apie buitinę kasdienybę, ne
kančias.
Ar man atrodo ir susireikšminu, ar čia aš didele dalim ir verčiu šitą temą į temą. Nes rašinėju daug. Ir ne apie tai, kokius makaronus norėčiau pagamint ar kokios suknelės noriu. O gaila, kad man tai nerūpi.
Tiesa, šiandien per pietų pertrauką buvo parūpę. Tiksliau, pasimaišė po nosim parduotuvė. Nuroviau klostuotą raukiniuotą sloksniuotą nėriniuotą sijoną. Dar neišsitraukiau jo pažiūrėt. Turbūt, išsitrauksiu, kai norėsiu apsirengt. Bet toks "mano". Dar nužiūrėjau tokį su kažkokiom pagrabinėm ramunėm. Pamaniau, gal ir galėčiau apsirengt. Bet po to pagalvojau, dar išveš. Kartą į darbą atėjau su žaliu švarku. Direktorienės reakcija buvo audringa, net rankom suplojo ir išsižiojo išvydus "vajė, Night pagaliau sužaliavo". Kažkaip tokio dėmesio aš nenorėjau. Bet aš savim žaviuosi bent tuo, kad išsivysčiau talentą šmutkes nugriebt per 2min, jų net nesirenkant.

`Afrikos` reikia ne laikinai, o visam. Aš taip suprantu. Tarytum visi pritaria, kad dabartį reiktų keisti į `Afriką`, bet niekas nesiryžta (gi garantuotai depresijos išgaruotų kaip džinas). Man tai reikia, kad pati sugalvočiau, kelintų `džiunglių Afrikoj` man reik. Jokių jokių jokių minčių tam neturiu tinkmų (ir kad kažkas su visa lova į tas džiungles nuvežtų. Po to jau kaip nors. Juokauju, žinoma).
Kiek suprantu, nemėgstamą darbą daug žmonių dirba. Bet ne visi ima tai giliai į galvą. Neįsivaizduoju kaip. Bet akivaizdžiai matau. Ir dėl tų projektų - ar pati norėtum? Ar, jei aiškiai pasakytų, kad tave vertina, tau jų reikėtų? Tau reik būtinai pasukt galvelę į ką keist, nes, akivaizdu, kad nepamėgsi to darbo. Aišku, čia pagal save taip pat sprendžiu. Ir db galvoju, kad tikrai per ilgai užsisėdėjau aname darbe. Įsiėdė ir reikėjo keist. Dabar kartais prisimenu, net nupurto nuo to pastato. Nors čia irgi labiau mano asmenybės problema. Ten buvo bėda neadekvatus darbo ir uždarbio santykis, reikalavimai, viršvalandžiai. Bet atmosfera normali. Neabejoju, kad yra daug blogesnių.

Maniau, kad šiandien manęs laukia darbe dalgis už kampo. Pasirodo, penktadienį. Nu nieko. Galėsiu vėl ramiai sau mirti savaitgalį.

Esu pykts zuikis,žudaus nuo raminamūjų dingineja atmintis.Aj ir nebesiprausiu,nes nebenoriu..karta per savaite man gerai,nznau asociale virstu turbut.

Megstu taip netiketai ka nors "nukauti",valio su sijoniniu laimikiu. Vistiek smagu parsitysti grobi namo
Galima dirbti nemegstama bet ji atlikti gerai. O as i nemegstama ir negerai. As noreciau sugebeti, moketi, buti drasi ginant savo kad ir nesamoninga niomone, drasiai, nebijot zmoniu.noreciau moketi generuoti naujas mintis, Noreciau daug ko, kuo nesu dabar.noreciau buti uzsisukus darbuose. Tik man atrodo kad kai tai tureciau noreciau ko nors kito. Kad man niekada niekur nebus gerai. Tiksliau nebebus. Projemtu noreciau noreciau sugebeti su dabartine busena ne-nes nesugebeciau. Nes ir akivaizdu nesugebu ir nera
Afrika....gal as ja ne taip isivaizduoju, kaip jus norit pasakyti. Bet kaip nuolatines jos as neisivaizduoju. Kita vertus as zinau daugybe situaciju kuriose budama smerkciau save uz dabartines mintis kad dabar nemoku dziaugtis kuo turiu. Ir bijau tokios bausmes susilllaukti...ach tu dabar skundies, tai se tau.
Artimo rato zmogui labai blogai. Balansuoja. O as pirma karta net pasimelsti nebesugebu. Mintimis palaikyti linketi sekmes. Blokas kazkoks. I save. O blogiau nepamatuojamai nepalyginamai. Arba arba. O man mintys pavirsiais,planktonu. Niekaip gilyn ir prasmingyn.

Aha. Taip nukoviau suknelę anąkart ir va, sijoną. Mažiau nudriskus vaikščiosiu.
Tau su Afrikom sudėtingiau, - vaikai, ūkis, vyras ir t.t. Jiems gal ir be Afrikos sodai gražiai žydi. Aš galiu eit į visas 4 puses, nieks nelaiko, nieks ir nepasigestų. Jūs man pasiūlykit kur eit. Vienądien kadais sumąsčiau, kad noriu į 1 miestą, po kurio laiko į Vln. Ir atsiradau staigiai. Nes ŽINOJAU, kad reikia TO.
Aš jau nebesmerkčiau savęs, manau, kad ir kaip gyvenimas pasudėtingėtų. Seniau kitądien galvodavau, kas man ten vakar buvo užėję. Dabar nekyla tokių klausimų, nes nepamirštu. Per trumpa aušra, kad pamirščiau.

pukuotumas arba agresyvumas pas mane dazniausia atsiranda nuo alko. bet siuo atveju, tiesiog, taip pasamoningai gavosi. matyt prasimusa ir per drungna buvi pukai ar skrepliai.

tai galetu buti tiesiogine to zodzio prasme: plytu tampymas naujos mokyklos pastatymui aids uzkrestiems vaikams u name where, arba preziku dalinimas nepilnameciams, anglu k mokymas labiau pazengusioje saly, nes ten yra mokyklu, darzu pletimas, kad pragyventu kaimas, sulinio iskasimas, kad patelem netektu ant galvos tasyti kibiru is kito kaimo (nes tai bobu reikalas), gabiu vaiku paieska antisanitarinese salygose, vakcinavimas, misionieryste ir ktktkt (galiu labai issiplesti).

o tai verta bent minties apie to meginima nes: tu pati i mano klausima, kokia save tobuliausia isivaizduoji - atsakei - "buti reikalinga, padedanti kitiems"(netiksli citata). toj vietoj, kur atlieki situos darbus yra sunku fiziskai. bet psichologiskai tavo smegenys dainuotu. ir taip, nerimai nedings, beprasmybe ir skausmas nedings. bet isnyks veltui einancio laiko pojutis. o tai yra labai daug. tai yra kablys uz kurio uzkabinus gali megzti savo pasauli. be abejo gyvenimas beprasmis, neteisingas, skausmingas, bet jis mezgasi su gana tiksliu rastu, o ne kakofoniskai praleidziamom akim, kurios palieka praskydusius dryzius. ir dar, vienas is didziausiu malonumu/prasmiu ciuopimo momentu, tai kai pajunti, jog darai itaka kitu gyvenimam. ir tau (o ir kitiems) tai viena is piliuliu. tu tempdama sita plyta pakeitei 1-3-5 snargliu gyvenima, reiskia ne tik, kad tu sau pasijauti reiksminga, bet ir tai, kad be tavo plytu jie butu nebe tokie, kokie jie yra po to. ir tai yra esme.

bet dazniausia mes pamysim i bata, paaikciosim ir toliau pelysim saves nekentime. cia kaip autoimunine liga - nerims, kol pati saves nesunaikins. dazniausia tai tesiasi visa gyvenima.

beje, su zaliu svarku i darba nebeisi?

Truputį vėl įsiterpsiu, nors kalba ir apie Night. Cremaster man atrodo tiesiog pasveikus nuo tų demonų, kurie apima depresijos ar kokių ten sutrikimų atveju. Kai pasveiksti ar užeina geresnis periodas, tai ir mąstosi ir matosi viskas kitaip. Koks gali būt prasmės čiuopimas, jei jos nėra? Ne tik mano gyvenime, bet ir tų afrikiečių. Ok, padarysi įtaką jų gyvenimui, dar ir teigiamą, jiems bus geriau gyvent, ir kas iš to? Vistiek viskas beprasmybė. Bet suprantu, kad čia skirta Night ir jos tam ankstesniam pasisakymui, o aš čia truputį iš savo pozicijos įsikišau.
Aš tarkim norėčiau gyventi normalų gyvenimą, turėti šeimą, artimų žmonių, patinkantį darbą (na dar tiems afrikiečiams kokiu būdu padėt irgi būtų fain). Ir vat nemaloniausia (kas ir nutiko tada, kai pirmąkart aiškiai susidūriau su ta beprasmybe), kad suprantu, kad visa tai irgi vistiek būtų beprasmiška. Ir tas slegiantis beprasmybės jausmas būtų. Man tikrai baisu. Kol kas aš nesergu, apie kokių vaistų poreikį nėr net ką kalbėt, niekad niekur netekę kreiptis dėl psich. problemų ar kažką, man svarbu svoris, patinka skudurai ir jų pirkimas, mėgstu gamint, yra kitų pomėgių, teikiančių malonumą, pasidžiaugiu tam tikrais gerais įvykiais ir t.t. Kol kas esu beveik sveika. Beveik, nes yra tas žinojimas apie beprasmybę. Kaip aš jo bijau. Bijau, kad ateis diena, kai liks tik jis, ir kas tada bus. Tai vat, gyvenimu pasidžiaugt kol kas sekasi, bet dėl prasmės čiuopimo nesu tikra, o vat dėl beprasmybės apčiuopimo - jokių abejonių, ir įkyriai pasikartosiu - jis labai baisus.