
Aš, kai lyg ir turėčiau būt darbingo ir vislaus amžiaus, tai kaip ir būdas pailsėt nuo nuolatinio streso, sustot. Gal skaitos, kad vertinu teigiamai. Nors gulėjimui nesu pasirašius, tik dienos stacionarui. O tai, ko gero, visai kas kita.
Nuvažiavau pas mamą JAU pavargus kaip šuo. Pamiegojau. Atėjo vakaras. Paėdžiau garsiųjų mamos kotletų (pirmąkart po ilgo laiko nužvelgus pasakė, kad lyg apkūdau. Bet tai netiesa). Ir vėl nuėjau miegot. 10 ryte prikėlė, kad eičiau valgyt.


Nors. Bent pasimatėm. Niekad nežinom, kada bus paskutinis kartas. Aj. ir dovanų jos mėgstamų kvepalų nuvežiau už kotletus (tiesa, sugebėjau paklaust, kad gal nenori.

Ir žiauuuuuriai pavargau. Einu numigsiu.