Depresija

Per vėlu jau kažką daryt buvo. Pasakiau direktorienei, pasakė, kaip išspręs. Panika nekilo, bet, greičiausiai gausis šioks toks nuostolis. Ne visas projektas, bet, gal pan., kaip restoranui sudužus stiklinė. Man kažkiek ramiau, nes nuolat girdžiu, kaip direktorienė pati prisidirba. Tik kas, kiek esu girdėjus, jos "bajeriai" ištaisomi buvo iki šiol nesunkiai.
Papildyta:
Ir tikrai kur NAMAI? Turbūt, nelemta šioj žemėj jų turėt...

Tai va, tam tikrai prasme yra gi taip, kad tikintieji šioje žemėje svečiai ir keleiviai. Bet vistiek namų noris... Visgi kažkur giliai kirba mintis, kad gal bus tie namai KUR nors ir KADA nors.

Tai matai, nieko čia tokio išskirtinio tos klaidos Restoranuose stiklinės nuolat dužta, nieks manau iš to tragedijos nedaro, vistiek jiem apsimoka, kitaip alaviniuose puodeliuose gėralus tiektų.

Reik dirbti dar.

Kaip gyvio ausis?

relaniumas padedavo.
night13 tai 10 mg eina,paskyre kol kas po 5mg gert.

Labai jau tave suprantu kartais night13,net del tu išejimu pasišopinti.
Man panašiai būna,atrodo einu ten kur bus gerai,su pakylia nuotaika ir bats kažkas užeina,tarsi jėga prie žemės tempia,negaliu iš namu išeit visaip taso iki vakaro,varto.sukasi viskas,mintis pinasi,norisi po kaldra pasislepti nuo visų.
Nežinau kas tai.
Gal kokia autogenine pasiklausyti..

Buna, ir dar blogiau. Ypac turint pa. Kadangi pa yra isgastis del nieko, nuo vaisto sukeltu pokyciu tas isgastis gali dar labiau reikstis. Nezinau, arba vaista reik pataikyt. Arba man gydytojas pamenu is viso sake negalima ad skirt nuo paniku.
Papildyta:


Kaip noreciau taip. As turiu stipria emocine atminti, man kiekviena nors kiek gyventa vieta stipriai isirezia, su visais savo kvapai garsais jausmais ir ten patirtais dalykais. Paskui persekioja sapnuose ir prisiminimuose. Kaip noreciau kad viskas lengvai issimestu kartu su daiktais. Nors, NAMU jausmo turbut niekad neturejau. Vien patalpa man niekad nebus namais.

Smarkiai nebandau. Dirbti noreciau. Bet zinau kad nieko nemoku, net ka nors visiskai paprasto daryciau be galo letai ir savotiskai. Vengiu, nes bijau, kad vien ieskant kiltu stresas, vel nuvarytu i duobe tas totalus "manes nemegimo ar niekinimo" jausmas.
Dal babkiu daryt nereikia. Bet reiketu, jei panoreciau gyvent kiek normaliau nei visai minimaliai. Ir siaip. Su babkem dabar galeciau pakeist savo gyvenima, gal net visai idomiai. Bet tiek vis tiek neuzdirbciau:)

Gyviui niekada nesugys, nu kasos vis tiek. Savaitgalį žaizdos geriau atrodė. Bet gyvis vis tiek tikras stebukas mano gyvIAnime. Darbe svajoju, kaip grįšiu ir niurkysiu. Aišku, realybėj tas niurkymas baigias įkandimu į ilgą mano nosį.


Aš nelabai moku paaiškint, kas man daros, bet man rods, mano pojūčiai kitokie nei tavo. Nu bet, rezultatas, gal ir tas pat.
Va db toks jausmas, lyg galvoj būtų sugrūstas šlapias glitus susuktas grindų skuduras, kokie būdavo, pvz., mokyklose kadaise. Ir, atrodo, kad jam ankšta toj galvoj, kad išlys per gerklę arba ta galva sprogs.
Man sakė vasarūškėj, kad tokie požymiai depresijos, bet netipiniai. Atseit taip, kaip aš, jiems dar niekas nenupasakojo. Kažkaip man pačiai atrodo, kad čia reiškia labai nieko gero. Ir seniau nebūdavo. Greičiausiai, taip ir yra, kaip ne 1gyd. sakęs, kad "depresija nešvari", bet su kuo, nežinia. Kiek žinau, nei šizo, nei asmenybės sutrikimų man niekad neįtarė. Išskyrus, žvengikė prasitarė, kad "o Jėzau, šizoidiniai požymiai", bet aš ja netikiu.
Papildyta:

O dėl ko tavęs darbe nemėgdavo? Bet, kaip suprantu, tu nedaug ir dirbus esi? Yra tokių darbų, kur ne greičio reikia, bet analitiškumo. Jei su kūrybiškumu nors kiek susiję, tai, automatiškai, komercija, susiję ir tiesiogiai su klientu, tai, turbūt, netiktų.
Aš greičiu irgi nepasižymiu. Jau nekalbu dabar. Bet bent pati manau, kad esu gan komunikabilios natūros, kai reikia/noriu. Tai tas padeda manąjam darbe. Nors iš manęs dabar šaiposi, kad viską el.paštu darau, sako, teisingai, nėr čia ko grindų purvint atėjus. O aš sąmoningai, ką galima padaryti nesusitinkant gyvai, tą ir darau. Nors taip elgčiausi ir nedepresuodama. Niekad nejaučiau noro gyvai bendraut su klientais, nors būna tikrai mielų žmonių.
Rašydavai, kad pakeliauji, tai, turbūt, ne visai minimaliai gyveni. O turi kokių pomėgių? Kažkuo per dienas užsiimi?

Negi parpiat.

Pradėjau AD gert prieš einant miegot. Bet man atrodo, man nei šilta nei šalta, kada geriu. Ir išvis, nelabai šilta AR šalta, ar geriu. Poveikis, turbūt yra, nes kiek bandžiau be vaistų, tai nusivažiuodavau labiau. Bet kad jis menkutis. Tiesa, autobuse jau nebesėdžiu galvą nuleidus ir pasirėmus ją rankom, bei akis užsidengus, tai, kažkiek geriau, matyt, nei prieš beveik porą mėn, kai pradėjau dirbt. Bet tie visi bajeriai šeštadienį, šiandien... Kas man bus kas man bus...

Visai jaunystėj dirbau nemažai juodų darbų, ne lietuvoj. Paskui po mokslų dirbau čia be pertraukų ir normaliai, ir neįsivaizdavau kad galėtų būt kitaip. Turbūt tuo metu kai atsiradau šitam forume, ir buvo prasidėjus krizė, taip ir neišlipau iš jos normaliai. Padirbdavau kartais, ir tai kai jau patys pasiūlydavo, pati susiradus nebūčiau.
Turiu pomėgių, ir užsiimu. Tais tarpais kai nebūna blogai ir neinu iš proto.
Nemėgdavo nes esu trenkta. Taip kaip ir čia kai kas nemėgdavo Iš tikrųjų negaliu pamatuot, kiek realiai to būna, kiek viskas vyksta mano galvoj. Jau esu pasakojus, kad čia pagrindinė bėda kuri man psichiką ir ėda. Esu absoliučiai priklausoma nuo žmonių ir aplinkos. Nesveikai jautri tam. Negalėdavau padirbt jei kas nors ką nors negero pasakydavo, ar kitaip parodydavo kad aš netikus. Atrodydavo kad pasaulio pabaiga. Ir ne tik darbe, gyvenime irgi taip. Ir atvirkščiai. Ne kartą išgyvenau tik dėl to kad kas nors tuo metu ištempdavo. Pati nesugebu su savim gyvent.
Komunikuoti aš galiu. Būna, kad kraštutinai užsiraukus tyliu arba bijau. Bet būna kad galiu taukšti ir bendraut, domėtis, klausti ir atsakyti, ir net nedirbtinai. Man žmonės įdomu, ypač kai jie įdomūs.
Dažnai aš pati sau tokia mėmė, ir taip matau save kitų akimis. Ko išmokau sveikdama, bent mažiau nervintis dėl to ir žiūrėt ironiškiau. Kita vertus, kartais praplaukia kaip filmas, kiek visko gyvenime mačiau, patyriau, kiek ir kokių žmonių sutikau, kiek potyrių tame būdavo, kartais net lyg ir stebuklo. Nesitiki, kad tai buvo su manim. O nepavyksta niekaip, surinkti kažkaip į kokią nors vidutinę būseną, tų kraštutinumų iš juodumos ir iš šviesios pusės.
Išsipasakojau

Kliomba, galvoj galvoj man rodos čia viskas . Jau vien turiningi santykiai su priešinga lytim ką reiškia. O visiem mielas niekada nebūsi , toks jau gyvenimas.

Nors man irgi labai reikdavo pripažinimo ir žiauriai pergyvendavau atstūmimą. Dabar kažkaip labiau dzin.

LABANAKT

Kaip įdomiai, Daniella Bet gal ir gerai neprisirišti prie materialių dalykų ?
Nebent kas nors namus sudvasina, juk namai suteikia saugumo jausmą? Aš bute niekad nesijaučiu, kad čia namai. Nežinau kodėl man taip.
Aš anksčiau vadinausi Medute

Sveikos.
Eina sau prasikankinau para su begalyniais galvos skausmais ir vemiau ir šaltas prakaitas pylė,kalbet net negalejau.
Ar čia man migrena,ar perkaitau saulėj.
Bet man jau stabiliai kas 2-3 mėn suskausta ir para dvi skauda iki dvesimo.

Kaip jus bedepresuojančios?

blogai. man pasaulis vėl griūna. viskas baisu baisu. vos kvėpuoju. darbe atrodo vėl nieko nesugebu, nemoku, nepadarau. kritika iš už kampų vaikšto. bus susitikimas šiaip ne į temą kasmetinis darbuotojų bet jau mirštu. šiandiena jau kokius 3 kartus numiriau. ir dar knygoje perskaičiau kad narsus žmogus miršta vieną kartą-bailus daug kartų. o aš dar ir kasdien po daug kartu....