labuka mamos,esu naujoke,tiesiog daugiau skaitau,nei pati rasau,bet sikart kazkaip sunku psidare,per daug sunku tyleti.
liepos 19 butu buve 4 metai kaip vede,deja siai dienai jau prasidejo musu skyrybu procesas,nezinau kazko taip sunku sirdyje,begalo,jauciu tustuma.
as pati buvau skyrybu iniciatore,tiesiog neatlaikem atstumo,jis susirado kita moteri,as taipogi viena nebuvau.ilgas melo kelias,paskiau atviras pokalbis tarp musu.isvados:reikia stengtis,reikia gyventi del dukros,reikia bandyti ieskoti pagalbos pas specialistus.bet tada as tuo nepatikejau,nezinau netikiu gal ir dabar,susipainiojau.tiesiog tada,as nusimoviau vestuvini zieda ir pabegau,parasiusi :"atleisk,mylejau ne tave".
jau praejo 1 metai,bet siela vis negyja.mano draugas begalo rupestingas,geras,nuosirdus,myli mus abi,bet kodel as vis negaliu miegoti naktimis?kodel grauzia mintys kas butu jei butu?kaip viska pamirsti,kaip pradeti gyventi dabar,nes jauciu,kad tos mintys apie praeiti,jau per daznai apsilanko,as elgiuosi negarbingai savo dabartinio draugo atzvilgiu.
tiesiog visko tiek susikaupe,as noriu pykti ant jo,bet negaliu,noriu blogai galvoti apie ji,bet neiseina.kazkoks uzburtas ratas.o kiaulysciu ir nemazai padares,bet viskas lyg ir nublanke,nebelike.
mamos pagelbekit,pasidalinkit savo jausmais,kaip jautetes jus?kaip pergyvenot,kaip pradejot galu gale ir vel gyventi ir megautis gyvenimiskais malonumais.
aciu
Vilku gimes i miska ziuri.Net jei atleistum savo tam buvusiam vyrui,vistiek butu tas pats ,tik laiko klausimas.Gyvenk toliau su nauju draugu ir nebespank ka nebeissaugojot,gyvenima galima kurti is naujo