Depresija

Jei, kaip čia pasakius... Tebebūsiu (turbūt, deja, taip, bet maža ką, žinot pačios, kaip būna) ir pašliaušiu, jei norėsi, galėsim paslankiot. Tik primink man. Kažkaip man klaidinga data buvo užstrigus, o gal išvis tu jos nerašei, išsigalvojau iš nžn kur.

tinka

ai aš ir darbe paverkiu, kai jau labai reik. aisku ,sedziu nuo koleges uzsisukus ir asaroju, nelabai mato, tik tenka sleptis po to, kol uztinimas praeina. buna, kad ir i wc begu pabliaut. nu o ka daryt,. kai jau nebesusilaiko tas vanduo.

aš linzes apkaltinu. sakau sualergizavo todėl akys raudonos.
smaugiantis nerimas. atsikeli ir prasisklaidziis sapnui pirmiausia norisi isvemti siauba gyventi

Kaip blogai, kai taip sėdžiu, kad nepasislėpt... Ir nėr kaip perstatyt, svarbiausia, specialiai toks urvelis įrengtas. Ir ekranas visame gražume didelis matos, ir aš.
Bet aš jau nebenoriu bliaut šiandien. Nors dirbas sunkiai.


Bet tai tau irgi tiek laiko nepraeina... Nenoksti dar darbo paieškoms naujoms?

Labai teisingai pasakyta, būtent taip ir aš jaučiuos... Jeigu man ne Šv. Dvasia apsireiškė ir ne klimaksas, tai menstruacijos sutriko nuo to viso siaubo jausmo. Nors velniai jų nematė, veistis tikrai nesiruošiu, geriau visai dingtų velniop visiems laikams. Nors gal jau ir dingo. Nors tiek gerai.

ir nepraeis, nes kasdiena kiekviena minute kuri laisva as mintiju ikyria smintis susijusias su darbu, kaip as nesugebu, neiseina, neoku, kad ne ten mano vieta, kad savim nusivylus, kad nieko nemoku, istisai, nuolatos. vaikai, pietus, atostogos ar draugai mane atkabina tam laikui, bet tik laisva minute ir vel....centrifuga tokia. ir man atrodo kad man bus taip visur., su zmonemis bendrauti nelabai moku, leidziu lipti sau ant galvos, visada jauciuosi kazkokia kvailesne, prastesne, menkesne, jei man pasakys kad tu nesugebi, negali, - tai patikesiu, nepulsiu gincytis, jei bus klaidu - bus savigrauza ir savikalte ir akivaizdus irodymas kad vaaa matai negaliu. nemoku pastoveti uz save. tai ir pakeitus darba bus tas pats - ateiciau nieko nezinanti, nemokanti ir pan. ir mane tas smaugia. as viska suprantu visus tuos bla bla bla ir stebejimusis mano mintimis, bet as nuo ju negaliu niekaip isivaduoti. sukus apsukus ta pati per ta pati. nerandu vidines ramybes, kazkokio atspirties tasko, kazkokio kuoliuko kurio isitverus galeciau eiti kazkokia kryptimi. as neturiu tos krypties, as nezinau ko noriu, kas man sektusi, i ka man keisti. net jei pagalvoju, tai atrodo neee sitas tikrai ne, o jei pabandyciau ir ensigautu tai vel prarastas laikas ir daugybe abejoniu. as bijau rizikuoti, bijau bandyti. mintys apie tai mane eda labiau nei nerimastinga kasdiena. as tuoj gatvej eidama pradesiu kabinetis prrie zmoniu - pasakykit kur mano vieta, kur man butu gerai, viska mesiu ir pradesiu, bet kas nors...pasakykit.
as labai sudetingai kazkaip i gyvenima ziuriu.
paieksom brestu motyvuoja vien tas kad va, pabandziau. nes dabar tik triedziu ir visus nervuoju. nes man igi taip atrodytu - tai imk ir keisk ko dusiniesi dasivarius iki vaistu. bet kai ta sako man - man atrodo kad man ne taiiip, manes nesupranta. as taip noriu aiskumo savo galvoje. o mane tiesiog sukausto siaubas kai pagavoji kad sito darbo as nenoriu dirbti, bet dirbti reikes dar minimum 30 metu...tai ka as dirsbsiuuu.
as ziuriu i kitus, lyginuosi, kodel as tokiaaa, mano tevai pasieke, tai man vel per galva - o tuuu, nu zodziu kvankstu.....

Kaop pazistama... del darbo jauciuos lygiai taip pat. Iki siol kazkas globojo is auksciau. Bet nenoriu savo darbo, neidomu nemoku o naujo ieskotis bijauuuu.

nesu sugalvojusi dar tokio, kuriame norėčiau dirbti 30 metų diena iš dienos. galima sakyti ooo tai galima keisti. galima, aktyviem, besimokantiem, žinantiem ko nori. kai žinai tai gali, o kai nežinai. aš išvis kokia laukinė man taip baisu dabartiniai projektai, konkursai, mušimaisi, įrodinėjimai, pažintys, žinojimai elementariai. dabar tiek žinot visko reikia, kad kai papasakoja kas apie savo kokią veiklą žandikaulius nuo žemės susirenku...anee aš taip nesugalvočiau...ir va puiki priežastis pabliaut - nu kodėėėėl aš nesugalvoju, gi taip gerai mokykloj ir univere mokiausi ale ten nereikėjo galvoti- ten reikėjo išmokti. man gyvuliukui norinčiam ramiai tupėti savo urvelyje tai yra kančių kančia ir visiškas neprisitaikymas prie gyvenimo. absoliučiai....ir kiek begalvotum...amžinas nusivylimas savimi. amžinų amžiniausias.
ir tokia saviplieka - nu kodėl tu durne tokia durnė esi, nu tikrai.....pyst pyst į šonkauliukus

bjauru, bet tikriausiai jei kas man suoktų mano godas tai būčiau pamokančioji tetulė sakanti 'nu baiik tu...' bet kai man taip pasako pasijuntu kaip prie grandinės pririštas įpykęs šuva, nu tik paleiskit nuo grandinės, tik paleiskit...suėsiu
ir iš tiesų išorė kokia gerulė, o viduj vis braidau braidau ir nerandu siūlo galo.

Suprantu, Bučki. Man kitaip, bet suprantu. Ryžto turiu, kai reik, ir kai nereik, bet turiu bėdų su kitais dalykais. Išvis man su vaikas dar darbus derint ir viską gerai daryt, net nupurto nuo tos minties... Nžn., kaip kiti žmonės gali, geba, nori.
Man labai priminei buvusią klasiokę. Nežinau, gal ji nesikankina gyvenime, artimai nebendraujam, karts nuo karto tik matomės. Ji ir vaikas, ir paauglė, ir kiek mačiau jos suaugusios gyvenimo, visad buvo labai stropi, gera, pavyzdinga. Man labai užstrigo, kad net per atostogas visokias pratybas spręsdavo, iš anksto išmokdavo ką reik, kad tik problemų paskui nebūtų. Iš tikro jau tada pagalvodavau, kad jai gyvenime bus sunku. Nežinau, ar jai sunku, gal ją viskas tenkina, bet su tokiu stropumu ji teoriškai galėjo būt dabar daug kuo profesiškai. Deja, baigė kažkokius tikrai neypatingus mokslus (kolegiją, net ne univerą, nors laisvai galėjo), bet dirba visą gyvenimą vienoj kavinėj padavėja-barmene-valytoja.
Papildyta:
Reik būtinai rytoj prieš darbą nusitrenkt dulkėtais autais į kitą miesto galą pasiimt savo kvailos galvos rentgeno. Tam turėjau ar tik ne 2mėn... Nu gal truputį mažiau. Kaip visad - paskutinę dieną. Poryt ryte jau pas neurę... Audžiu mintis, ar man visa tai reikalinga... Tie visi gydytojai, rentgenai kažkokie ir t.t....

reikalinga, o gal...ims atras, suras, sustatys, sudėlios, o jei ne, tai žinosi kad darei
čia iš tos pačios serijos - tau tai reiiiikia, o aš ką, aš tai nematau prasmės... nu ką ji ten gali sudelioti. nu apglušinti, paraminti bet problema lieka. aš jos neišsprendus nieko nepakeisiu. bet čia gi dar ir nuo problemos priklauso. ir nuo žmogaus.

bet jei taip viskas siaubyn ir siaubyn, tai kaip siaubuoliškai gyvensiu po kokių 5 metų

vakar žiūrėjau filmą apie Hirošimą....ten siaubų siaubas o aš žliumbiu dėl nesirealizavimosi kažkokio tai. vargšė matot, nedžiugina jos gyvenimas.

aš irgi stropuolė būdavau. ta proga va per atostogas irgi naktimis sėdžiu kad biški grįžus mažiau ėsčiaus darbe. būčiau nors žingsniuką padarius, nes labai atsilieku labai labai

Suprantu labai. Panasiai jauciuosi didziaja dali gyvenimo. Darbe, tarp zmoniu, pasaulyje, visur. Pati menkiausia, bjauriausia ir netinkamiausia. I dar jei kas tai patvirtina, isvis tas menkumas isbujoja. Bet nustojau manyt, kad tai liga ir ji kaip nors gydoma. Taip yra ir tiek. Man didziausias pasiekimas, kad jau tiek isgyvenau, su tokia busena. Reiskia imanoma.
Dar tikiu, kad kitiems ne perpus taip neatrodai, kaip save jauti.
Dar tikiu, kad imanoma rasti ramia vieta, jeigu tokios norisi. Kazkada daug svajojau ir norejosi, tokio visokio vau. Dabar jau noreciau buti kamputyje, visai paprastai. Nes taip ramiau. Tik sunku imti to noreti be sazines grauzimo ir visokio aplinkos spaudimo.