Depresija

aš taip klaikiai jaučiuosi kokiu 5 metus. anksčiau buvo kitaip nes žinojau kad eisiu pirmo vaiko auginti, kad po jo dirbsiu neilgai ir eisiu antro - na tokie ateities šviesuliai buvo. kai grįžau po antro nebeliko žinojimo kas toliau, nes vaikų neisiu, ir prasidėjo mano visi liūdnumėliai. dabar būtų neramu net jei ir vaiko eičiau, o kas tada jau ir metai irvaikai trys ir baisumai darbe.

žinok....labai smarkiai suabejojau, nors irgi taip galvojau. mama paskambino, ir labai atsargiai paklausė ar ten kaip aš pasakojau atostogaudama nebuvo kad kitiems svetimiems žmonėms su savo chebra ramybės nedavėm ir pan. man paskambino paklausti ar aš deramai elgiausi net jei ir nederamai - ką pakeisi. apsižliumbiau gatvėje. sakau tu kaaa, man šitiek metų o tu skambini norėdama įsitikinti ar aš pakankamai padori, ar netrukdau kitiems atostogauti. aš tokia visa taisyklių, pareigų žmogus, atsargi niekam niekada ant galvos nė nebandžius lipti, mane šokiravo.....mama....tai iš kur pasitikėjimas jei mama klausia ar gražiai elgeisi

tai va, rasi ramiau tai ims šaukt kad ojezau galėjai geriau taigi sugebi daugiau...ir vėl dugnan.

Turbūt natūralu save žmogui lygint su kitais. Toks jausmas, kad judvi tai darot daug daugiau, nei reik. Ne ta prasme, kad kiti tikrai ten nežinia kuo ala geresni, bet ta, kad kiekvienam savo. Vienam laimė atrodo būt prezidentu, kitam Dievo bausmė. Bučkio bėda ne ta didžioji, bet ir ta nemaža...
Nors aš ir pati lyginu nejučiom, būna, ir per daug, bet ne tiek stipriai.

Aš čia pas neurę dėl migrenos, ar kas ten man toj galvoj. Tai daugiausia ko galiu tikėti, kad parekomenduos tinkamesnių vaistų, nei tuos, kuriuos gydytoja Ondatra kadais rekomendavo pabandyt (o ir neradau kas labiau padeda iš to, ką bandžiau). Nors dabar nepervargstu darbe, ir, žiūriu, kad pasitaisė tas reikalas savaime. Užeina, bet ne taip dažnai.

Aš šiandien kaip tik prisiminiau dok. f. apie Aušvicą. Irgi minčių sukėlė tokių... Hm...
Papildyta:
Bučki, tau paūmėjo? Ilgai tylėjai, dabar kaip dėjai... Kiek atostogavai, šįmet, beje? Nepadeda atostogos?

Vat nuo musu mamu ir gilios vaikystes, paauglystes ir tolimesnio ju elgesio ir pasireiskia musu bedos. Man jau tai isnarpliojo psichoterapeute.

Amžinai anot jų, vaikystė kalta. Nors kas su manąja buvo blogai, nepasakė. Be to, kodėl tada sesės ne psichės. Jei logiškai, turėtų būt atvirkščiai, aš augau daug liberaliau, nei jos (tarp manęs ir jų nemenkas amžiaus skirtumas).
Sutinku, kad tame pasakyme daugeliu atveju bent kiek tiesos būna, bet kartais, jau net neabejoju, nurašo vaikystei, nes nežino kuo daugiau motyvuot.
Be to, Bučkio vietoj, kita visai neįsijautrintų nuo tokio pasakymo.

Vienužodžiu man atrodo, mes ateiviai. Šios Žemės vietiniai kažkaip visai kitaip elgias, mąsto. Juokauju, bet o gal tikrai - kai kurie žmonės apsigimsta depresikais ir viskas. Ir tas apsigimimas nebūtinai ankstyvame amžiuje išryškėja.

Iš esmės, tai koks skirtumas kokios ir kur tos šaknys, kai vis tiek nežinia, kaip išspęst, kad nebūtų taip lievai, kaip yra.

Labos nakties.

Kiekvienas reaguoja I veisknius skirtingai. Tavo seses gal viska jaute kitaip. O as tikrai radau atsakymus. Jie velkasi nuo pat vaikystes, paauglystes, mamos reakciju ir veikimo.

As visad jutau kad sese laikoma geresne nei as.net pati kartais taip galvoju.


Reik man normaliu migdomuju...nemiegojau vusa nakti.tai ziurejau seriala...

ar nera taip, kad tu visu "vau" mes save itikinam pacios, kad nenorim, nes is kazkur galvojam, kad nepasieksim, tai taip saugom save nuo nesekmiu (tame tarpe ir nuo sekmiu ).


taves dar bent klausia. mano iskart jau "zino", kad as gyvent nemoku.


as irgi dabar narpliojimo procese. daug ka jau susideliojau, kas ir kaip. reiks kazkaip toliau gyvent.

o kaip tveriat?

pamenu draugei migrena budavo iki vemimu ir tik savaitgaliais kai kazkaip galva nuo darbu atsipalaiduodavo. tyre, sviete ir pan. o pasibaige atsitiktinai-nustojus kontraseptikus gerti. su tuo ir suriso ir jau nebebuvo tokiu priepuoliu. net nepagalvotum kokia va priezastis

tylėjau, nes man pačiai nuo savęs bloga pasidaro, nuo tų mano minčių ir šnekų, tai patyliu. o susiję tie paūmėjimai su darbų pridavimu, atsakaitomis, tuomet natūralu, kad jaučiuosi prasčiausiai, pažemiui tokia visa. praeis tas, žinau, pragyvento kelis mėnesius reikia. aš ir taip skaitau gerai, nes be vaistų metai gruodį bus. ir esminio skitumo nejaučiu nejaučiu net kaip aš ten geriau jausdavausi. vaistų turi, galėčiau pradėt gert, bet sakau, tai muilo ant akių užsidėjimas. nu aišku, kai reakcijos tokios, tai ir reakcijos sušvelninimas, biški tada lengvesnis pasaulis atrodydavo, bet noriu dar traukt be vaistų.


tai gal taip, bet kas iš to. aš ir pati daug galvojus ir prigalvojus, bet tai ką su tuo daryt. gi tėvai augino kaip mokėjo, nei pikto linkėdami, kenkdami, o įsijaustį individualiai, kai patys ne psichologai taigi neįmanoma. ir psichologų kokių gi lievų būna, o mokyti. tai ir aš auginu vaikus, vaikystę jiems gadinu kažkur, sakys užaugę - aaa taip anaip. ir ką aš, nieko. tik pripažinti galėsiu o su tuo jau gyventi reikės jiems. taip man mama ir pasakė- nu ką aš dabar galiu padaryt dėl tos vaikystės, esi susaugusi dabar pati savo gyvenimą turi kažkaip tvarkyti. aš ir galvoju ooo bet tai taip turėjo su manim šnekėt, ča padrąsint, čia pagirt, tas man būtų padėję. tai taip stengiuosi su savo vaikais, bet realiai tai aš nežinau kaip su mano vaikais reikia ir ko jiems giluminiškai trūksta, nes vienas apskritai nesipasakoja. taip kaip ir aš - aš nemačiau tada reikalo. o ir budavo tai tik toks nu nepatogumas, kuris išaugo į nerimą po 25 metų.

mama mano labai gera, ir labai draugė ir labai rami, rūpestinga. ir visą gyvenimą maniau kad manim pasitikėdavo, visur leisdavo, visur eidavau, niekur nėra draudusi. bet jau tada prikaišiodavo kad mano tonas ne toks, kad atžagariai bendrauju. man tas biški privertė susiskliausti, nes gi blogai kalbu. bet ji gi gero norėjo, kad pasitaisyčiau, kad pasikoreguočiau. kitas taip ir būtų padarės, o aš užsiskliaudžiau. ir dabar ji dažnai kai ką pasakoju sako - tai gal ne tokiu tonu paklausei....liūdina. dabar panašiai norisi sakyti paauglei pažįstamai. bet nežinau kaip. o atrodo gi vaikas esi, o šneki surūgus kaip boba, davai daugiau nuotaikos ir žaismingumo. bet tai jei tai prigimtis, kaip tas vaikas, ypač vaikas pakeis savo toną. savęs gi negirdi. jei ima siutas ir susiutęs kalbi., suaugė valdosi, o ir kitaip patarimų klausosi.
tai ir su ta mano vaikyste. jau tada kai galvoju buvau daug kuo panaši kaip dabar tik galėjai slėptis už mokyklos, už tėvų. ir galvoju paskatinimo kokio reikėjo ar ko. bet žinau kad nebūčiau klausius, bo paauglys gi pats viską žino geriausiai. ta prasme nelabai aš priimdavau patarimus, aš labiau įsiskaudindavau. labai priešiškai reaguodavau į pastebėjimus, pasiųlymus, kaip į mano pačios kritiką. tiesą sakant tas ir dabar - pirminė reakcija viduj. paskui aptariu su savimi tai. bet paauglystėj tai nemokėjau.

o žinai mano tėvo vaikystė irgi nerožėm klota bet žmogus visai kitoks, visai kitaip tai priima ir kai žmogus viduje stiprus jam išvis juokingas paskaymas "kalta vaikyste", nes yra kitoks, verzlus, megsta zmones ir moka su jais. jisman dar pasakytu kad ***** tavo vaikyste palyginus su mano...o tu cia vapalioji. tiesiog kitos reakcijos, kitas santykis, požiūris.

o dėl to lyginimo tai irgi labai skaudziai prisimenu savo lyginimus su kitais. retai budavo bet skaudziai. nes buvau is esmes labai geras ir patogus vaikas. o vistiek kazkuo negeras lyginant su kitais. tikriausia tik keli tokie palyginimai buve bet isireze.

o studijuojant rami jauciausi nes nebuvo butinybes dirbti. bet dabar kai pagalvoju man tada jau minys apie darba keldavo siauba. ir baigus is tos baimes ne ten nuejau. kai pagalvoji kokia nesamone, kokia nesamone. kodel as taip bijojau ir kodel bijau. as ir dabar jei girdziu dirike tai apeinu ratais, nors ji nei daro kazka, nei kokia rekaujanti. tieisok kazkokia 'diriku baime'

ir neturiu ambiciju spresti, irodyti, noriu viska mesti ir pabegti nuo sunkumu. tai labai blogai. labai labai. sukirba mintis, imuosi ir iskart matau kad man neiseina ir tada norisi viska sveist.

einu savo lapu kruvos paieskoti. uzsiknisiu ir vel patunosiu cia neskleidus savo psichoanaliziu

kaip bebutu, bučki, tavo mama teisi. kai suaugam, patys esam atsakingi už savo gyvenimus, savo reakcijas ir tai, kas su mumis bus toliau. priezasciu atkapstymas neleidzia perkelti atsakomybes uz savo gyvenima kazkam kitam. deja deja. kaip sunku iseit is tos aukos pozicijos "va mane tevai nuskriaude, dabar as toks ir anoks, pagailekit manes". kaip as tveriu? niekaip. plaukiu pasroviui kolkas. ir ziuriu ,kaip kiti GYVENA. liudna, bet atrodo, kad as taip negaliu. o gal dar tai,kad as auciuosi jauna, tipo, dar gal bus laiko pagyvent zinau,kad ziauriai klystyu, bet gi apgaudineju save kaip galiu,kad tik nieko nereiktu imtis. nes ko imsiuos, tas bus blogai.
as irgi bijau savo sefu - uzejimu, skambucviu, emeilu. kad tik ko nepaprasytu, ko as nesugebesiu

Bučki, skleisk. Gal kiek lengviau bus. Aš va kasdien, ateinu, privemiu, ir išeinu. Kol vemiu kažkaip ramiau.
Seniau irgi nemaloniai jausdavaus, db dėjau ko neturėjau.

Žo. Gal ir ne migrena čia man. Ir gal, atseit, skaitos, ne D reik gydyt. Gal neurė ryt pakomentuos ir ką patars (jei nueisiu). Negerų dalykų apie tuos mano smegenis prirašyta. O išvadose parašyta hidrocefalija. Paguglinau, liaudiškai tariant, čia smegenų vandenė. Pasiskaičiau požymius, tai, turbūt, nieko čia rimto man. Ta prasme, rašo, kokie bajeriai gali darytis, tai man kaip ir nk ypatingo lyg nesidaro. Normalus žmogus turbūt, susinervintų, aš tai nustebau, kad ten kažką rado, paskui išvis juokinga pasidarė, nes ten apie smegenėlių vagelių paryškėjimus, prasiplėtimus kažko ten ir pan. reikalus prirašyta.

popiet turiu susitikima su sefu,dar reik si bei ta dabaigti (o sedziu cia ). tryda neispasakyta

as irgi manau kad ji teisi. bet tai tada kam kapstytis po ta vaikyste. nu kas is to. nu suzinai kad dabar elgieis del to kad vaikysteje...nu ir kas?

reikėtų gyventi dabar, arba bent nesakyti, kad kazkada pagyvensiu, nes tas kazkada tai is esmes niekada, nes vis bus ne tas laikas.

as kuo tik labai dziaugiuosi kad man ta busena po vaiku, nes jei tokia butu busena pries vaikus tai vaiku netureciau.

night - neprisiskaityk. palauk ka pasakys.
Papildyta:

anksciau mokedavau pasiguosti mintimi i ateii, kaip bus gerai kai po to susitikimo uzdarysiu duris. toks irgi kazkoks realybes neigimas. mazdaug nu pakentesiu kazkiek, bet paksui kaip bus gerai....nu gauni gal koki darba baisu bet bent jau kartu vienam kabinete nereikia sedet.