Depresija

Tai tie simptomai ir trunka kasdien, ilgiau nei dvi savaites, bet tik tuomet, kai atsiranda neramumų gyvenime.... Ir kaip ir buvo nustatyta depresija, bet be vaistų ji kažkiek sušvelnėjo ir kol kas viskas gerai. Ir mąstau ar čia sezoniškumas veikia į gerąją, ar čia nėr jokių ligų ir tiesiog čia tokia jautri žmogaus reakcija į stresą 

imsiu ir apsimesiu, kad koks sportklubis man padės geriau jaustis. Nepadėjo nei apsimest, nei geriau jaustis. Gal neatradau savo. Nežinau. Pavargau.
*
Buvau vėl bažnyčioj, kaip rimta krikščionė. Šįkart su triusikais, bet be liemenuko. Nors aš dar nauja visavertė tos bendruomenės narė, skaitau, todėl gal turėsiu laiko pasitaisyt. Blynelio nevalgiau. Pagalvojau, kad, turbūt, negalima, nes linkėjau sau mirties, dvikojams išnykti, o Žemės planetai susprogti.  Nu, gal neteisingai - ne tai, kad linkėjau, bet taip norėjau. Turbūt, čia sunki nuodėmė, todėl bažnyčiioj blynelių valgyt negalima. Nepagalvokit, kad tyčiojuos. Tas "blynelis" man tikrai daug reiškia, prasmingas ir džiaugiuos, kad, pagaliau, šiemet, galėjau jo paragaut. Negražiai aš čia kalbu.    Bet, tikrai, nes taip gaunasi, ne kad taip noriu, savo tikėjimu neabejoju - turbūt velnias apsėdo, kad tokios kalbos.  Nusipirkau tokį leidinį su maldomis ir Biblijos skaitiniais. Labai man jis patinka. Namuos, kur gyvenu, su Katunskyte (keturkoje drauge) jį turim savo kambary, bet jis ne mūsų, o mes baigiam suskaityt.  Dar nugriebiau apie vienuolijas LT ir vyrų, ir moterų. Ne, nesiruošiu ten. Šiaip įdomu. Moterys vienuolės mane išvis nežinau kuo, bet baugina. 
Ir vėl persiprašau netikinčiųjų už išsamią tiradą pie TAI.
*
Gal ir depresija, o gal kažkoks priešdepresinis periodas ir nebūtinai išsivystys į rimtus reikalus (labai labai tau to linkiu). Juk depresiją skirsto į lengvą, vidutinę, sunkią. Rašau, kaip sugadinta žmogė, nes ne diagnozė juk svarbiausia, o jausena. Šiaip juk, jei stresinės situacijos natūralu žmogui stresuot. Perskaičius IR VĖL apie save pagalvojau, kad mano ūmios depresijos/nerimo sutrikimo kelio pradžia ir buvo kažkas tokio. Gavus streso stresuodavau kažkiek laiko (na, tai netrukdavo mėnesiais), išsisprendus stresinėms situacijoms, praeidavo iki kito karto. Pirmame darbe turėjau superinę bendradarbę. Ji buvo pirmas žmogus, pasakęs man, ko pati nesupratau - kad nėra normali mano reakcija į stresą, kad ir kiti žmonės nerimauja, bet tai nesitęsia dienų dienas, jeigu priežastys nėr kažin kokios rimtos. Tiesa, tais laikais prarasdavau apetitą iškart užėjus stresui. Po to, žiū, kad nebepraeina išvis tie nerimai ir po mėn, po  2. Po to susirgo tėtis, vaikščiojau išvis nei gyva, nei mirus, bet kreiptis bent dėl vaistų nesiryžau dar ilgai.
Gal čia tipinis atvejis mano ir tau kažkas pan.? Aš nežinau.

Septinstyge, aš tebenorėčiau į tavąją Šventyklą nueit per mišias. Bet, per daugiau nei metus, taip ir neradau ramybės, kad lengvai tą padaryčiau.  Žinau, kad jūsiškė liturgija prasminga ir turtinga, taip pat krikščioniška, tikėjimas juk nesikerta.

o jei šokiai? bent man pakeldavo nuotaika, regetonas (ten poru nereik).

man identiškai viskas. paauglystėj buvau tokia gal labiau melancholiška, bet dabar prisimenu būnant -niolikos periodus, lyg nerasciau sau vietos gyvenime. ir paskui pradėjo tie periodai ilgėti, sunkėti. kol dabar atejo vienas nesibaigiantis periodas, kurio as pati jau nebegaliu pakelti. o kur dar kitu "komplimentai", kokia as pasikeitus i bloga. ir vienas po kito trukinejantys santykiai su visais is eiles. 
apie kokią čia šventyklą? mane pas baptistus kvietė...
Papildyta:
dar apie vienuoles.
kartais mintiju minti, pažaislio berods vienuolyne gali paprasti mirtingieji atvykti ir pagyventi kaip vienuoles (tik moterys). mada gal cia dabar, vieniems visokios jogos stovyklos, keliones, o cia i vienuolyna.
tik klausiu saves daznai, kodel man norisi vis kazkur iseiti, izvaziuoti, uzsidaryti, buti vienai, mastyti, buti su savimi, jeigu tas buvimas toks baisus ir vienisas, skausmingas? gal per daug filmu prisiziurejau, kur zmogui nuo to dirbtinai sustiprinto dvasinio skausmo atsiveria kazkokios tai dangiskos gerybes paskui? 

dar apie vienuoles.
kartais mintiju minti, pažaislio berods vienuolyne gali paprasti mirtingieji atvykti ir pagyventi kaip vienuoles (tik moterys).

Dėl Septinstygės lankomos šventyklos - nežinau, ar be jos leidimo galiu rašyti apie tai forume. Tai yra krikščioniška bendruomenė, tradicinė, tik ne katalikų.

Jei nesi tikinti, kažin, ar vienuolynas geras variantas. Gal geriau kokia kelionė vienai? Būsi ir tarp žmonių, ir viena tuo pačiu.
Manęs vienuolynas nevilioja, nors esu apie tai galvojus. Bet, realiai, turiu visas sąlygas tam "namie", niekas čia netrukdo, galiu šviestis-melstis-kontempliuoti ką noriu. Tik noro reikia, ūpo.

Paparčių vienuolyne taip pat panašiai.

Dauguma vienuolynų "teikia tokią paslaugą".

Neramu ir neramu man. Reik pripažint, ir su AD ir be jų nerimas pan. Apsisprendžiau pabūt iki rugsėjo be jų. Galų gale negerai juos ryti metų metais. Mačiau gyvai tokį 1, 15m gėrusį psichotropinius vaistus. Gal seniau jie piktybesni buvo, bet tas žmogus besikratantis ir net nedarbingas, o psichai ir sako - ko nori, 15m tokius vaistus geriant, nenuostabu.
O ir pasidomėjau, nėr ten taip primityvu, kaip Nidulia sakė, kad nueini pas kitą ir sakai rašyk ką rašė seniau. Tuolab, tas kitas būtų vedėja. Lengviau pakentėt tą 1,5mėn, nei aiškint ko atėjau. Traleliuškių turiu.

nu *****,as juk galejau gaut recepta tau,buciau atsiuntus ir butum nusipirkus,nereiktu kankintis.db tik kita men eisiu pas daktara...jei dar reikes pasakyk.man nesunku paprasyt.
nors man tai blogai db ar su ad ar be.jauciuos baisiai.vis dar del suns.
blogiausia,turbut,kad as pasidaviau ir man jau dzin kas bus,gausiu ta darba  ar ne,grysiu i uk ar liksiu lt.nenoriu nieko,neidomu niekas,kas dziugino anksciau db nedomina.visa laika noriu tik miegot ir verkt.kol buvau pas drauge,buvo normaliai viskas.apsiverkiau tik viena karta.issikalbejom,atsipalaidavom.gryzau namo ir vel viskas is naujo.

Septinstyge, aš tebenorėčiau į tavąją Šventyklą nueit per mišias. Bet, per daugiau nei metus, taip ir neradau ramybės, kad lengvai tą padaryčiau.  Žinau, kad jūsiškė liturgija prasminga ir turtinga, taip pat krikščioniška, tikėjimas juk nesikerta.

Dėl Septinstygės lankomos šventyklos - nežinau, ar be jos leidimo galiu rašyti apie tai forume. Tai yra krikščioniška bendruomenė, tradicinė, tik ne katalikų.

Misskiss, labas.

kalbant apie keliones, nedrasiai svajoju apie šv jokūbo kelią. labai nedrąsiai, nes reikia ir fizinio pasirengimo, ir pinigu, ir atostogu porai men, ir vaika kur palikt...

Aš perskaičiau Kristinos "Kelias į Sanjtago de Kompostelą", senokai, dar ir kitą jos knygą. Čia tas pats Šv. JOkūbo kelias, dabar labai madingas, dėl to nefaina, bet aš irgi norėčiau kada nors (jei gyva dar būčiau ir vaikai paaugę) juo keliauti....bet abejoju savo galimybėmis. Fizinėmis ir kitokiomis.