Depresija

[quote=Mylinti_mamyte,2015 07 21, 18:29]
Nidulia!

Pabuk mano dietologe,labai priaugau per vasara,siandien pasiveriau
Judu laabai daug,valgau apie 1500 kcal.


[quote=GalvaPoSmėliu,2015 07 21, 21:06]
as ne dietologe pagal specialybe, bet kaloriju ryskiai per mazai. neaiskuk, ka reiskia daug judu, bet jeigu salyginai daug,tai tikrai turi valgyti daugiau. ir ne paciose kalorijose, nbet ir is kur jas gauni, yra skirtumas. greiciausiai organizmas stresuoja is bado ir kaupia paskutinius gaunamus trupinelius.
[/quote]

Labai teisingai pasakyta:)
Ka reiskia, kad daug judi? Sportoji sporto saleje? Jei judejimu vadini pasitvarkyma namie ir uzsiemimus su vaikeliu, tai nera didelis judejimas:) 1500koloriju yra mazai, is tiek neimanoma storeti. Gali būti, kad tu neteisingai jas suskaiciuoji, o ir is ko gauni. Jei visai organizmas negauna geru riebalu - imanoma storeti. Girdejai posaki, kad puciasi is bado?
Nezinau tavo dienos meniu, todel negaliu pakomentuoti:)

Bet as sutikau,ji derino data su manim,tiesiog tada viskas buvo aprime ,nesiuntinejau cv,tik po bilietu nupirkimo radau ta skelbima,issiunciau cv ir sekancia d paskambino.ir db ji sake sutik,nes darbas svarbiau,bet ji prarastu pinigus...o as noriu skrist,bet ir darbo noriu.nu zodziu...

Man jau net ne sakes,o pyzdiec...

labas,
jei tave kamuoja tai, kad draugė praras pinigus, tai galėsi atiduoti po truputį, ar sutaupyti tai, ką ji prarado ir atiduoti-sąžinei nuraminti. kita vertus jei galėjo leisti dovanoti kelionę tai ne paskutinius gi pinigus išleido tikriausiai, tai kad praras tai gaila, bet ne didžiausia bėda. be to jei pati sako kad nieko čia tokio.....galų gale net jei nesakytų , ji dovanojo, ketinimai puikūs ir vien jau jie įvertinti, o būna kartais gyvenime visaip. būna gi ir suserga ir nepasinaudoja kokia kelione pirkta.
bet žinau tą jausmą, kai nori nori nori pramogų ir malonumo ir biški kitų požiūriu neadekvačiai atrodai. pati šiemet panašiai pasielgiau, tiksliau pateisinau kodėl kažko negaliud aryti - nes kelionė nuo žiemos buvo suplanuota esu net hedoniste išvadinta

o tu nenori nueiti pas kokį psich. pasišnekėti, kodėl tu to šuns taip gedi ir ko iš tiesų tu gedi ir ką tas šuo tau simbolizuoja, kad tokia gėla apėmusi. gal rastumėt "atjungimo" mygtuką.
vis night parasol, kad neramu. man irgi neramu, nuo ryto iki vakaro, per naktį tik išsijungiu. neramu dėl visko, kas bus, o kas bus jeigu bus. nesiryžtu imtis sprendimų, nes niekas neduos garantijos, akd bus bent jau taip pat - kur gaut garantiją? bijau išblūst, bijau gyventi, bet labia bijau ir numirti. ir vis prisimenu kaip kalbėjau kad mano vaikai nejaučia ir night džiaugės ir nuo to pasakymo ėmiau labia tai stebėti. jie gal nejaučia bet tas nerimas veikia mano elgesį, o elgesys juos. nesugebu susiturėti. jie neidentifikuos kad otina nerimautoja, bet kad pikta ir nepakanti tai taip. ir tas labai slegia. nes kol nestebėjau, maniau kad tikrai apsimetu o dabar jaučiu kaip tas nerimas veikia mane pačią ir mano bendravimą.

Nedraudžia, bet ne tai turėjau omenyje sakydama "galimybės". Man reikia, kad vaikai būtų savarankiški ir akd turėčau fizinių ir kitokių jėgų,. Finansai paskutinėj vietoj, tikiu, kad jų atsirastų, jei labai norėčiau.

Sveikos,

na, aš ne psichologė, bet manau, kad šuo simbolizuoja savo šeimą, kurios meja savo viduj yra atsisakiusi - ta prasme nenumato net menkiausios galimybės, kad kada nors ją turės.

Bet gal bus tų darbų...

Aš tai labai užsikasus, tik paskaitau ir dar truputį kitoj temoj padalyvavau.

Aš kaip tik manau, kad Mejai reikia tos kelionės labiau už viską. Kad pasikeistų aplinka, vaizdai aplinkui, mintys.
Darbo, aišku, reikia labai.
Bet tam, kad atsigautų nors kiek, reikia kelionės, galima sakyt, gydomaisiais tikslais. Čia būtų kaip savotiška terapija. Jei susidaro tokia galimybė, reikia ja pasinaudot.

Galit su manim nesutikti. Jei dar galima stačia galva nepult į darbą, tai nepulčiau.

ir as zinau ta jausma, ir dar geriau zinau ta sudina jausma, kai kiti pasmerkia, kai tau atrodo to taip labai reikia, nes kitaip sprogsi i gabalus nuo itampos, nerimo ir kito š.
bet gal taip ir yra. kai saves viduj nemylim, tai paskui stengiames visokiais kitokiais budais ir ne visada adekvaciai "pamyleti".

Kiekvienam savo, turbūt, ir Mėjai yra, kaip rašai.
Aš postringaut ta tema ėmiau, nes pati niekaip nesugebėčiau atsipalaiduoti tokioj situacijoj.
O va ar nereik pult į darbą stačia galva, iš kiek rašo, jei nėr pinigėlių, pvz., pašto išlaidom siuntinukui, tai vėlgi - kam reikia, kam ne. Vienam reiktų, kitam ne. Man labai baisu atrodo, kad praleista darbinė proga greit nepasikartos, neužteks stiprybės, nei kitų resursų išlaukti ir grįš pas sesę.
Mano mintys tokios, bet, Mėja, neklausyk manęs, važiuok į kelionę ramiai, viskas jau nuspręsta ir suplanuota. Laikysiu kumščius, kad tavo dūšia nors kiek nurimtų.

Žinokit, ar aš durna, ar iškrypėlė, bet man dėl šuns Mėja atrodo normali. Man pan. dėl kačiuko buvo, nors net tokio prieraišumo nebuvo - jis buvo mamos, o aš ten jau praktiškai gyvenau tik kartais. Niekam nesakiau, kad čia "gedulas", bet jau buvau tokioj situacijoj, kad maniau akademines imt, nes visai nesusiėmiau. O kačiukui 2 ar 3mėn buvo.

Norėjau tą patį rašyt.
Per tokį trumpą ieškojimo laiką ji pasirodė pakankama "jamama" darbuotoja. Paims darbdaviai ją ir po kelionės.

Man irgi Mejos gedulas dėl šuns neatrodo nenormalus. Pati taip jaučiausi dėl savo šunės prieš keletą metų.
Ir net dėl jūros kiauliuko, kurį gydėm ir nepagydėm, prieš metus. Toks fainas buvo mažius, buvo labai labai gaila.
Kas sakė, kad reikia gedėti tik žmonių? man gyvūnai yra kažkas labai artima.

Aš tą patį sakiau, bet kad ji buvo rašius jau, ar tik nereikės pas sesę grįžt.

Šiandien pramiegojau. Turbūt, išjungiau žadintuvą ir toliau parpiau. Pasitaiko, kad sunku priskelt, bet kad pramiegočiau, tai gyvenime gal kokius 3k tebuvo, vienas jų pradinėj kl. Aš miegalė būdavau (į senatvę tas lyg praeina) bet 15min prieš išėjimą darban atsikelt man tolygu vis ne košmarui. Aš turiu spėt susitaikyt pabudus su tuo, kad reikės eit į gyvenimą.

Per skubėjimą apsirengiau vieną elementą ne juodą, nes po nagais pasimaišė. Kaip iš manęs "išsityčiojo" darbe. Man, aišku, dzin. Bet reakcija, kai atsivilkau, buvo va tokia grynai: Žado netekę net labas rytas neiškart atsakė, kaip įprastai, o pasakė, kad nufotkins, padarys plakatą ir pakabins matomoj vietoj. Visa laimė, išplatint negrasino, tikiuos to ir nepadarys.

aš atvirkščiai - gyvenu tik po darbo. ir kai riekia darbo metu į kokią polikliniką eiti, sakau - biški į gyvenimą rekia išeit