Depresija

Greiciausiai nieko ypatingo. Pirmas kartas?

nu pailset tai.....bepersidirba gi. man sunkiai suvokiama kad nesinori nieko daryt. mazdaug vaikas ilsisi nuo nieko neveikimo trecia menesi. spalvas sutirstinu,aisku.
algos nepervedimas reiskia kad turi paklaust kodel to nepadare. sakytum uzmirso bet gi ne tas atvejis kad uzmirst butu galima

Bučki, o gal tikrai fiziškai koks nusilpimas? Dabar karšta, visokios mineral. medž. dar išgaruoja greičiau.
Ar šiaip neliūdnas? Gal kas atsitiko, ko nežinai. Susipyko su kokiu draugu, ar ką. Sako, vaikų depresija pasireiškia pykčiu (kaip man ir buvo). Bet jis, kaip suprantu, tik apatiškas? Nu gal nieko...

Dėl atlyg., turbūt bus viskas gerai. Nebent vėl eilinįkart nuskaičiuos. Vėlavo šietiek, kai buvo atostogose, tai, manau, normalu. Ir db nedaug vėluoja. Man nepervedinėja. Su "baltu" atlygiu nesu gyvenime dirbus. Sritis tokia, kur terodo minimumus, ir tai gerai, jei visą etatą. Ne viena pažįstama dirba už ketvirtį etato rodomo nuo minimumo, žinoma, atidirba kaip oficialus visas etatas, tame tarpe ir šeštadieniais, būna, ir sekmadieniais. Žinoma, grynųjų gauna daugiau nei min., bet ne stebuklus, švelniai tariant.

Todėl man buvo peilis, kai porąkart pasirašiau dienos stacionarui. Už tai jei galima kentėti, geriau kentėti, nei po to įklimpti į dar didesnes bėdas dar ir dėl finansų. Nuomas/mokesčius mokėti tai reikėjo, pirmąkart kai buvau, biuletenio tam pedengti neužteko. Taip nuplaukė santaupos automobiliui ir naujų nėr iš kur rauti. Finansinis nesaugumas ramybės irgi neprideda.


Vėl išsikaukiau, kiek lengviau. Paskambino mama su klausimais dėl savaitgalio. Pasakiau tiesiai, kad man labai neramu ir jausmas, lyg laužytų kaulus. Ką ji pasakys... Sako ar geri vaistus. Sakau, tik raminamuosius, bet tuos visokius vaistus jau šitiek metų geriu ir kas iš to... Sako, reikėjo kreiptis "gydymuisi" daug anksčiau. Aš nežinau kas tas daug anksčiau. Ar penkerių, kai klykiau kelias valandas, kam čia mane pagimdei, aš to nenorėjau, neprašiau. Ar vėliau, kai nepakęsdavau klykimo dukterėčių ir sūnėno ir pati imdavau klykti, kad niekas jau nebedrįsdavo ką pasakyti. Ar paauglystėj, kai išvis su suaugusiais nekalbėjau ir rankas pjausčiausi (dėl pjaustymųsi ji nežino). Ar vėliau, kai jau labai nerimavau. Aš nežinau, kada man "reikėjo" kreiptis. Koks skirtumas. Dabar jau nieko nebereikia, vos vos šitą gyvenimą tveriu. Nežinau, kam čia kankinuosi.
Su mama šiaip visai ramiai pasikalbėjau, kaip visada. Išsigandau labai, kad skambina ne savaitgalį. Niekada nesiskambinam ne savaitgalį, nebent kas nors labai serga, arba miršta.

Nei ji žino kas man ten daros, nei ką. Ačiūdie, žinoma, š ir taip per daug pasakau. Žino, kad man nuolat neramu, kad nenoriu žmonių, kad geriu vaistus, lankausi pas psichiatrę, kad dukart `turėjau reikalų` su Vasaros g. Dėl ko nežino. Net neklausia, ačiūdie. Nors ir aš ne viską žinau. O jei sužinau, tai iš to naudos nėra.

Matyt Dievas nusprende man parodyt ka reiskia netekt nevtik suns,bet ir zmogaus.tevui darys 2 operacija,turbut perves i kita miesta...

nemanau, kad Dievas turi tokių planų kažką nuskriausti, palaužti, nors tokiomis akimirkomis sunku tuo patikėti. suprantu, kad situacija sunki, labai linkiu ramybės ir stiprybės.

nebeoperuos.i siaulius ir nesiuncia,nes sako gaus chirurgas pizdako kad nesusitvarko su puliniu.taip ir numirt galima.budama uk keikiau uk daktarus,bet ten pakelus skandala budavo galima gaut kazka,o cia be kysiu nei is vietos...
Db mane toks nerimas uzpuoles.musu santykiai buvo jokie,mazai bendravimo,nebuvo to tevo ir dukros rysio,bet vis tiek seima yra seima.

Tai nieko ir nedarys? kelkit veja, tegu daro viska, ka reikia.

Užėjo neviltis ir depresucha.didziule tustuma ir neviltis. vienisumas. dar plius makaule sopa ir skrandi griauzia.

Meja, reikalaukit, jei pirma operacija nepavyko, siuntimo i Siaulius, o jei neduos, patys vezkit teva i priimamaji ir pasakykite situacija. Ne i poliklinika, o i priimamaji, skubios pagalbos.

Kol kas laukia.pats jis neblogai jaucias,tik kad tie nesvarumai neissivale dar.
Drauge patare skambint i sveikatos ministerija,nes jai padejo,tik jai priemime neteike jokios pagalbos kol nepaskambino ten.bet mama neleidzia skambint,sako visai tada neziures.neturim mes is ko kysiu duot,net lankyt kasdien negalim,mano dede kasdien vaziuoja pas ji...

Jei neturi naglo snukio ir pluoštelio šlamančių (arba nemoki jų paduoti) - labai sėkmingai išsiunčia iš kur atvykus. Taip, kad, be siuntimo, kai nėra garantijos, patį ligonį tąsyti irgi kančios sukėlimas. Žinau ką sakau. Nes nemanau, kad per keletą metų kas labai pasikeitė. Ir jei kalbant apie žmones, ne asilus, visad galima susikalbėti be vajų kėlimų. Vis dar tuo tikiu.

Apie mamą pasakodavai, Mėja, net nemaniau, kad turi tėvą. Stiprybės ir veikit apgalvotai - jei pūlinys, gal ne mirtina liga.

Parašė sesė, ar važiuosiu savaitgalį į vieną vietą, kur bus mama, dar ten kažkas, kažkas ten vyks ir t.t. Parašiau kaip yra. Jau nebeturiu ką pasakyt ir kaip pasiteisint dėl tų visokių kvietimų atsisakymų. Tarytum būčiau užimtesnė nei Anglijos karalienė. Pasakiau, kad laimė, kad dar nueinu į darbą, daugiau nežinia, ar kur nors kada nors dar važiuosiu. Daugiau klausimų nekilo, turėsiu ramybę bent dėl to. Turbūt tikrai reikia mažiau pegyventi, ką artimieji pagalvos. Nebeturiu ką atsakyti tokiais atvejais, o meluoti kvaila ir beprasmiška. Tikiuosi, jokio galvos skausmo nesukėliau, nes nei mama, nei sesė nebesidomi.

Nepasakodavau,nes musu santykiai jokie,bet vis tiek lb neramu ir baisu.
Nuo paprasto pulinio iki uzdegimo,jie net nepasako kas tiksliai yra,gal seklidziu uzdegimas,gal...nezinau.nes niekas nieko normaliai nesako.

Na gal koks komunikabilesnis pažįstamas/draugas/giminaitis galėtų su gyd. pakalbėt wtf ir ką ruošiatės daryt/kodėl nedarot.

Gal neklausėt, arba tiksliai nežino, todėl nesako. Juk diagnozių seniai niekas nebeslepia - atvirkščiai.

Toliau galit neskaityt, vėl skųsiuos. Kadangi ne pirmą ir ne antrą k. toks jausmas, bijau, kad vėl nebetversiu darbe. Dar vėl prasidėjo tas laikas, kai mane tiesiog smaugia... Aš ir taip normaliom sąlygom gan lėto būdo, o čia "ar jau padarei ar jau padarei ar jau padarei"... Suprantama, nes jei aš nespėju - automatiškai vyrai neturi ką veikti - automatiškai jie negauna atlygio už tą dieną, o dar, ko gero, automatiškai ir užsakymas vėluoja, automatiškai klientas gali kelti bangas, reikalauti delspinigių, žo, visa nesėkmių grandinė.
Vakar stengiaus labai susikaupt ir dariau vieną skubų darbą. Šiandien ryte supratau, kad 2 grubios klaidos (kurios neabejotinai man būtų kainavę tiek finansiškai, iek morališkai). Per mane dar vienas žmogus turėjo perdaryt vakarykštį darbą, nes vėlgi jo darbas eina po mano. Nors išsisprendė dar laiku, be skaudžių pasekmių (man, bet kitas žmogus du k darė tą patį darbą, o atlygį gaus tik už 1k). "Labai malonu".
Bet ir atmetus darbą, tas jausmas... Praeitus kartus jis turėjo ilagalaikes man sunkias pasekmes. Šiandien nėjau pietaut. Supratau, kad fiziškai nenueisiu.