Dievas, Religija ar Ateizmas- kas racionaliau?

Nieko keisto, kad religija siejama su filosofija, nes filosofija mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir desningumus, tyrineja zmogaus egzistencijos formas etika, teise, kultura, mena, ta pacia relgija.

Beje priemieji filosofai ANTIKOS graikai, bent jau jie ivardino si moksla. Graikai tyrinejo etika, dorove, teise, zmogaus santiki su savimi, su kitu asmeniu visuomene ir t.t. Anuomet dekalogo nebuvo, o dievu visas panteonas. Taigi, nederetu doroves sieti vien su krikscionisku dievu



Sis klausimas ne keistas, o desningas. Anksciau ar veliau vel bus bandoma "netaip, neteisingai, palengvintai ar dar kaip kitaip tikinti" pritemti uz ausu prie teisingo tikejimo

Negaleciau pasakyti tiksliai, su teciu ne karto neteko pabuti jokioje baznycioje , o ir pokalbio ne vieno apie jokia religija nepamenu
Su mama buvome/esame artimos, kaip drauges, visada viska aptardavome bet apie baznytinius /religinius snekeje tik apie zmoniu krikstynas, vestuves, laidotuves, nupirko poteriu knygele, kai buvau paaugle, pati jos paprasiau lauktuvems lietuviskos biblijos pries koki desimt metu. Pasakojo pokalbi su vienu kunigu, laikomu ezoteriku... viskas daugiau domejausi pati, mociute ir senelis labai mylejo gamta ir gyvunus, apie baznycia mazai kada snekejo, bet apie Dieva daznai Mociute tikejo mergele Marija taipogi, bet Jezaus irgi praktiskai neminejo, tik kad Marija - Jezaus motina, bet ne kad Jezus- Dievo sunus Niekada negirdejau ju taip sakant Man kazkaip tai labai naturaliai atrode , nes visada siejau viska kas gera ir grazu kaip Dievo dovana Kiek kartu esu buvusi Baznyciose ( daugiau nei daugumas mano giminaiciu), gal tik 3 kartus galiu graziai prisiminti, 2 Lietuvoje ir tik 1 Amerikoje Daugiau nekokie atsiliepimai

Normalius klausimus užduodu. Jie turėtų kilti kiekvienam mąstančiam žmogui.
Kiek Dievų, Jūsų manymu, yra? Kiekvienai religijai po vieną? Ar kaip?

Man atrodo čia kito pobūdžio klausimas: buvo pasakyta, kad religija paaiškina, kaip "teisingai" garbinti dievą. Taigi, ir klausimas, kuri iš jų teisi, jei yra toks "teisingas" būdas?


O kuo skiriasi gera ir bloga patirtis?
Papildyta:

Gal čia kita tema, bet tiesiog įdomu. Ar tai darote savarankiškai? Ar iš budizmo guru mokotės?

Budizmu pradėjau domėtis savarankiškai, tačiau labai tikslingai, suvokdama dėl kokių tikslų man jo reikia. Mano darbas, mokslai - viskas susiję su dvasingumu, psichika, siela ir pan. Aišku, neužteko tik knygų paskaityti, todėl pradėjau ieškoti žmonių, mokytojų, kurie plėstų mano suvokimą ir žinias, taip į gyvenimą atėjo ne vienas su budizmu susijęs vedlys ir mokytojas

Gera- iseini su geromis emocijomis, bloga- kai iseini ir daugiau nenori grizti

Taip taip, ir svarbiausia, kad atsiginti po to nebeimanoma, nes kai pradedi nebeatsakineti i komentarus, tai sakoma, jog "nezinai, pasimetei" ir t.t. )



Man is tikro visad buna idomu tos seimos, kurios atvirksciai pasielgia, nei kad buvo jose mokoma. Pvz kaip sveikai religingose seimose atsiranda ateistas, arba ateistu seimoje - nuosirdziai tikintis. Visad isivaizduoju, kad visa kita, kai religingoje seimoje visi ateistai arba visi religingi (seneliai-tevai-vaikai-anukai), yra tiesiog poziurio i gyvenima ir tradiciu perdavimas. Pavyzdziui, jus nelaikote saves kaip konkrecios religijos ispazineja, bet gal tik todel, kad tevelis apie tai nekalbejo, o mama irgi nesilaike aiksiu tradiciju, kurios ja galetu identifikuoti kaip pvz tik katalike arba tik staciatike? Tarkim, daznai vaikai perima ir tevu politines paziuras (kuri partija gera, uz ka balsuoti, kas netinkamus sprendimus priima..). Kaip zinoti, kad sis tikejimas tiesiog nera aklas tevu pasaulevokos perimimas? P.s. mano teveliai buvo labai panasus i jusiskius, tik gal mama buvo "progine katalike" (i baznyvia eidavo per sventes ir esant reikalui). Galvoju, kiek tikejimui itakos daro atsinestas tevu palikimas, o kiek pats asmuo.

O maniškiai tėvai abu tikinys ir praktikuojantys katalikai, bet negeba nei suprasti, nei priimti mano pažiūrų.
Krikščionybė man nuo vaikystės nebuvo artima ir miela, nors ir lankiau tikybos pamokas, esu priėjusi komunijos, seneliai buvo labai dievobaimingi, bet kuo labiau brendau, tuo labiau supratau, kad šita religija man nėra sava. Kai reikėjo priimti sutvirtinimo sakramentą, tėvai pyko ir vis bandė atvesti į protą, kai sakiau, jog neisiu, nes jis man nieko nereiškia, nelaikau savęs katalike, o jie "bet tai visi vaikai eina, kaip tu neisi?? bet, kaip čia liksi be sutvirtinimo? bet, tai ką žmonės pasakys" ir kiti tušti argumentai. Paauglystėje pradėjau domėtis visomis religijomis, pati per save su jomis susipažinau ir supratau, kad krikščionybė nėra mano savasties dalis. Dabar iš solidarumo nueinu į kitų vestuvių ceremonijas, laidotuves, tačiau mama dar po šiai dienai pyksta ir nervinasi, kad bažnyčiose nesižegnoju, nesidaužau į krūtinę, neinu nei išpažinties, nei komunijos, nelaikau savęs katalike. Seniai ją informavau, kad pati nesituoksiu bažnyčioje, vaikų nekrištysiu. Tikiuosi su laiku susitaikys ir gerbs mano, kaip suaugusio žmogaus, sprendimą, kaip aš gerbiu jos ir sugebu neprimetinėti savo valios.

Man irgi niekas gimineje nekiso jokios religijos, as lygiai taip pat auginu. Tai pacio zmogaus pasirinkimas .
Trys Kapeikos paminejote partijas, ta pati istorija, tevai ne nebuvo komunistais, as pabuvau ir spaliuke, ir pioniere , bet komjaunuole grieztai atsisakiau

1. Žinoma, tu gali tikėti, kad gyvybė yra aklo atsitiktinumo rezultatas . Aš tokio stipraus tikėjimo neturiu, man ir žolės labas atrodo lyg stebuklas su jame veikiančiu ištisu chemijos fabriku.

O kas, tavo nuomone, yra evoliucijos viršūnė, jei ne žmogus?

2. Galima ir taip padaryti . Tiesiog man keista, kad žmogus visose kitose srityse yra bendruomeniškas, o štai tikėjime kažkodėl bendruomenės negali būti, čia ji yra blogio simbolis.

3. Tas tekstas kalba apie tai, kad žmogus iš tos pačios gamtos, iš tos pačios materijos. Ir skirtingas dėl įkvėptos dieviškos dvasios. Visa gamta - ir negyvoji, ir gyvoji neturi pasirinkimo, ji gyvena griežtai pagal dėsnius ar instinktus. Žmogus, tuo tarpu tikrai yra kitoks - jis turi laisvą valią rinktis, kaip elgtis, ir turi protą, su kuriuo, galima sakyti, įveikia tam tikrus gamtos dėsnius. Nejaugi tu nematai kokybinio skirtumo?

4. Žodžiai "valdyti" ir "viešpatauti", tikrai nėra siauresnės prasmės, nei "rūpintis". Bet jei neieškai, ką tie žodžiai reiškia dabar ar tais laikais ir toje vietoje kur buvo užrašyti, o remiesi tuo, kaip tau atrodo, tai tikrai ginčytis negaliu .

Man teko girdėti kiek kitaip - kuo daugiau žmogus žino, tuo aiškiau mato, kiek daug dar nežino (analogija su apskritimu, nežinai to, kas už jo ribų).

Visiškai su tavimi sutinku. Tu tą labai aiškiai išsakai. Tik man iškyla klausimas, kokį dievą tu tiki? Ar kaip senovės romėnai, kurie buvo pastatę šventyklą nežinomam dievui? Ar tai tavo asmeninis dievas, atitinkantis tavo poreikius, tavo atrastas, išmąstytas, jei tavęs netenkina nei vienos pasaulio religijos pateikiamas dievo pažinimas (žinių visuma)?

O su kuo turi?

Mane budizme labai glumina karma - štai tu miršti iš bado, ir niekas tau nepadės, nes tavo tokia karma, arba, besimėgaudamas turtais, nesi niekam skolingas, nes tai tu užsidirbai ankstesniame gyvenime, todėl nesidairyk aplink. Ir nirvana kažkaip abejingumu dvelkia, atsiribojimu nuo visko, negyva. Tarsi žmogus turi sunaikinti savyje viską, kas yra gyvybės ženklas. Na, bet kiekvienam savo .

Visos. Tų religijų išpažinėjų akimis. Visgi, tai yra daugybės žmonių žinių, mąstymo ir gauto apreiškimo rezultatas (na, apreikštųjų tik trys).

Kodėl po vieną, juk yra ir politeistinių religijų .

Klaidingai suprantate. Pati karmos tikėjimo esmė yra išreiškiama visais mums gerai žinomais posakiais: "ką pasėsi, tą ir pjausi", "kaip šauksi, taip atsilieps", "lazda turi du galus", "viskas pareina bumerangu" ir t.t. Tai yra didžiausio teisingumo išraiška, kai žmogui duodama pagal jo nuopelnus ir gyvenimo būdą. Dėl savo nelaimių ir sėkmių - kaltink ir dėkok tik pats sau. Niekas nėra bausmė - žmogus už nieką nėra baudžiamas, viskas yra tik pamokos, kurias jis turi praeiti dėl savo paties nuodėmių. Beje, jei žmogus yra milijonierius, anaiptol nereiškia, kad gali jaustis Dievu ir švaistyti pinigus neapgalvotai. Jeigu šiame gyvenime tave apdovanojo turtais - pasidalink jais su kitais, būk dosnus, empatiškas, nepaliekantis kito nelaimėje, ištiesk pagalbos ranką, nes už gobšumą nukentėsi sekančiame gyvenime. Jei žiauriai, agresyviai elgsiesi su savo vaikais, tikėtina, kad kitame tau nebus jų duota. Žmogus privalo siekti harmonijos, tada jam bus visapusiškai atlyginama. Jeigu krikščionybėje (pvz ST) gali skaityti apie baudžiantį, žiaurų Dievą, tai Budizme nerasite absoliučiai jokių pykčio, agresijos, žiaurumo, baimės apraiškų. Visi mokymai, visos dogmos yra yra tik skleidžiančios gėrį, skatinančios žmogų tobulėti dvasiškai, kad jis gyventų santaikoje su savimi ir aplinka.

_una_ as tikiu, Dievu kuris sukure visata, planetas, sukure zeme ir viska ko reikia ne tik mums-zmonems, bet ir gamtai, mes visi esame sios zemes dalis, taipogi visatos dalis, ta pati "grandine", kur kiekviena dalis yra labai svarbi. Jei parasysiu, kad Dievas tikrai mus sukure panasius i save gal ir neprajuokinsiu, bet jis tarytum visatos energija, kokiai aprasyti as tiesiog nerandu tinkamo zodzio, o mano fantazija tokio regejimo pati tikrai nesukurtu
Kodel manes netenkina religijos, As gal to religijose ir neieskau, manes nereikia tenkinti nei religijomis, nei politikomis As tik religijose daugiau iziuriu nauda, kuri man kazkaip "nesirisa " su Dievu. Gal man religijos netinka, nes as tos naudos neieskau