Dievas, Religija ar Ateizmas- kas racionaliau?

O jus paklausike tai budistu.
Kazkaip niekas neabejoja, kad religija budizmas egzistuoja.
Papildyta:


Is esmes tas principas gi veikia ir krikscionybeje. Duotas dekalogas, kitaip gerio ir blogio suvokimas, o jau kitka paliekama zmogaus atsakomyben, pats renkasi ka daryti su savo gyvenimu. Juk ne Dievas baudzia, o zmogus pats save baudzia, verciau gauna atpilda uz savo veiksmus pasekmemiu pavidalu. Musulmonai gi labiau linke i fatalizma, nes tiki kad zmogui gimstant jo gyvenimas jau yra uzrasytas-nulemtas, tad nieko nepakeisi.

Krikščionybėje, mano akimis, daug prieštaravimų ir nelogiškumų. Sakykime žmogus save baudžia, nesilaikydamas dekologo, bet, kai jam pasiseka jis privalo dėkoti Dievui, kai kažką negero padaro - turi atsiprašyti. O dėl ko? Jeigu jam nepasisekė - reiškia pats kaltas, kažką buvo prisidirbęs ankščiau, jeigu pasisekė - valio, reiškiasi tai nuopelnas už gerus darbus. Tai ir dėkok pats sau, nes visa atsakomybė už gėrį ir blogį yra ant tavo pečių. Kur čia Dievas ir kokia jo rolė? Man Budizmas būtent dėl to ir priimtinas, nes ten nėra garbinimo, daužymosi į krūtinę ir atsiprašinėjimo prieš aukštesnę jėga. Žmogus visa ko ašis - ir savo sėkmių, ir nesėkmių. Viskas vyksta tarp mūsų žmonių - mes įskaudiname savo artimuosius, taigi atsiprašykime jų, mes gauname iš jų dovanas, padėkokime jiems. Matau nelygiai nusvertas svarstykles krikščionybėje. Kai kažkas įvyksta blogo - kaltink tik save, kai kažkas įvyksta gero - dėkok tik Dievui, bet ne sau. Tuo tarpu Budizme - visiška harmonija ir balansas.

Taip, čia ir yra esminis skirtumas - budizme žmogus visa ko ašis. Krikščionybėje ašis yra Dievas, Kūrėjas, be Jo žmogaus nebūtų, jis negalėtų egzistuoti. Ir dar negana to, Dievas turi asmeninį santykį su kiekvienu žmogumi, kviečia jį vardu, turi jam tikslą, žmogui tereikia atsiliepti. Dievas vadina save Tėvu, tai ir veda, moko, kaip tėvas, kaip tėvui dėkojame ir kaip tėvo atsiprašome. Tuo pačiu, Dievo tėvystėje visi esame broliai, atsakingi už kitus, dėmesingi kito skausmui, primygtinai kviečiami mylėti vienas kitą kaip save, nešioti vieni kitų naštas, dalintis tuo ką gauname.

Tik ne visi žmonės yra iš prigimties visą gyvenimą būti vaikais ir pasiduoti tėviškai globai. Kai kurie yra linkę suaugti ir tada gali atsitikti taip, kad krikščioniškasis tėvo-vaiko santykis gali jų nebetenkinti. Taigi, jie gali atsigręžti į kitas religijas, tame tarpe ir į budizmą, kuriuose jų santykis su kūrėju yra paremtas didesniu jiems suteikiamu sąmoningumu ir asmeniniu atsakingumu.

Žinoma gali. Aš kalbėjau apie tai, kuo man nepatrauklus budizmas.

Man tai idomu, ar pats buda kartais nebuvo tikintis. Nesu tikra ir is tikro tingiu pasiziureti bet lyg buda gyveno pora simtu metu anksciau uz kristu, ar atvirksciai? man rodos krikscionybes dar nebuvo. Tai isivaizduoju, kad ten kur jis gyveno, kiti zmones sekmingai praktikavo tikejima i daug dievu. Turbut savo mokymuose jis neminejo dievo, bet dabar mastau, jog is esmes budistine samprata nepriestarauja dievo idejai. Tai jei sakysim, kad dievas sukure ir visata ir zmogu ir visa kita, tuomet tai nei iskreips nei priestaraus budizmui? Buna budistu, tikinciu dievu kaip abstrakcija?

Mano galva, cia ir yra pagrindine esme, kodel zmones nusisuka nuo RADIKALIU religiju, korios reglamtuoja, daro zmogu infantiliu.

1. Taip, man irgi gamta atrodo ypatinga, ir aš neįsivaizduoju, kad viskas atsirado iškart, stebuklingai ("gali tikėti atsitiktinumu"). Daug žmonių įdėjo daug pastangų paaiškinti, kaip (galbūt) atsirado gyvybė, kaip ji pamažu darėsi sudėtingesnė, ir taip toliau. "Netikiu", o suprantu, ar bent bandau suprasti kokie fizikiniai, biologiniai, cheminiai procesai lėmė, kad esame čia.

O kas sako, kad apskritai yra tokia "evoliucijos viršūnė"? Juk ją galima įvariai apibrėžti. Ilgiausiai išlikęs organizmas? Daugiausiai pasaulio galintis gyventi organizmas? Toks, kuris išgyventų didžiausias stichines nelaimes?

Net jeigu apibrėši tokią, kurioje žmogus "laimės", mes tik mažytis žemės istorijos puslapis.

2. Na turbūt beprasmiška ginčytis. Ne visiems reikalinga šioje konkrečioje vietoje bendruomenė ir tiek. Tu matai viską per savo prizmę, kurioje dievo garbinimas, ar tikėjimas apskritai yra labai aiškiai apibrėžtas religijos rėmuose. Kažkas daro kitaip, nuo to jie netampa nei blogesniais nei geresniais.

3. Kur tu matai dieviškąją valią aš matau sąmoningumą, ir gebėjimą kurti, kas padeda užimti tam tikrą nišą, kolkas pakankamai sėkmingai. Visa kita turi ir žmogus - instinktus valgyti, daugintis, išgyventi, kovoti dėl patelių, ar vietos gentyje.. tik viskas vyksta rafinuočiau.

4. Niekur nesakiau "siauresnės". Sakiau, kad tai ne tas pats.
Pasakyk, kaip atrodo tau

"The more you know, the more you know you don't know".
Dar viena priežastis, kodėl daug kam netinka "visažiniškos", visus atsakymus turinčios religinės bendruomenės.
Beje, šis teiginys galioja ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei, anksčiau žmonės daug paprasčiau viską sau paaiškindavo

5. Kodėl tau taip atrodo? Nirvana yra nušvitimas, kai žmogus atsikrato neišmanymo, godumo (troškimų) ir neapykantos.
Kuo tai siejasi su gyvybės ženklų naikinimu?


Labai smagiai nuskambėjo.
Nežinau, ar būna budistų, tikinčių dievu, bet akivaizdžios prieštaros irgi nematau.
Buda gyveno prieš Kristų, Indijoj, kurioje vyraujanti religija buvo vedinis induizmas. Taigi taipogi religija, kurioje nėra dievo-kūrėjo.

hmmmm... o nebuvo kazkokio trigubo dievo (trys dievai viename ar pan, statulele kazkur maciau), kuris ir sukure visa pasauli bei zmogu?

Induizmas nėra monoteistinė religija, joje nėra vienos kertinės istorijos su vienu dievu-kūrėju. Beto, ji labai sena, daug keitėsi per šimtmečius, atsirado naujų praktikų, garbinimo formų, mitų, išnyko kiti. Skirtingos šakos propaguoja skirtingus mitus.
Yra keletas mitų, aiškinančių, iš kur viskas atsirado, vienas jų su tais trimis dievais. Šis mitas, beje, atsirado keli šimtai metų po Budos gyvenimo. Visatos kūrimas jame yra cikliška procedūra. Viskas egzistuoja gimimų-mirčių ciklais, įskaitant visatą. Ji sukuriama, sunaikinama, sukuriama, ir taip toliau. Brahma, Višnu ir Šiva yra trys dievai kurie tą ciklą palaiko: Sukuria, palaiko, sunaikina, ir vėl iš pradžių
Galiausiai Brahmos gyvenimas baigsis, ciklas sustos, visata bus kažkokiam "limbo", kol neatsiras naujas kūrėjas.

Tai kas jums, Menulio Take, yra racionaliau: tiketi ar netiketi? Jei netiketi, tai kodel? Del irodymu trukumo? O jei tiketi, tai kodel? Ar rastai ir knygos pakankamas irodymas? O gal tiketi nepriklausomai nuo rastu, kuriuose nurodoma, kaip teisingai garbinti / tiketi / elgtis?

Jei jau klausimas taip formuluojamas, kas racionaliau - ateizmas.
Už religiją kokių argumentų tik neprigalvota, bet racionalių nelabai..

Racionalumas ir religija mano galvoje senai skamba kaip antonimai.